Prancūzijos dvasia Filharmonijoje

Prabėgo maždaug pusmetis, kai Nacionalinė filharmonija pasirašė trejų metų sutartį su prancūzų dirigentu Victorienu Vanoostenu, kuris jau iki sutarties pasirašymo spėjo įgyti populiarumo, apie tai bylojo ir pilnutėlė Filharmonijos salė Lapkričio 23-ios Modesto Pitrėno vadovaujamo LNSO koncerte. Kviestiniai užsienio dirigentai bet kuriam orkestrui yra reikšmingi tuo, kad praplečia orkestro repertuarą, atsineša naujų tradicijų ir kitos kultūros dvasios, įvyksta tie kultūrų mainai, be ko šiuolaikinis pasaulis sunkiai įsivaizduojamas. Reikia pripažinti, kad Lietuvos koncertų salėse pastaruosius 30 metų, juolab ankstesniais laikotarpiais prancūzų muzika nebuvo ir nėra dažnas svečias, todėl prancūzų dirigento atsiradimas mūsų koncertų padangėje suteikė naujų galimybių susipažinti su išskirtinai turtingu Prancūzijos muzikiniu paveldu.

Koncerto pradžioje Victorieno Vanoosteno diriguojamas Orkestras atliko mistika alsuojantį kūrinį – Claude‘o Debussy Noktiurnus (Nr. L98) orkestrui. Šis orkestrinis opusas savo neįprasta tiems laikams (1899-ieji) struktūra ir muzikine kalba išsiskiria iš daugelio simfoninių kūrinių, jau vien choro panaudojimas kaip orkestrinės spalvos (be dainuojamojo teksto) buvo novatoriškas. Šį kūrinį kompozitorius pradžiai sumanė kaip orkestrinį triptiką „Trys scenos prieblandoje“, kuriam įkvėpimo šaltiniu tapo simbolisto Henri de Régnier poezija. Manoma, kad prie orkestrinio opuso gimimo prisidėjo žymus to meto mecenatas, turtingas Prancūzijos finansininkas ir pramonininkas Princas André Poniatowski (Prince Louis Léopold Charles Marie André Poniatowski), beje, glaudžiai susijęs ir su Lenkijos-Lietuvos valstybės istorija, nes buvo kilęs būtent iš paskutinio mūsų valstybės valdovo Karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio giminės. Kokia ten bebūtų kūrinio istorija, Victorieno Vanoosteno dėka išgirdome tikrą prancūziško impresionizmo šedevrą, turtingą spalvų, atspalvių, šešėlių įvairove, kurią orkestras perteikė nepriekaištingai subtiliai. Pirmoje dalyje išgirdome ir vieną ryškiausių nūdienos violončelės virtuozų prancūzų violončelininką Xavier Phillips, kuris su orkestru atliko Henri Dutilleux‘o Koncertą violončelei ir orkestrui „Tout un monde lointain...“ („Ištisas tolimas pasaulis...“). Šį Koncertą įkvėpė Charles Baudelaire‘o poezijos rinkinio „Blogio gėlės“ eilės, kūrinį sudaro penkios, be pertraukų atliekamos dalys, atskirų dalių pavadinimai („Mįslė“, „Žvilgsnis“, „Bangos“, „Veidrodžiai“, „Himnas“) ir prie kiekvienos dalies prirašytas epigrafas iš minėto poezijos rinkinio indikuoja tam tikrą programiškumą. Kaip ten bebūtų su kūrinio idėjos pagrindu, tai yra vienas reikšmingiausių XX a. violončelei suskurtų koncertų. Pirmasis atlikėjas buvo legendinis Mstislavas Rostropovičius, būtent jo remarkos buvo svarbus postūmis vėlesniems koncerto atlikėjams. Atonali kūrinio muzikinė kalba tarsi sklando tarp kelių polių – ekspresionizmo, mistiško svajingumo ir grynos koloristikos, ir tai reikalauja iš atlikėjų ypatingo susiklausymo ir atsidavimo. Šiuo atveju tai ir patyrėme - X. Phillips‘o ir orkestro sąveika labiau link koloristinės interpretacijos buvo stulbinanti.

Antroji vakaro dalis buvo skirta prancūzų muzikinio romantizmo šedevrui – Gabriel‘io Faure Rekviem d-moll op.48, kurį su Orkestru atliko Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas), solistai Lina Dambrauskaitė (sopranas), Steponas Zonys (baritonas) bei vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur. Lyginant šį Faure opusą su kitų autorių gedulingomis mišiomis, iš pirmo žvilgsnio pastebimas daug šviesesnis charakteris, sąlygotas švelnių melodijų, čia nerasime šiurpinančių dramatiškų vaizdinių, čia nėra net tokios šiam žanrui būdingos dalies kaip „Dies Irae“. Solistų partijos čia nėra išplėtotos, o štai choro vaidmuo yra svarbus. Pats autorius savo kūrinį įvardijo kaip lopšinę mirčiai. Būtent šviesių spalvų interpretacinį raktą pasirinko ir dirigentas Victorienas Vanoostenas, o visas orkestras tai subtiliai ir organiškai priėmė. Gal sunkiau sekėsi nutildyti chorą (čia kauniečiams prancūziškos muzikinės koloristikos subtilybėse dar derėtų pasitobulinti...), o štai vargonus, mano manymu, dirigentas per daug nutildė, nes šiame kūrinyje vargonai nėra tik orkestro spalva, jie atlieka svarbią dramaturginę funkciją, kaip orkestro ir choro partneris (skirtingai nei kituose šio žanro kūriniuose), primindami ir kūrinio sakralumą bei tam tikrą liturginę paskirtį. Suprantu, kad vargonai mūsų Filharmonijos salėje visada yra „galvos skausmas“ dirigentams jau vien dėl to, kokioje absurdiškoje vietoje (už scenos arkos) jie yra sumontuoti, dar daugiau komplikacijų kyla, kai prieš vargonus pastatomas choras (tada matyt ir kyla noras vargonus beatodairiškai tildyti, nes „trukdo“ chorui). Yra tekę matyti sprendinių, kai choras stovėjo Filharmonijos balkone virš scenos dalies, ne kartą teko matyti, kai didieji vargonai buvo keičiami elektroniniu sintezatoriumi. Gal mintis nuskambės radikaliai, bet šis „galvos skausmas“ bus tol, kol šioje salėje stovės jos akustikos ir struktūros neatitinkantys vargonai. Vienaip ar kitaip, vargonai čia yra tik didelės dėlionės detalė, o Maestro V. Vanoosteno programų ir koncepcijų dėlionės iki šiol „uždega“ orkestrą ir žavi klausytojus pažintimis su prancūzų muzikos šedevrais.

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas, kultūros politikos analizė ir apžvalgos