„Post futurum“: Dr. J. Basanavičius stipresnis už dr. Faustą....

Publikuota: 2018-03-04 Autorius: Robertas Žemeckas
„Post futurum“: Dr. J. Basanavičius stipresnis už dr. Faustą....

Sulaukę valstybės atkūrimo 100-mečio sulaukėme ir šį šimtmetį įprasminančios nacionalinės operos. Neabejoju, kad teatro gerbėjai su nekantrumu ir gal net intriga laukė Gintaro Sodeikos operos „Post futurum“ premjeros kovo 2 ir 3 dienomis, juolab, kad prie šio pastatymo darbavosi net keturi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai – libreto autorius Sigitas Parulskis, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius ir dirigentas Robertas Šervenikas. Ypač pirmųjų trijų vardai tarsi signalizavo apie tai, kad sulauksime žanro tradicijoms nepaklūstančių kūrybinių sprendimų.

LNOBT dar prieš dvejus metus Gintarui Sodeikai pasiūlė sukurti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą šiuolaikinę operą. Anot kompozitoriaus G. Sodeikos, kūrybinė komanda (S. Parulskis, O. Koršunovas, G. Sodeika,) jau turi bendro darbo patirtį –drauge statė draminį spektaklį „P.S. BYLA O.K.“ 1997-aisiais Oskaro Koršunovo teatre. Pasak libreto autoriaus Sigito Parulskio, pradedant rašyti operos libretą, jis orientavosi į Oskaro Koršunovo stilistiką (toks buvo ir tuometinio „užsakovo“ Gintauto Kėvišo pageidavimas) bei siekė išvengti iškilmingoms progoms būdingo plakatiškumo ir deklaratyvumo.

Operos režisierius Oskaras Koršunovas, kalbėdamas apie premjerinį pastatymą LRT laidai „Kultūros savaitė“ minėjo, kad spektaklyje atsirandantis humoras atpalaiduoja ir leidžia žiūrovui į šią progą ir istoriją pažvelgti ne taip ortodoksiškai.

S. Parulskis siužeto pagrindui panaudojo biblijinę Jobo dramą, kur pagrindiniai veikėjai yra Dievas ir Šėtonas. Anot libreto autoriaus, svarbus šaltinis operos libretui buvo Jono Basanavičiaus ir jo žmonos laiškai bei dienoraščiai. Pristatydamas operos idėją, kompozitorius G. Sodeika pripažino, kad klausytojai operos muzikoje atras labai įvairių žanrų elementų (nuo hip-hopo iki džiazo) ir jam visai nerūpi, kaip vertins muzikos kritikai fundamentalistai, jam svarbiau – komunikacija su žiūrovu.

Taigi, siužeto ašis – opera operoje, Dievo ir Šėtono sumanymas statyti operą apie Lietuvos istoriją, kuris virto lažybomis dėl Lietuvos istorijos raidos. Siužetas atrodė išties netradiciškai, filosofiškai ironiškas. Nuo pirmų operos prologo akimirkų ryškų įspūdį paliko ir scenografija bei ypač vaizdo projekcijos (autorius - Rimas Sakalauskas), nors ir neišvengusios savotiškų „video-samplų“ su skraidančiais erdvėlaiviais iš „Žvaigždžių karų“ ar kitų Holivudo produktų. Na ir pagaliau besikilnojančios scenos plokštumos bei apšvietimų efektai leido eiliniam žiūrovui geriau suvokti, už ką buvęs LNOBT vadovas paklojo 20 mln. eurų valstybės lėšų teatro scenos rekonstrukcijai.

Bet palikime jau istorines bei kitas detales šone ir pakalbėkime apie esmę. Pats kompozitorius Gintaras Sodeika apie naująjį veikalą yra pasakęs, kad „...pats žanras mėgins mus įrėminti, o mūsų uždavinys ir ambicija yra, nesulaužant to rėmo, išrasti kažką, kas leistų žiūrovams pamatyti mus už jo ribų.“

Po pirmosios premjeros mane labiausiai jaudino klausimas, ar operos kūrėjai išties turėjo tik rimtas intencijas, ar kalbėjo labiau su tam tikra užkoduota ironija, kuri galėjo slėptis tarp patriotinių-didaktinių šūkių ir istorinių tekstų, tarp gana akivaizdžių siužetinių klišių iš klasikos repertuaro, kaip antai Šėtonas, gundantis dr. Joną Basanavičių, žadėdamas jam sugražinti jaunystę („Pranyks kupra ir šlapinsies kaip žirgas“), jo mirusią mylimą žmoną Gabrielę Elenorą (Joana Gedmintaitė), tik kad šis atsisakytų minties apie nepriklausomą valstybę (idant Šėtonas laimėtų lažybas prieš Dievą), – ganėtinai aiški aliuziją į W. Goethes daktaro Fausto personažą.

Tiesa, dr. Basanavičius pasirodė esąs tvirtesnis savo Tikėjime už dr. Faustą.... Pagaliau Šėtono (Mindaugo Jankausko) personažas savo plastika priminė Gedimino Girdvainio ir Arūno Žebriūno sukurtą Pinčiuko personažą legendinėje „Velnio nuotakoje“. Siužeto eigoje pasirodo ir Vytauto Didžiojo (Žygimantas Galinis) personažas, skelbiantis apie valstybę „nuo jūros iki jūros“, tik nelabai aišku, kuo Vytautas Didysis istorijai nusikalto, kad operoje su visa margaspalve latekso kostiumėliais apsitempusių prostitučių palyda buvo nutemptas į pragarą? Gal tai reikėtų suprasti kaip O. Koršunovo paminėtą atpalaiduojantį humorą? Tad galime kalbėti ir apie savotišką siužetinį koliažą. Tokią mintį sustiprina ir keliskart nuskambėjusi transformuota Č. Sasnausko dainos „Kur bėga Šešupė“ melodija (suprantama – jau ne su Maironio, bet su Parulskio tekstu). Dar vienas pastebimas operos bruožas – ilgoki cituojami dokumentiniai tekstai (Vasario 16-osios aktas, 1917 m. gruodžio 11-osios aktas, gal ir paties Jono Basanavičiaus laiškai ir dienoraščiai). Vis dėlto manau, kad šie tekstai siužetą perkrovė. Siužete gana detaliai atspindimos Lietuvos Tarybos santykių su kaizerine Vokietija peripetijos, tiesa Vilhelmo fon Uracho (1917 m. monarchistų šalininkų nominuoto Lietuvos karaliumi Mindaugu II-uoju) linija dokumentiniame siužete ryškiau neatsispindėjo. Apie šią istorijos detalę tik pats Šėtonas užsimena Vytautui Didžiajam.

Šalia oficiozinio dokumentinio siužeto būta tikrai emociškai jaudinančių epizodų, kaip antai – lyrinis J. Basanavičiaus ir jo žmonos Gabrielės Eleonoros (pasirodžiusios vėlės pavidalu) meilės duetas operos I-e veiksme. Apskritai J. Basanavičiaus personažas bei su juo susijusi siužetinė linija man pasirodė paveiki, sustiprinusi žiūrovo ir viso veikalo emocinį santykį. Vis dėl to bendras balansas tarp emocinio prado ir informacinės-dokumentinės siužeto linijos buvo „dokumentikos“ naudai. Dar vienas, nors ir neryškus, bet svarbus operos personažas – dr. J. Basanavičiaus tarnaitė Jadvyga (Inesa Linaburgytė, Eugenija Klivickaitė), su kurios pasirodymu ir samprotavimais apie tai, kas turi ir gali valdyti Lietuvą („ruselis ar vokietis“), iškyla neretai tiek 1918 metų, tiek 1990 –ųjų Lietuvos istorijoje keliamas klausimas – ar Lietuvos nepriklausomybė buvo elito projektas, ar tai buvo sąmoningos politinės tautos išsipildęs lūkestis. Nežinau, ar šį klausimą sau uždavė veikalo kūrėjai, tačiau aiškų atsakymą rasti ir dabar nebūtų lengva?

Kitas kylantis klausimas - ar šiandien vis dar aktuali nacionalinės operos samprata ir kas, kokie kriterijai šiandieninėje Lietuvoje turėtų apibrėžti nacionalinės operos sampratos turinį? Kompozitorius Gintaras Sodeika kalbėjo, kad „Dedikacija Lietuvos valstybės šimtmečiui tarsi iškelia Post futurum į nacionalinės operos kategoriją. Būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad visiškai apie tai negalvojau. Tačiau kartu netrukdžiau sau į nacionalinio veikalo, skirto valstybės šimtmečiui, pompastiką pažiūrėti kitaip. Vis dėlto nuolatos reikia rasti, kuo pasidžiaugti. Verkšlenimui neturėtų likti vietos šioje šalyje“. Gal tai iš dalies ir yra atsakymas?

Kalbant dar apie operos personažus bene ryškiausiai į akis krinta ne kas kitas, o Šėtonas, kurį kūrė minėtas Mindaugas Jankauskas ir Rafailas Karpis. Turbūt lemiantis veiksnys – šio personažo bendra siužetinė ir abiejų artistų sceninė plastika, reikiamu momentu Šėtonas įsikūnija į bet ką, net ir į Vokietijos Kaizerį. J. Basanavičiaus personažas (Eugenijus Chrebtovas, Dainius Stumbras) labiau statiškas (ir tai – natūralu), bet turintis ryškų emocinį pagrindą ir išliekantis emocine viso siužeto ašimi, o pats Dievas (Liudas Norvaišas, Egidijus Dauskurdis) – keistas, statiškas, šiek tiek komiškas – baltu kostiumu ir baltais sportbačiais. Yra ir nedainuojantis personažas - paparacis, kurį neapsikentęs Dievas pavertė ožiu, tačiau nepaisant įspūdingos mimanso aktoriaus Tomo Dapšausko plastikos, šio personažo dramaturginė funkcija bent man kol kas visiška paslaptis... ar čia vėl tas atpalaiduojantis humoras?

Kostiumus pastatymui kūrė Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas - Eugenijus Sabaliauskas, pastatymo choreografė - Vesta Grabštaitė, visi šie sprendimai man pasirodė logiški ir kontekstiški.

G. Sodeikos veikalas verčia apmastyti ir amžiną klausimą – kas yra svarbiausia šiuolaikinėje operoje?

Gal, vis dėl to, muzika?

Šiuo atveju dėl pačios muzikinės medžiagos man abejonių nekyla, viskas savo vietoje. Pagrindą sudaro intonacinis minimalizmas, repetatyvinės technikos, yra žanrinių elementų ir koliažo, kompozitorius taikliai sudėliojo orkestro spalvas. Apskritai orkestras įtikinamai palaiko dramatinę įtampa (tikrai puikus ir nuoseklus dirigento Roberto Šerveniko indėlis !), sukurdamas tarsi nuolatinio trilerio veiksmo iliuziją. Vokalinės partijos yra ganėtinai sudėtingos ir „nepatogios“ solistams, tad pagarba jiems!

Vis dėlto minėta dokumentinės informacijos perkrova šiek tiek užgožė ir trukdė įsigilinti į operos muzikinį audinį. Tad ir nepageidauto plakatiškumo autoriams vargu bau pavyko išvengti, o ir apskritai, ar buvo įmanoma ir ar to reikėjo būtinai siekti?

Kaip ne kaip turime iškiliai valstybės datai dedikuotą nacionalinį veikalą. Ar jis taps Teatro repertuariniu spektakliu, ir ar ilgam, parodys netolima ateitis (ne ta, kuri - post futurum) bei publikos preferencijos. Tikrai norisi, kad taip būtų, juk ir Dieviškasis Vasario 16-osios planas tapo realybe, net ir „neįmanomos misijos“ sąlygomis, ir Šėtonas lažybas prapylė....

Susiję nuotraukų galerijos

Susiję nariai

Robertas Šervenikas

Robertas Šervenikas

Dirigentas, LNOBT muzikos vadovas, LNSO dirigentas, LMTA docentas

Komentarai
60 104
  • Jonas
  • 2018-03-11 17:36:09
Čia jums už įterptą Ožio personažą operoje „Post Futurum“. Ši opera ne opera yra tikras šūdas. Šūdas yra faktas. Vadinti šūdą slapyvardžiais, visaip apeiti, neliesti ir neuostyti ir kalbėti apie santykių gerinimą yra politnekorektiška. Kalbėjimas apie geresnius santykius su šūdu jau savaime keltų įtarimų. Tai tu liktum kaltas dėl to, kad šūdas dvokia. Susidūręs su šūdu, neturi nė truputėlio raukti nosies, nes tai gali būti suprasta kaip stoka korektiškumo ir tolerancijos bei nelanksti diplomatija. KLAUSYTIS NESĄMONIŲ – geras tonas. Nenustebk, jei šūdą erzins ta aplinkybė, kad tu ne visai šūdas. Vardan pažangos gali net gulti su šūdu į vieną lovą. To reikalauja spėriai ateinąs postmerdenumas ir visuotinis merdizmas. Iš knygelės Vytautas Landsbergis. „Spalių žiupsneliai draugams“
63 86
  • Pašalietis
  • 2018-03-05 21:03:30
Valstybės atkūrimo dienos proga antivalstybinis sumanymas. Sukvietė tris apolitiškus glušius, kad pasišaipytų iš valstybės atkūrimo. Kontekstas labai giminingas Kremliaus eskaluojamai propagandai – šitų limotrofinių valstybių atsikūrimas atsitiktinis dalykas, istorijos pokštas. Ir juokauja trys glušiai, ir glušiai ir trumparegiai. Puiki Kėvišo organizuota diversija, apmokėta mūsų pinigais. Net nemačius aišku, pamačius jaučiu spjaudysiuosi – postmodernistiniais triukeliais apkaišytą savinieką.
56 94
  • Juozas
  • 2018-03-05 12:28:59
Kaip komentaruose kažkas minėjo - žiūrint kūrinį užpuola tas svetimos gėdos jausmas... Muzikinė dalis (čia gi opera) - apgailėtina. Bandė muzikinę dalį išgelbėti juokeliais, ožiu, kažkokiais reklamos - karbauskio inkliuzais, bet nelabai pavyko. Operoje yra vietų, kurias norėtųsi pagirti, bet bendras įspūdis gan prastas, labai gaila.
95 69
  • KRITIKA
  • 2018-03-05 10:08:52
Na nebijokim pasakyt -sodeika, parulskis, oskaras su savo darbu visiskai nesusistvarke. Chaltura uz nemazus pinigus. Gal geriau buvo filma filmuot?) Aliuzijos i fausta ir tt. -neikandamos jiems. "Muzika"- garsu kliedesys, arthausinio filmo garso takelis (jei nedainuotu, isskyrus chora). Gaila muzikantu ir solistu. Na kas noretu isigyt sio kurinio CD ir namuose paklausyt dar karta? Parulskio "rimuoti" textai -apgailetini. Dramaturgija -taip pat. Prie ko ten Basanaviciaus moterys? Kad butu scenoje soliste? Visiskas briedas. Velnia galima buvo padaryt moterim) Oskaro simbolika (didele plunksna) nedirba perkrautoj scenoj, krize matyt jam. Zanras opera-operoje neivaldytas. Brechtas buvo toks, jei ka, recitatyvas yra toks irgi. Kad nekankint vokalistu. Nesikankino naktimis ir kurejas oskaras- stiliukas "ai bus gerai, as taip matau". Nuimkit puikia scenografija, projekcijas ir liks Nieko. Nedrasios ironiskos uzuominos-mineralinio Vytautas butelis, praskrendantis kosmosio scenos gale (!!!va taip -paziurekit atidziau-projekcija) negelbeja. Kaip kazkas sake: darot jus, o geda man. Sunku buvo sedet saleje nuo gedos jausmo. Komponentai lyg ir vietoj, o jausmas kad esi rajono kulturos namuose. Parodykit tai kokiems lenkams, estams, italams -zmonems nekontexte. O po to paklauskit ju nuomones...apgailetina...
86 91
  • Andrius
  • 2018-03-05 06:01:25
O man apskritai pritrūko aiškesnės recenzijos autoriaus pozicijos: visgi sėkmė ar nesėkmė? Ruošiuosi įsigyti bilietą, ir nežinau, ar nesugadins man vakaro, jeigu prastai. Iš nuotraukų įspūdis tikrai geras.
74 55
  • Ieva
  • 2018-03-04 23:48:13
Labai gaila, kad nei vienu žodžiu neužsimenama apie choro vyrus (Signatarus), atlikus jiems nekasdienį solistų vaidmenį... Jie tikrai verti pagiriamojo žodžio...
Komentuoti