Pianistas András Schiff – pirmą kartą Lietuvoje

Birželio 11-osios Vilniaus festivalyje tapo tikrai istoriniu įvykiu ne vienam buvusiam ir ne vienam būsimajam filharmonijos sezonui. Vengrijos žydų kilmės britų pianistas Seras András Schiff pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir bene pirmą kartą nei koncerto organizatoriai, nei pilnutėlės filharmonijos salės klausytojai tą išskirtinį birželio 11-osios vakarą iki paskutinės akimirkos nežinojo, kokia muzika skambės, kol pats pianistas neišėjo į sceną ir nepradėjo skambinti.

Glaustame koncerto anonse buvo tik paminėta, kad pianistas „interpretuos klasikus“. Vien pamatęs András‘ą Schiff‘ą festivalio anonsuose, net neabejojau (ir tuo nebuvau vienišas), kad tikrai koncerte išgirsime Johanno Sebastiano Bacho muziką. Tačiau ką būtent iš Didžiojo polifonijos meistro kūrybos? Pasirinkimų galėjo būti išties daugybė. Pianistas ne viename interviu yra pažymėjęs savo išskirtinį santykį su Bacho muzika, kuri jam atstoja ir dvasinę praktiką, ir kasdienes pianistines pratybas. András Schiff yra išskirtinė asmenybė fortepijono meno pasaulyje jau daugelį metų ne tik savo ypatingai intelektualiomis ir subtiliomis interpretacijomis, bet ir apskritai ypatingu filosofiniu santykiu su muzika. Viename iš interviu pianistas, pasakodamas apie J.S. Bacho vadinamąsias „Goldbergo variacijas“ pabrėžė, kokia jam yra svarbi absoliuti tyla salėje, nuskambėjus paskutiniajam Variacijų garsui. Tuo galėjome įsitikinti ir šiame koncerte, kur pianistas nuo pirmų garsų „auklėjo“ šiaip jau kantrybe nepasižyminčius mūsų klausytojus, kurie neretai negali ilgiau iškentėti nepradėję ploti ir, regis, jam puikiai pavyko. Ir tikrai – koncertas prasidėjo nuo Bacho, ir būtent pianistų retai skambinamu kūriniu – Kapričio mylimo brolio išvykimui B-dur (BWV 992). Tai oficialiai žinomas pirmasis ir vienintelis J. S. Bacho programinis kūrinys, sukurtas 1704-ais (devyniolikmečio J.S. Bacho). Po jo sekė „duoklė“ vienos klasikams – W.A. Mozartui, J. Haydnui ir L.van Beethovenui. Ir vėl gi – pasirinktas tam tikra prasme „ne formatas“ - rečiau pianistų rečitaliuose skambinami kūriniai: W.A. Mozarto Rondo a-moll (KV511), J. Haydno Andante ir variacijas f-moll (Hob.XVII:6), kurie reikalauja iš atlikėjų daugiau kontempliatyvių savybių nei efektingo virtuozinio šou. Tačiau visa András‘o Schiff‘o povyza bylojo ne tik išskirtinį kontempliatyvumą. Tai sykiu buvo ir nepaprastas vidinis džiaugsmas ne tik jo atliekama muzika, bet ir viskuo, kas jį supa. A. Schiff tą kontempliatyvumą ir džiaugsmą labai galingai skleidė klausytojams, su jais dalinosi ir jie absoliučiai jam pakluso. Senokai neteko jausti tokios įsiklausiusios publikos filharmonijos salėje – vienas kitas kostelėjimas, jokių pamirštų išmaniųjų, plojimai tik tada, kai tinka, visas vyksmas – pagarbioje tyloje. Nežinau ar visi atkreipė dėmesį į labiau klaviatūra klausytojų link atgręžtą fortepijoną? Spėju, kad tai dar vienas būdas dalintis tiek vidine, tiek išorine savo ramybe su klausytojais-žiūrovais. Žvilgsnis norom nenorom, beklausant ramios muzikos tėkmės, nuklysdavo ir į klavišus, ir ten taip pat viešpatavo absoliuti budistų vienuolyno ramybė, jokio nereikalingo judesio nei vienu piršteliu, ir vizualinės estetikos prasme, tai yra tiesiog labai gražu... Pirmąją rečitalio dalį vainikavo L. van Beethoveno 30-oji sonata E-dur op. 109, vėl gi – ne tipinės klasicistinės struktūros karinys, tačiau puikiai derėjusi prie visos rečitalio koncepcijos, kurią galutinai galėjome suvokti tik nuskambėjus paskutiniams biso garsams. Beje, pirmoji rečitalio dalis taip pat buvo netradiciškai dosni muzikos trukme – daugiau kaip valanda. Tačiau kas klausytojų laukė antroje rečitalio dalyje galima buvo tik nedrąsiai pasvajoti, o per pertrauką pagalvojau ir buvau įsitikinęs, kad Bachą dar tikrai išgirsime, bet turėdamas omenyje, kad jau pirmoji dalis gerokai viršijo įprastinį trukmės „limitą“, tikrai net minties neturėjau (tik nedrąsią svajonę), kad išgirsime András‘o Schiff‘o repertuaro „topų topą“, ir kai pianistas išėjęs į sceną po pertraukos paskelbė būtent TAI, per salę nuvilnijo tarsi kokia elektromagnetizmo banga. Johanno Sebastiano Bacho „Aria ir 30 variacijų“ (įprastai klaidingai vadinamos „Goldbergo variacijas“, nes Bachas tokių nekūrė...) vis dažniau aptinkama pianistų repertuare ir čia galima rasti nuo tikrų giluminių interpretacinių šedevrų iki visiškai beprasmiškumo virtuoziškumo absurdo ir bedvasių technologijų. Tiesa, pasakysiu tai, ką visada galvojau ir už ką galbūt kolegos pianistai (ir ne tik) mane „prikaltų prie kryžiaus“, mat Variacijos yra bene vienintelis Bacho kūrinys, kuris nėra visiškai tinkamas atlikti šiuolaikiniu fortepijonu ne vien dėl paties Bacho nuorodų į dviejų manualų klavesiną. Ir čia klausimas ne tik techninis, jog dalį variacijų, kurios sukurtos būtent dviejų savarankiškų klaviatūrų instrumentui, atliekant viena klaviatūra, yra tiesiog neišvengiami tam tikri estetiniai, artikuliaciniai polifoninių linijų praradimai. Toks pianistas, kuris to išvengtų dar negimė ir tiesiog negims. Manantys kitaip (o gal ir girdintys kitaip) tiesiog apgaudinėja savo klausą, kita vertus mūsų klausa per daugelį fortepijono karaliavimo metų interpretuojant Bachą tiesiog priprato būti šiek tiek apgaunama, nes šiuolaikinis fortepijonas yra tas didysis manipuliatorius ir gundytojas Bacho muziką paversti virtuoziniu šou. Toli gražu ne visi pianistai šioms pagundoms atsispiria. Virtuozinis šou Bacho muzikoje – tai tarsi mirtinoji puikybės nuodėmė. Ir vis dėl to András‘o Schiff‘o interpretuojamas Bachas skamba ypatingai vaiskiai, skaidriai, aiškiai ir giliai. Taip nuskambėjo ir Kapričio koncerto pradžioje. Nedaugelis pianistų geba taip preciziškai ir sykiu giliai bei meniškai išlukštenti visus Bacho partitūrų polifoninius potėpius ir kontrapunktus. Jo artikuliuota skambinimo maniera mus priartina prie autentiškos XVIII a. klavesino artikuliacijos, sykiu išnaudojant visas šiuolaikinio fortepijono dinamines galimybes ir niuansus. Dar A. Schiff‘o interpretacijoje atsiskleidžia prasmingos Variacijų struktūros, įvairios polifoninės, žanrinės, šokinės formos, apie tai bylojo didesnės pauzės po atskirų variacijų (pavyzdžiui – po 10-osios). András‘o Schiff‘o interpretuojamos Variacijos šalia estetinio tobulumo, tai – tarsi istorinė edukacinė kelionė per XVII-XVIII a. muzikos lobynus. Antroje rečitalio dalyje klausantis Variacijų vėl neapleido tas ypatingos ramybės jausmas, kuris sklido nuo András‘o Schiff‘o ir jo interpretuojamos Bacho muzikos. Visiškai netikėtam bisui (po tokios apimties rečitalio) atlikta F. Chopino Mazurka a-moll, Op. 17 Nr. 4 sutvisko tuo pačiu skaidrumu ir ramybe.

Pagalvojau, kaip klysta tie muzikos kritikai, kurie András‘o Schiff‘o meną vadina garsų alchemija, juk alchemija nėra visai švarus reikalas, o Seras András Schiff savo vidine ir išorine ramybe, nepaprastu emociniu intelektu viską išskaidrina iki kalnų oro vaiskumo, jis - kaip sielų terapeutas, savo menu gydantis mūsų besiblaškančias sielas, šiame triukšmingame ir chaotiškame pasaulyje.

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas, kultūros politikos analizė ir apžvalgos