Pavasario balsai pagal Gianluca Marciano
Kovo 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje Nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas) dirigavo batutos šeimininkas iš Italijos Gianluca Marciano. Pilna salė klausytojų atėjo paklausyti labai prasmingos muzikos. O gal, greičiausiai, italų dirigento arba pamėgtos dainininkės Viktorijos Miškūnaitės...
Koncerto programa intriguojanti. Ir pataikyk, gi taip: Jurgio Karnavičiaus simfoninė poema „Ovalinis portretas“ (1927) pagal E. Po apsakymą, op. 18, šį kartą atlikta kompozitoriaus žmonos Ninos Karnavičienės mirties dieną. Tarsi puikios vokalo pedagogės atminimui. Kūrinys, vainikavęs J. Karnavičiaus gyvenimo Peterburge, jo muzikinės kultūros terpėje, laikotarpį. Jame plėtojamos gyvenimo, meilės, mirties temos. Simfoniniam orkestrui jau sukūręs ne vieną simfoninį kūrinį, J. Karanavičius tarsi apibendrino tai, ką jau išbandė kurdamas „Temą su varijacijomis“ (1912), „Lietuviškąją fantaziją“ (1925), simfoninę poemą „Ulalume“ (1917) ar „Danse cruelle“ (1926).
Pirmą kartą kūrinys buvo atliktas 1928 m. vasario 26 d. Peterburgo filharmonijos abonementiniame koncerte, dirigavo Aleksandras Gaukas. Programėlėje buvo spausdinti ir autoriaus paaiškinimai. Kūrėją intrigavo dviejų ryškių pradų supriešinimas apsakyme: „vyriškas charakteris ir nuolankumas bei švelnus moteriškas pasmerktumas“. Jauną kompozitorių sužavėjo ir siužetas: dailininkas tapo gražuolės žmonos portretą. Kūrėją domina šių dviejų herojų pergyvenimai, santykiai, muzika perteikiamas programiškumas. Todėl ir muzikoje priešinami emociniai protrūkiai, veržlumas su dainingąja sfera. Bet, kaip sakė Richardas Straussas, programiškumas – tai tik pramanas. Kompozitorius turi siekti pačios muzikos raiškos. Stipriai suręstame konstruktyviame karkase girdėjome ir dramatinį balsą, ir romantizuotų sąsajų su kompozitorių romantikų kūryba. Girdėti tvirtai instrumentuotėje sudėta rusų muzikos mokykla. Tačiau jau ryškėjo šviežesnių harmonijų, spalvų žaismas.
Kūrinys Lietuvoje buvo atliktas Kaune 1930 m. balandžio 13. Dirigavo Nikolajus Malko. Kitą kartą – 1984 m. balandžio 20 d., minint 100-sias kompozitoriaus gimimo metines. Pagrojo ir Peterburgo simfoninis orkestras. Dirigavo Gintaras Rinkevičius.
Gaila, kad koncerte „Ovalinis portretas“ skambėjo labai fragmentiškai, dirigentui išryškinant partitūroje pažymėtas atlikimui skirtas nuorodas, bet ne muzikos esmę. Tą patį galima pasakyti ir apie pagrotą Roberto Schumanno Pirmąją simfoniją B-dur („Pavasario“). Tai nėra tas kūrinys, kuris reprezentuotų Romantizmo epochos simfonizmą. Jau sklandančioms naujoms mintims visada reikia ieškoti ir naujų išraiškos formų. Kompozitorius bandė įsisprausti ten, kur jam buvo nejauku, ir nesava. Atliekant kūrinį šį kartą partitūros formalizavimas buvo patogus gal tik muzikantams, kurie tikrai grojo tiksliai, raiškiai, net utriruodami akcentus, metro pasikeitimus. Tačiau muzikos vedimo raiškai dirigentas nebuvo dėmesingas.
„Diriguodamas neprakaituok. Tegu šiluma užlieja klausytojus“, – tinkantis dirigentui patarimas iš R. Strausso Dešimties įsakymų dirigentams rinkinuko.
Ir vėl pirštu graso R. Straussas: „dainininkui diriguok visada taip, kad jis galėtų dainuoti be jokių pastangų“. Viktorija Miškūnaitė šį kartą su orkestru atliko R. Strausso „Keturias paskutines dainas“ Hermanno Hesses, Josepfo von Eischendorffo tekstais. Tai ypatingos dainos, gyvenimo ir mirties, Amžinybės apmąstymai. Kiekvienas žodis yra svarbus ir reikšmingai įprasminamas muzika. Reikia valdyti didelį orkestrą, kad dainininkė galėtų klausytojui pateikti žodį, mintį, emociją. Klausytojai negirdėjo teksto, gal ir vedamą vokalo liniją užgožė orkestras. Šį reikšmingą darbą V. Miškūnaitei verta būtų pakartoti su kitu partneriu, atkreipiant dėmesį į dikciją ir lygesnes ilgas frazes. Gražus balsas, turimas diapazonas vertas Strausso atsisveikinimo maldų.
Susiję nariai
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė