Paskutinis 2023 metų GAIDOS akordas

Lapkričio 4 d. vakarą Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas. Prie Nacionalinės filharmonijos durų stovėję žmonės, kaip anais gerais laikais, klausinėjo „atliekamo bilietėlio“. Salėje anšlagas. Klausytojų būryje buvo nemažai tokių, kurių klasikinės muzikos koncertuose nematyti. Tačiau salėje tarp ciklinių kūrinių dalių niekas neplojo. Galima buvo džiaugtis, kad aktualioji muzika jau išugdė tiesiog muzika besidominčią auditoriją. Jai gal bus nuobodžios Haydno kompozicijos, tačiau ieškos bilieto į koncertą, kuriame skambės Philipo Glasso ar kokio kito nežinomo autoriaus muzika: stebinanti, gal šokiruojanti, bet viliojanti nenuspėjamumu. 

Profesionalams tai – „gyvai“ atliekama aktualioji muzika, pažintis su iškiliais šiandienos meną kuriančiais menininkais, o Lietuvos atlikėjams – neabejotinas naujos muzikos raiškos įgūdžių mokymasis. Visa tai – aktualios muzikos festivalių, o ypač nuoseklaus finansavimo nestokojančio festivalio „Gaida“ didžiausias pasiekimas. Išvadas reiktų daryti visoms koncertus rengiančioms institucijoms: artėkime prie savo epochos.

Didžiąją dalį paskutiniame koncerte skambėjusios muzikos galima būtų vadinti šiuolaikišku programiškumu. Labai įvairiaplaniu. Skambėjo Frazi Say Uvertiūra 1914 (2014), kurią Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui atminti užsakė Belgijos nacionalinis simfoninis orkestras.. Sukurta šiais dešimtmečiais, sakytume šiuolaikiška, tačiau estetiniais matmenimis ji jau palikta praeičiai. Tačiau gerai suręsta muzika. Su kompozitoriumi, puikiu pianistu-improvizatoriumi jau susipažinome jo autoriniame vakare. Jo muzikinio pasakojimo maniera, atsivėrimas buvo girdėti ir kūrinyje simfoniniam orkestrui: besikartojantis aimanos motyvas, palengva, iš toli slenkanti pagresija. Ji išvešėja perkusijos – varinių, perkusijos – styginių dialoguose. Grįžta dar skaudesnė aimana. Dirigentui muzikos stilistika, atrodo, buvo artima, ir atlikimas įtikino.

Kitas programinio kūrinio „I giardini di Vilnius“ („Vilniaus sodai“) autorius – penkiasdešimtmetis italas Francesco Filidei. Tai Koncertas violončelei su orkestru. Solistas – koncertuojantis solistas, kameristas Francesco Dillonas. Pirmą kartą Lietuvoje atliktam kūriniui dirigentas kažkodėl suteikė kitokią prasmę: klausytojai išgirdo kūrinį orkestrui su violončele. Buvo išryškinta ne violončelės kuriamas diskursas, bet pačios primityviausios programinės muzikos detalės: paukščių čiulbėjimas, gamtos ir aplinkos garsai. Tai yra, antraplanis peizažas. Išryškėjo tarsi ir nereikalingi pasikartojimai, ištęstumas. Gal tai vadinkime interpretacija?

Plačiai šiame festivalyje reprezentuotas japonų kompozitorius Toshio Hosokawa. Visuose koncertuose savo muzika mane žavėjo japoniškos kultūros įprasminimu, garso kaligrafija, daugiabalse, bet permatoma, subtilia muzika. Šį kartą atliktas „Blossoming II“. Potekstėje – lotoso , simbolinės budistų gėlės, skleidimasis. Lotosas kyla iš purvino vandens, kad žydėtų. O greičiau –tai simbolinės žmogaus gyvenimo prasmės paieškos. Žydėjimo paralelė dažnai aptinkama didelėje, T. Hosokawos diskografijoje.

Išraiška jaudina. Kažkuo primena impresionistus. Muzikoje po pirmojo periodo muzika pradeda alsuoti kaip gyvybė: lotosas pakyla į paviršių ir lėtai atveria savo žiedlapius. Vanduo raibuliuoja, nutįsta iki debesų, ir rūku (ne kriokliu!) leidžiasi atgal į vandenyną. Gal kompozicija T. Hosokawa mėgdžioja shō, tam tikros bambukinės armonikos skambesį, kuris keri ištęstiniais akordais, o pati oro cirkuliacija įkvėpdama ir iškvėpdama didelę frazės amplitudę sukuria neforsuoto garso judėjimą? Migloti, švelniai plaukiojantys debesys tamsėja ir sutirštėja iki audros pranašų, artėja didžioji banga, o kai ji atsitraukia – vėl karaliauja rūkas...

Orkestras grojo puikiai, tačiau norėjosi lengvesnio jo alsavimo, subtilumo ir nesunkiasvorio forte.

Su 52-jų anglų pianisto ir kompozitoriaus Thomo Adès Koncertu smuikui ir orkestrui „Gaida“ atsisveikino su klausytojais. Inteligentų šeimos jaunuolis studijavo fortepijoną Londono Guildhall School of Music, Cambridge. Koncertavo, todėl pats žino muzikavimo scenoje skonį, o 1995-siais visuomenei pristatė pirmą savo operą „Powder Her Face“. Vėliau ne vienas kūrinys buvo apdovanotas premijomis. Tačiau Th. Adès ir toliau reguliariai koncertuoja kaip pianistas solistas bei kamerinių ansamblių dalyvis. EMI įrašų studijoje šis jis, kompozitorius, visada laukiamas su naujais kūriniais. Ankstyvojoje karjeros pradžioje Adèsas dažnai buvo apibūdinamas kaip Benjamino Britteno įpėdinis.

Berlyno festivalio (2005) ir Los Andželo filharmonijos simfoninio orkestro užsakymu sukurtą Koncertą smuikui ir orkestrui „Concentric Paths“ Vilniuje atliko puikus, visų didžiųjų orkestrų ir pasaulio koncertų salių laukiamas Christianas Tetzlaffas. Kasmet surengiantis per 100 koncertų smuikininkas jautriai perteikė Koncerto dramaturgiją, ypač raiškiai, puikia, ekspresyvia kantilena smuikavo antrąją koncerto dalį.

Festivalis baigėsi smuikininko bisu. Didžiuliais aplodismentais klausytojai dėkojo atlikėjams, o smuikininko neforsuojant pagrota J. S. Bacho polifonija patvirtino, kad genialių autorių talentingai atliekama muzika – nemirtinga.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė