Popietė muzikos smaližiams
Vytauto Kasiulio muziejaus salikė gruodžio 3 d. seniai nematė tokios apgulties. Prireikė papildomų kėdžių ir erdvės už menamų durų. Gaila, kad čia nebeliko fortepijono, kuris galėtų patraukti muzikų ir muziejaus lankytojų dėmesį, įpūstų gyvybingo šurmulio. Violončelininkas Valentinas Kaplūnas dabar sumanė kitokį muzikinį žaidimą: sekmadienio popietę muzikai neabejingą bendruomenę pakvieti paklausyti violončelės ir arfos ansamblio. Koncertas pavadintas „Stygomis nuo Bacho iki Gaižausko“.
Puikus tiesioginį darbą Nacionaliniame simfoniniame orkestre savąjį pultą, koncertmeisterio pareigas palikusio violončelininko sumanymas. Ne tik pagroti pačiam su jauna puikia arfininke Giedra Julija Tutkute, bet ir suteikti galimybę net su nedidukėmis atžalomis su tėveliais, seneliais pabūti gražios, klausytojams nesudėtingos muzikos pasaulyje. Susibūrė ir seniai nesimatę Valentino draugai, kolegos.
Meilė muzikai ir pagarba ją kuriantiems išryškėja kiekviename V. Kaplūno koncerte, kuriame jis gali komentuoti pristatomą muziką. Ir šį kartą nebuvo atsitiktinių kūrinių. Solistas atskleidė kiekvieno jų prasmę sukurtos muzikos violončelei istorijoje. Puikiai skambėjo violončele ir arfa atliekami Johanno Sebastiano Bacho Arioso, Arija, Alessandro Marcello nostalgiška kantilena – Adagio, XVIII a. kompozitorės moters Maria Theresia von Paradis Siciliana, Marcelio Lucieno Tournier „Rudeninis pasivaikščiojimas“, Ernesto Blocho „Malda“, Claude Debussy „Mergaitė lino spalvos plaukais“ ir populiarioji Charles-Camille Saint- Saënso „Gulbė“. Vienų pjesių akompanimentas arfai originalus, kitų – sumaniai pritaikytos fortepijono ar klavesino partijos.
Klausytojams priminęs pralėkusį kompozitoriaus Jurgio Gaižausko šimtmetį, Kaplūnas atvėrė ir lietuviškos muzikos puslapius. Skambėjo J. Gaižausko „Albumo lapelis“. Vytauto Jurgučio Pjesė ir Vytauto Paltanavičiaus „Rapsodija“ violončelei solo.
Ir arfininkė Giedra Julija parodė savojo instrumento skambėjimo grožį solo atlikdama J. S. Bacho „Prancūzišką siuitą“ Nr. 6 E-Dur ir XX a. kompozitorės, arfininkės, pedagogės Henriette Renié „Susimąstymą“.
Partnerių amžius nebuvo kliūtis rasti bendrus interpretacinius sprendimus. Skambėjo gražus, susiklausęs dviejų instrumentų pokalbis. Abiejų patirtis scenoje didelė. V. Kaplūnas violončelės klasę baigė Vilniaus konservatorijoje. Tobulinosi, kaip tais dešimtmečiais buvo įprasta, Maskvoje, Peterburge – į Vakarus juk šansų išvykti nebuvo. Pats tapo pedagogu: 15 metų Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, 40 metų Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.
Tačiau didžiausią muzikinį turtą Kaplūnas susikrovė 50 metų grodamas Nacionaliniame simfoniniame orkestre. 24 metus – prie violončelių grupės koncertmeisterio pulto. Dirbo su daug pačių įvairiausių dirigentų, didžiam savo malonumui grojo kamerinę muziką: kvartete, trio su L. Melniku ir B. Traubu, mėgo programas ruošti su arfininke Sigizmunda Sabalyte.
Šį kartą prie arfos buvo žavi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokinė G. J. Tutkutė. Aistės Baliunytės-Dailidienės ir kompozicijos klasės Nailia Galiamovos auklėtinė. Giedros muzikavime nebuvo girdėti nieko mokiniško. Pastaruosius metus ji nuolat dalyvavo tarptautiniuose konkursuose Stambule, Charkive, Stokholme, Kong Konge, Lietuvoje ir kitur. Iš jų grįždavo su pirmosios vietos laureatės vardu. Puikių atsiliepimų pelnė ir jos kompozicijos. Sukurti kūriniai arfai skambėjo Vokietijoje, Kroatijoje. Gaila, kad jos kompozicija nenuskambėjo šiame koncerte. Dabar Giedra Julija – Rostropovičiaus fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ stipendininkė.
Puikiai sekmadieniniams, kameriniams koncertams tinkanti muziejaus erdvė muzikantams tapo ribota, nes nebėra čia stovėjusio fortepijono. O gal ir muziejaus noro pagyvinti ekspozicijų sales?
Susiję nariai
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė