Prisiminimuose - AFFETTI MUSICALI

Muzikinis spektaklis „Affetti musicali“ („Muzikiniai afektai“) buvo vienas iš šešių teatralizuotų koncertų, sukurtų Birštono vasaros menų akademijos metu 2014 metais – ambicingo Lietuvos muzikų sąjungos projekto, siekusio atgaivinti baroko epochai būdingą dvasinį ir estetinio poveikio pasaulį. Ši programa netruko išaugti į savarankišką sceninį kūrinį, parodytą Birštone, Marijampolėje, Vilniuje ir kituose miestuose.

Spektaklis, sukurtas muzikinio teatro „Tarp natų“ iniciatyva, atskleidė baroko muzikos emocinį spektrą – affetti musicali, kurį italų meistrai perteikdavo garsu, žodžiu ir judesiu. Pasak Platono, „muzika yra žodis, paskui ritmas, o galiausiai – skambesys“; šia seka remtasi ir kuriant spektaklio dramaturgiją, jungusią muziką, gestą, šokį ir šviesotamsos (chiaroscuro) estetiką.

Ansamblis „Chiaroscuro“ – Rūta Vosyliūtė (barokinis vokalas), Ieva Baublytė (išilginė fleita) ir Vilimas Norkūnas (klavesinas) – atliko spalvingą italų ankstyvojo ir vėlyvojo baroko programą. Muzikinį vyksmą papildė šokėjos Vesta Gineitytė ir Irina Nazarenko, judesiu įkūnijusios afektus – nuo ekstazės iki melancholijos.

Spektaklio režisierė – Marija Simona Šimulynaitė, sukūrusi vientisą muzikos, sceninio judesio ir teatro sintezę. Scenografiją, kostiumus ir grimą kūrė Simona Finkelšteinaitė, Julija Charsika, Paulina Nešukaitytė ir Vita Eidimtaitė, o vaizdo instaliacijas – Pijus Balkaitis ir Kazimieras Šalčiūnas. Projekto sumanytoja ir meno vadovė – Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

„Affetti musicali“ tapo ne tik koncertu, bet ir muzikos-teatro patirtimi, kurioje kiekvienas kūrinys virsdavo emocijos metafora – meilės, pavydumo, aistros, atgailos ar dvasinio pakilimo. „Būdami scenoje mes ne tik grojame ar dainuojame – mes kalbamės su žiūrovu,“ – yra sakiusi dainininkė Rūta Vosyliūtė.

Instrumentalistė Ieva Baublytė pripažino, kad vaidybos ir judesio integracija buvo nauja, bet praturtinanti patirtis: „Turėjome judėti kartu su muzika – tai padėjo dar giliau ją pajusti.“

Barokiniai instrumentai – išilginė fleita, klavesinas, istorinis vokalas – skleidė subtilių spalvų ir afektų žaismę. Pats ansamblio pavadinimas „Chiaroscuro“ (it. šviesotamsa) tapo spektaklio metafora: kontrastai tarp šviesos ir šešėlio, garsų ir tylos, pakylėjimo ir kontempliacijos kūrė vizualinį bei emocinį baroko paveikslą.

Programoje skambėjo

T. Merula – Folle è ben chi si crede
B. Strozzi – Moralità amorosa
D. Castello – Sonata seconda
P. Philips – Amarilli mia bella iš The Fitzwilliam Virginal Book
C. Monteverdi – Disprezzata Regina
B. Marini – La Orlandina
G. F. Händel – kantatos Mi palpita il cor ir Nell’dolce dell’oblio
B. Pasquini – Bergamasca
J. Caccini – Torna, deh torna iš Le nuove musiche (1601)
A. Falconieri – La suave

Epilogas – idėja, pranokusi laiką

Šis spektaklis buvo dalis platesnio sumanymo – meninės-edukacinės programos „Tarp natų“, apėmusios šešių teatralizuotų koncertų-spektaklių ciklą, kurį planuota rodyti Lietuvos miestuose kaip abonementą: po tris koncertus per metus. Tai buvo itin išradingas, tvarus modelis – atvežti spektaklį į miestą, turintį apšvietimo ir vizualizacijų galimybes (2014–2015 m.!), ir parodyti jį tris kartus per dieną: 12.00, 15.30 ir 19.00 val.

Pirmieji du seansai buvo skirti moksleiviams, kuriuos į teatrą būtų atvežę geltonieji autobusiukai iš aplinkinių mokyklų, o vakarinis – miesto bendruomenei ir menų mokyklos auditorijai. Prie kiekvieno rodymo buvo numatytas pokalbis-anonsas prieš spektaklį ir diskusija po jo. Sukurtas net logistinis planas ir maršrutai: reikėjo tik padėti organizuoti moksleivių pavežėjimą. Bilieto kaina buvo simbolinė – 2 Lt, o trijų koncertų pajamos padengtų visus gastrolių kaštus ir atlikėjų honorarus.

Tačiau idėja sustojo prie, atrodytų, smulkmenos: biurokratinio paradokso – jeigu veža geltonais autobusiukais, vaikai negali pirkti bilietų; o jeigu perka bilietus – turi važiuoti kaip nori...

Praėjus keleriems metams, jau centralizuotai atsirado Kultūros paso programa, iš dalies įgyvendinusi šią viziją. Tačiau žvelgiant šiandien, vis aiškiau matyti, kaip tikrasis profesionalumas ir gyvas kontaktas su publika traukiasi, užleisdamas vietą išorinei reprezentacijai ir importuotam „pasaulinių atlikėjų“ įvaizdžiui. Tuo tarpu mūsų profesionalai – išradingi, autentiški, atsidavę savo menui – vis dažniau lieka šešėlyje.

„Affetti musicali“ tebeliudija, kad muzikos menas yra gyvas tik tada, kai susitinka su žmogumi – čia ir dabar, iš arti.