Paskutinis Valstybinio simfoninio orkestro koncertų sezono akordas

Publikuota: 2022-05-22 Autorius: Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ
Paskutinis Valstybinio simfoninio orkestro koncertų sezono akordas

„Kiekviename Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezone būna keletas labai reikšmingų momentų – sezono pradžia, orkestro gimtadienis ir sezono pabaigos koncertas. Šiemet sezono pabaigos koncertas labai svarbus dar ir dėl to, kad mes vėl grįžtame prie G. Mahlerio. Ir ne šiaip sau G. Mahlerio, o jo Devintosios simfonijos. Visų didžiųjų kompozitorių – L. Beethoveno, A. Dvořáko, A. Brucknerio, taip pat ir G. Mahlerio – Devintosios simfonijos žymi kūrybinio gyvenimo pasiekimų viršūnę“, – prieš koncertą kalbėjo orkestro įkūrėjas, jo meno vadovas Gintaras Rinkevičius.

Valstybinis simfoninis orkestras sezono baigiamajam koncertui programėlių neparengė, tačiau kaip visada elegantiškai, gražia kalba į susirinkusius kreipėsi Laūra Karnavičiūtė. Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo Gintaras Rinkevičius.

Koncerto recenziją rašantysis sėdasi konstruoti tekstą vedamas kelių tikslų. Mano svarbiausias – paakinti klausytoją. Juk kvailai atrodo, kai prasta interpretacija iššaukia klausytojų džiugesį, pasireiškiantį spontaniška aplodismentų jūra stovint. Tampa tarsi ir gėda už auditoriją... Taigi, tikslas – ugdyti klausytoją (jeigu jis bent jau yra kultūrinės spaudos skaitytojas...).

Kita – padėti koncertus organizuojančiai institucijai pastebėti per darbų apimtis praleidusiai klaidas, kurių nesunku išvengti.

Gerbiant atlikėjus rašančiajam sunkiausia – vertinti interpretaciją. Be konkretaus pagrindimo blogai yra ir liaupsės, ir kritika. Ką reiškia toks pasakymas recenzijoje: „groja, kaip galvą pametęs“? Arba: „Genialu, nuostabu!“? Reiškia, kad rašantysis neturi žinių, savo nuomonės, gal kartais drąsos ar savigarbos. Tačiau Lietuvoje jau šiais laikais abu poliai recenzijose pasimato ypač retai. Puiku, nes tokie „vertinimai“ – tai tik „meškos paslauga“ atlikėjui.

Būna dilemų. Atlikėjas tarptautiškai žinomas, tačiau tenka nesutikti su kūrinio interpretacija. Taip atsitiko ir šį kartą, Alexandrui Paley skambinant E. Griego Koncertą fortepijonui a-moll.

Pianisto dosjė puiki. Kaip sakė pats, JAV gyvena ilgiau nei Rusijoje. Dabar gyvena dar ir Vilniuje. Jis visada norėjo būti paryžietis. Juo tapo. Ar gyvenamąja teritorija, ar gyvenimo būdu, vertybėmis? Jis kalba apie kultūrą, kaip tradicijų įprasminimą, pagarbą joms. „O dabar yra kitaip: grojama švariai, greitai ir suprantamai“. Gal protestuodamas prieš tokį būvį, šį kartą pasirodė savotiškai: Koncertą pradėjo mąsliai, nelogiškai ir neatliepdamas orkestro pasiūlytos nuotaikos. Pabrėžtinai pirmosios dalies Allegro molto moderato (metronomo nuoroda – ketvirtinė lygi 84) po orkestro epizodo tarsi sustojo. Savita pirštų technika buvo paranki animato e molto leggiero epizodui, kuris skambėjo lengvai ir grakščiai. Tačiau dainingieji cantabile epizodai buvo „ištampyti“ ir ypač apsunkino dirigento kuriamas ansamblio paieškas. O Tranquillo epizode, turėjusiam skambėti kaip tylus čiurlenantis dainingas fonas, fleitos, valtornės solo grubiu fortepijono forte buvo visai užgožti. Nors buvo ir gražių epizodų antrojoje dalyje, klausytojus žavinčios manieringos ekspresijos, tačiau stebino fortissimo grojami greitų gaidų ar oktavų pasažai laikant griaudėjantį pedalą (!). Ir t.t.

Gal tai tokia savita interpretacija? Solistas visada į ją pretenduoja. Tačiau ji turi atliepti muzikalumo, muzikos kalbos logikos ir konkretaus autoriaus, epochos stilistikos dėsnius.

Skambėjusi Gustavo Mahlerio Devintoji simfonija patvirtino, kad orkestro audinys yra muzikinės idėjos raiškos esmė. Orkestro faktūra kompozitorius įprasmina savo mintis, idealų garsinį paveikslą. Kaip apie simfoniją sakė dirigentas Bruno Walteris, „...pasaulis prieš jo akis tyvuliavo jaukioje atsisveikinimo su gyvenimu prietemoje“. „Daina apie žemę“, Devintoji, Dešimtoji simfonijos turėjo tapti atsisveikinančio su gyvenimu žmogaus gyvenimo trilogija.

Dirigentas išryškino keturių dalių cikle jo savitumą, sukaupdamas dėmesį į dramatinį kūrinio centrą – trečiąją dalį, Rondo – burleską, vedančią į skausmingą Adagio finalą. Dirigento dėmesys skirtas esminiam simfonijoje transformacijas patiriančiam žemyn slenkančios sekundės atodūsio motyvui. Kartais tai ilgas tembrinis morendo, o antrojoje dalyje raiškūs atodūsiai. Dainingasis simfonijos pradas kėlė ypatingus uždavinius atlikėjams. Pateisinama, logiška tempo-ritmo kaita nebuvo kliūtimi raiškiai muzikuoti solistams: trimitui, valtornėms, tubai, smuikui, altui, fagotui, violončelei. Prasmingai skambėjo ansambliai. Kaip ir charakteringas trombonų trio su surdinomis, bosinio klarneto figuracijos, kontrafagoto ir violončelės oktavos. Pasiekta muzikos charakterių raiška – buvo ir šėlsmo, ir gražios elegancijos, ir lendlerio plastikos („nesibaigiančio gyvenimo menueto“), ir ekspresijos, savotiško kaimo smuikininko čirpinimo charakterio. Trečiosios dalies kulminacinė dviguba fuga kiek susijaukė, tačiau reikšmės muzikos vyksme neprarado.

Teisus G. Rinkevičius sakydamas, kad „Geriausia šią muziką išgirsti patiems. Skaityti apie muziką, o ne ją klausyti, manau, ne visada būna teisinga. Devintoji simfonija – ypatinga muzika. Tai – be galo daug aprėpianti simfonija, kuri baigiasi visiškai genialiu finalu. Jeigu G. Mahleris per savo gyvenimą būtų sukūręs tik šį finalą, jau būtų įėjęs į istoriją kaip genialiausias kompozitorius, tai – aukščiausias kūrybinis pasiekimas. Devintosios simfonijos muzikoje telpa labai daug – atsisveikinimas su visais, kuriuos jis myli ir kuriuos mylėjo, bet kartu ir neapsakoma meilė pasauliui. Tai yra aukščiausia patetinė lyrika. Atsisveikinimas ir mirtis turbūt yra labai skirtingi dalykai. Kai žmogus atsisveikina tokia genialia ir tokia pakylėta muzika, manau, kad mirtis kažkur slepiasi. Slepiasi prieš muzikos grožį ir jos didybę.“

Pagirtina, kad orkestras suteikė galimybių muzikuoti ir ukrainiečiams. Simfonijos visuma sezonui baigiantis buvo šlovės gyvenimui giesmė, kuri pelnytai puikiai priimta klausytoju.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai