Prieš prasidedant skrydžiui: svajonių paieškos ir asmenybės turbulencijos Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje

Publikuota: 2021-11-05 Autorius: Gabrielė SLIŽYTĖ
Prieš prasidedant skrydžiui: svajonių paieškos ir asmenybės turbulencijos Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje

Mokyklos metai dažnai asocijuojasi su ankstyvais rudens rytais, kai iš namų reikėdavo išeiti su tamsa. Pirmadienis išaušdavo anksčiau nei norėdavau, o smuiko pamoka Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokyklos Neakivaizdinio skyriaus klasėje pas mokytoją Beatą Šmidtienę prasidėdavo aštuntą valandą ryto. Į pamokas važiuodavau lydima mamos, vienai Šiaulių gamyklai priklausančiu prekiniu sunkvežimiu. Neįsivaizduoju, dėl ko daugiau, jei ne dėl smuiko, sukardavome tokį kelią. Tuo metu vyko mokyklos fasado, į kurį žvelgė mano mokytojos klasės langai, rekonstrukcijos darbai, ir kai šlubuodavo mano gamų intonacija, mokytoja prašydavo, kad negročiau kaip tų nešvarių, nesibaigiančių statybų gaudesys.

Kaip ir Paryžiaus aukštoji nacionalinė muzikos ir šokio konservatorija ar kitos panašaus lygio institucijos, M. K. Čiurlionio menų mokykla gąsdino savo tvirtovę primenančia išore. Vis dėlto po keleto intensyvių kelionių maršrutu Šiauliai–Vilnius metų buvo pats laikas įsilieti į kasdienį mokyklos gyvenimą, su kuriuo pažindindavausi vieną kartą per savaitę.

Atvažiavusi į M. K. Čiurlionio menų mokyklą staiga atsidūriau aplinkoje, kur mane supo dvasiškai artimi žmonės. Pirmoje mokymo įstaigoje mano meniškumas buvo kliūtis turėti draugų, o čia buvau tarp žmonių, kuriems atrodė normalu būti kitokiems ir tai priimti kaip dovaną.

Per savo mokymosi metus buvau ir izoliuota, ir apsaugota, nors tuo metu maniau susidūrusi su didžiausiais savo gyvenimo sunkumais. Kaip ir daugelis, keldavausi šeštą ryto, kad dar prieš pamokas atidirbčiau savo pirmąją smuiko valandą. Atsimenu frustraciją, besikeičiančius mokytojus, tai, kaip per valstybinį muzikologijos egzaminą užgrojus „Jūrą“ susišvalgėme su čiurlioniukais ir vos neatsistojome pridėję ranką prie širdies, apsupti nieko nesupratusių Tallat-Kelpšos studentų. Negali pamiršti ir kitų detalių. Rašymas, muzikologija, Françoise Sagan knygos vietoj „Brisiaus galo“. Net puantai, dėl pramogos pirkti antro aukšto baleto prekių parduotuvėje. Mokytojai, kurie keičiantis mokinių kartoms vis dar atrodo nė kiek nepasikeitę. Kažkodėl pasikeitėme tik mes. Skambučiai į pamokas, specialiai komponuoti mokyklai, mano bibliotekos numeris (733), uniformų tikrinimas klasėje, aidintys bendrabučio koridoriai ir kartais baimės jausmas, nesibaigiančios statybos, bandelės per pertrauką, mano kambariokės džiūvančių darbų dažų kvapas ir daugybė mano portretų su smuiku jos piešimo įskaitai.

Praėjus keletui metų po mokyklos baigimo, turėjau beveik įtikinėti save, kad čia kadaise buvo mano vieta. Gyvenimo vieta. Kartais praeidavo savaitė, o aš vis dar nebūdavau išėjusi iš mokyklos teritorijos. Mane kaip virkštelė nuo bendrabučio iki mokyklos jungė antro ar trečio aukšto tunelis. Pagyvenus „dėžėje“ ir žinant, kad dabar tokios pat jau nebėra, lengva jaustis tapus legendos dalimi. Galbūt dėl to nesibaigiančio artumo baigus mokyklą buvo metas išvažiuoti. Po tokio intensyvaus laiko norėjosi nukirpti ryšius lyg pasibaigus didelei meilės istorijai, užblokuoti bet kokią fizinę prieigą prie mokyklos.

Tik atvažiavusios studijuoti ir gyventi į Paryžių manęs dažnai klausdavo, ar man čia nėra sunku. Toks klausimas stebindavo. Buvau ką tik baigusi Čiurlionkę. Dar būdama vaikas išmokau gyventi viena, laikytis savo pačios dienotvarkės, siekti užsibrėžtų tikslų. Rodos, mano beveik suaugusio žmogaus gyvenimas prasidėjo tik įveikus stojamųjų etapus ir solfedžio lygio patikrinimą.

Esu suformuota mokyklos vertybių, kurios taip įsigėrė į mane, kad tapo mano pačios. M. K. Čiurlionio menų mokykla manęs nesulaužė, bet sustiprino ir dabar įkūnija mano vaikystę, kuri, rodos, vis dar gyvena tarp mokyklos sienų. Nors ir nebūdavo lengva, ačiū mus lydėjusiems žmonėms, kurie mus priėmė tokius, kokie esame. Juk svarbiausia yra rasti savo kelią, kad ir koks keistas jis kartais turėjo atrodyti.

Kartais susapnuoju košmarą, kad esu priversta grįžti į mokyklą. Bet ar reikia tai vadinti košmaru? Kuo toliau, tuo labiau tai interpretuoju kaip norą prisiminti ir priminti sau, iš kur atėjau.

Susiję nariai

Gabrielė Sližytė

Gabrielė Sližytė

Smuikininkė, muzikologė, muzikos kritikė

Komentarai