ROBERTO ŠERVENIKO 60-mečiui: Beethovenas, Lalo ir Brahmsas

Koncertą pradės Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“ – muzika, kurioje susiduria pasipriešinimas ir neišvengiama lemtis. Trumpas, bet intensyvus įvadas, iškart įvedantis į vakaro toną.

Édouard’o Lalo Koncertas violončelei ir orkestrui d-moll atveria kitą lauką – judrų, lankstų, kartais teatrališką. Violončelė čia nuolat keičia vaidmenį: iš pasakotojos tampa veikėja, iš intymaus balso – energijos šaltiniu. Marcel Johannes Kits šį kūrinį formuoja jautriai ir aiškiai, nepasiduodamas vien išoriniam efektingumui.

Antrojoje dalyje – Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija. Ilgai brandintas kūrinys, kuriame susitinka tradicija ir asmeninė įtampa. Muzika plėtojama be skubos, kaupiasi, kol išryškėja šviesesnė, tvirta pabaiga.

***

The concert opens with Ludwig van Beethoven’s Egmont Overture – music shaped by the tension between resistance and inevitable fate. A brief yet intense introduction that immediately sets the tone for the evening.

Édouard Lalo’s Concerto for Cello and Orchestra in D minor unfolds a different landscape – fluid, flexible, at times theatrical. The cello constantly shifts its role: from narrator to protagonist, from an intimate voice to a driving force. Marcel Johannes Kits approaches the work with sensitivity and clarity, avoiding mere external brilliance.

The second part features Johannes Brahms’s Symphony No. 1. A long-matured work where tradition meets personal struggle. The music grows without haste, gathering weight until it reaches a firm, luminous conclusion.

***

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ROBERTAS ŠERVENIKAS yra Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro antrasis dirigentas, šiam kolektyvui diriguoja jau daugiau kaip 30 metų.

Tarptautinė R. Šerveniko karjera prasidėjo 1997 m., su Mstislavu Rostropovičiumi statant S. Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“ Eviano festivalyje, nuo 1998 m. jie drauge koncertavo žymiausiose pasaulio salėse.

R. Šervenikas yra bendradarbiavęs su Karališkosios filharmonijos (Jungtinė Karalystė), Izraelio „Camerata“, Tokijo filharmonijos, Slovėnijos nacionalinės operos ir daugeliu kitų orkestrų. Su įvairiais kolektyvais maestro koncertavo beveik visose Europos šalyse, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Tailande, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Izraelyje, Meksikoje, bendradarbiavo su žymiais pasaulio atlikėjais.

Svarbią vietą R. Šerveniko veikloje užima operos ir baleto žanras. Dešimtmetį, 2008–2018 m., jis buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovu, parengė daug operų ir baletų. Maestro bendradarbiauja su Bavarijos valstybiniu operos teatru Miunchene, Oslo operos, Ciuricho operos, Barselonos Licėjaus, Bordo operos ir kitais teatrais.

R. Šervenikas ypač vertinamas už įvairialypę kūrybinę raišką – naujus lietuvių kompozitorių simfoninius kūrinius bei įtaigias ir brandžias šiuolaikinės ir klasikinės muzikos interpretacijas. Jis nuolatos kviečiamas diriguoti aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertuose, jo vadovaujama LNOBT trupė parengė įsimintiną O. Narbutaitės operos „Kornetas“ pastatymą, su Nacionalinės filharmonijos ir LNOBT pajėgomis dirigentas atliko ne vieną O. Narbutaitės, A. Martinaičio, V. Bartulio, B. Kutavičiaus, A. Šenderovo ir kitų autorių stambios formos opusą.

Baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, R. Šervenikas studijavo Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, kur įgijo chorinio, operinio ir simfoninio dirigavimo diplomus. Nuo 1996 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra Dirigavimo katedros profesorius; taip pat – Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio ir Chaimo Frenkelio festivalio Šiauliuose meno vadovas.

Intensyvi kūrybinė R. Šerveniko veikla 2005 m. buvo įvertinta aukščiausiu Lietuvos apdovanojimu – Nacionaline kultūros ir meno premija. 2016 m. maestro pelnė Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, o 2025 m. Vasario 16-ąją apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

***

Vienas perspektyviausių estų jaunosios kartos violončelininkų MARCELIS JOHANNESAS KITSAS laimėjo III vietą Karalienės Elžbietos violončelių konkurse Briuselyje bei I vietą George’o Enescu konkurse Bukarešte ir jau yra surengęs rečitalius tokiose salėse kaip Niujorko „Carnegie Hall“, Berlyno filharmonijos ir „Konzerthaus“, Pierre’o Boulezo Paryžiuje, Hamburgo Elbės filharmonijos ir „Laeiszhalle“, Miuncheno „Prinzregententheater“, Briuselio „Bozar“ ir „Flagey“, taip pat garsiose Izraelio, Japonijos, Kinijos ir kt. šalių salėse.

Neseniai įvykę svarbūs M. J. Kitso pasirodymai – gastrolės Belgijoje su Belgijos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Eivind’u Aadland’u (R. Schumanno Koncertas violončelei), Estijoje ir Pietų Korėjoje su Estijos festivalio orkestru ir dirigentu Paavo Järvi (J. Brahmso Dvigubas koncertas).

Violončelininkas grojo E. Elgaro Koncertą violončelei su Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru diriguojant Antoniui Witui, o su „Glasperlenspiel Sinfonietta“ ir dirigentu Neeme Järvi atliko J. Haydno Koncertą violončelei ir orkestrui C-dur. Kaip solistas M. J. Kitsas yra koncertavęs su Briuselio filharmonijos, Latvijos nacionaliniu, Lietuvos nacionaliniu ir valstybiniu, Jeruzalės, „Kymi Sinfonietta“, Jenos ir G. Enescu filharmonijų simfoniniais, Miuncheno, Talino ir Karališkuoju Valonijos kameriniais ir kitais orkestrais.

Violončelininkas mokėsi pas Laine Leichter ir Martą Laasą Talino aukštojoje muzikos mokykloje, studijas tęsė su prof. Francisu Goutonu Trosingeno muzikos universitete ir Berlyno menų universitete pas prof. Jensą Peterį Maintzą; dalyvavo žymių violončelininkų meistriškumo kursuose. M. J. Kitsas griežia 1674 m. Francesco Ruggieri pagaminta violončele ir Victoro Fétique gamybos stryku, juos jam paskolino „Deutsche Stiftung Musikleben“ fondas.

***

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS (LNSO) yra vienas svarbiausių ir brandžiausių Lietuvos muzikinių kolektyvų.

1940 m. jį įkūrė Balys Dvarionas, 1964–2015 m. orkestrui vadovavo Juozas Domarkas, nuo 2015-ųjų kolektyvo meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas eina Modestas Pitrėnas.

Lietuvos kultūriniame gyvenime aktyviai dalyvaujantis orkestras kasmet surengia apie 50 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, lankėsi daugelyje Europos šalių, Japonijoje, Pietų Amerikoje, Pietų Korėjoje, Indijoje, Tailande, grojo tokiose svarbiose salėse kaip Vienos „Musikverein“, Ciuricho „Tonhalle“, Kelno, Berlyno filharmonijos ir kitose, pasirodė prestižiniuose muzikos festivaliuose: Šlėzvigo-Holšteino, „Musica Romantica“ Šveicarijoje, „Varšuvos ruduo“, „Prahos pavasaris“ ir kt.

Orkestrui dirigavo istorinės asmenybės – Jonas Aleksa, Mstislavas Rostropovičius, Krzysztofas Pendereckis, Christophas Eschenbachas ir kiti. LNSO koncertavo su Montserrat Caballé, Jessye Norman, Mūza Rubackyte, Mischa Maisky, Christianu Tetzlaffu, Jonathanu Tetelmanu, Brynu Terfeliu, Josephu Calleja ir kitais žymiais pasaulio solistais.

Tarp gausios kolektyvo diskografijos (išleistos kompanijų „Marco Polo“, „Col legno“, „Naxos“ ir kt.), pastarųjų metų įrašai – reikšmingi ir sulaukę tarptautinės sėkmės: „Accentus Music“ išleido mūsų šaliai istorinį kompaktinį albumą – Amilcare’s Ponchielli operą „I Lituani“ („Lietuviai“, dirigentas M. Pitrėnas), su pianiste Mūza Rubackyte įgrota Krzysztofo Pendereckio kūrinių plokštelė (dirigentė Keri-Lynn Wilson), Suomijos įrašų kompanija „Ondine“ naujai įrašė Onutės Narbutaitės oratoriją „Centones meae urbi“ (dirigentas Robertas Šervenikas). 2025-aisiais, Čiurlionio metais, „Deutsche Grammophon“ išleido vinilinę plokštelę „Back to Nature“, kurioje tarp kitų kūrinių skamba LNSO ir dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos atliekamos simfoninės poemos „Jūra“ bei „Miške“. Kaip lietuviškos muzikos ambasadorius, orkestras aktyviai puoselėja lietuvišką repertuarą, atlieka naujus dabarties autorių kūrinius.

PROGRAMA

Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, op. 84

1808–1810 metus Beethoveno biografijoje ženklina Johanno Wolfgango von Goethe’s kūryba. Kompozitorius sukūrė pluoštą dainų ir muziką dramai „Egmontas“. Jį traukė ne tik Goethe’s meilės lyrika, iki gyvenimo pabaigos jis puoselėjo sumanymą parašyti muziką „Faustui“.

Dar 1775 m. Goethe susidomėjo herojiškos olandų tautos kova vaduojantis iš ispanų priespaudos. Remdamasis vienu šios kovos epizodu, tragedijos centre poetas pavaizdavo karvedį Egmontą, kuris sukilo prieš karaliaus Pilypo II despotizmą ir 1568 m. buvo nužudytas ispanų vietininko hercogo Albos įsakymu. 1809 m. Vienos „Burgtheater“ užsakė Beethovenui sukurti muziką šiai tragedijai, to jis ėmėsi su džiaugsmu. „Egmonto“ partitūrą sudaro uvertiūra ir devyni epizodai. Beethoveno muzikos lydima Goethe’s drama pirmą kartą pastatyta Vienoje 1810 metais. Dėl muzikinio turinio vieningumo ir formos tobulumo daugelis kritikų uvertiūrą „Egmontas“ prilygina vienos dalies simfonijai, tai nuostabus programinės muzikos pavyzdys. Kaip ir uvertiūros „Koriolanas“ bei „Leonora Nr. 3“, ji dažnai atliekama koncertų salėse.

Édouard’o Lalo Koncertas violončelei ir orkestrui d-moll

Išeivio iš Ispanijos sūnus Édouard’as Lalo Paryžiaus konservatorijoje studijavo smuiką ir kompoziciją, išgarsėjo kaip puikus kamerinės muzikos atlikėjas, o vėliau, 1875 m. garsiajam ispanų smuikininkui Pablui Sarasate’i pagrojus jo „Ispaniškąją simfoniją“ – ir kaip kompozitorius. É. Lalo kartu su Camille’iu Saint-Saënsu, Césaru Francku ir Gabrieliu Fauré priskiriamas prie žymiausių XIX a. antrosios pusės prancūzų muzikos kūrėjų.

É. Lalo sukūrė naują instrumentinio koncerto tipą – „koncertą-siuitą“, kuriam būdinga žanrinė tematika, simfonizmas, monumentalumas; jis parašė tris smuiko koncertus ir vieną Koncertą violončelei ir orkestrui d-moll. 1876 m. šį opusą É. Lalo sukūrė garsiam violončelininkui Adolphe’ui Fischeriui (1847–1891), jis pirmasis jį atliko 1877 m. gruodžio 9 d. Paryžiuje, orkestrui dirigavo Jules’is Pasdeloup – pasisekimas buvo toks, kad po savaitės koncertą teko pakartoti, o netrukus A. Fischeris kūrinį pagriežė Vienoje ir Leipcige.

Trijų dalių koncertas yra monumentalus ir virtuoziškas, išskirtinis vėlyvojo romantizmo pavyzdys, kupinas nuotaikų ir ritmų kontrastų, ryškių spalvų ir šešėlių; ne veltui sakoma, kad Lalo turėjo ypatingą melodijos dovaną, taip pat polinkį į dramą, teatrališkumą, o kartu – santūrumą ir eleganciją. Kūrinyje girdimi kompozitoriui itin patikusio ispanų folkloro atbalsiai. Šis Lalo opusas labai mėgstamas dabarties atlikėjų ir stoja į vieną gretą šalia Edwardo Elgaro ir Antoníno Dvořáko violončelinių koncertų.

Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 1 c-moll, op. 68

Vokiečių kompozitorius Johannesas Brahmsas dažnai vadinamas paskutiniu iš garsiojo „B trejeto“ (Bachas, Beethovenas, Brahmsas), jis buvo vienas iš daugelio, ilgai jautusių Beethoveno įtaką, net įkyriai lygintas su juo. Pats Brahmsas žavėjosi Vienos klasiko genialumu, ypač simfonijomis. Anot amžininkų, jis nuogąstaudavo negalįs rašyti simfonijos, nes Beethovenas esą jau sukūręs visa, kas tik įmanoma. Savo bičiuliui dirigentui Hermannui Levi Brahmsas prasitarė: „Net neįsivaizduoji, ką jaučiu nuolatos girdėdamas už nugaros žingsniuojantį tokį milžiną kaip Beethovenas.“ Todėl suprantama, kad Simfonija Nr. 1 c-moll Brahmsui atsiėjo daug ilgamečių kūrybinių pastangų. Pirmi eskizai datuoti 1854 m., bet simfonijos kūrimui jis atsidėjo tik 1862 m. – tada pirmą dalį parodė Clarai Schumann. Dar po šešerių metų, 1868-aisiais, gimtadienio proga jai nusiuntė dovaną – nuostabaus grožio Alpių rago melodiją iš simfonijos finalo. Netekęs kantrybės Brahmso kūrinių leidėjas Fritzas Simrockas 1873 m. priekaištavo kompozitoriui: „Argi ničnieko neturite? Ar simfonijos nebus ir šiemet?“ Ir štai po 20 metų simfonija baigta!

1876 m. lapkričio 4 d. Karlsrūhėje įvyko Brahmso Pirmosios simfonijos premjera, dirigavo kompozitoriaus draugas Otto Dessoffas (smuikininkas Josephas Joachimas pasistengė, kad kūrinys po kelių mėnesių nuskambėtų Kembridže). Brahmsą padrąsino palankūs kritikų atsiliepimai: jie rašė, kad šis unikalus kūrinys pratęsė Vienos klasiko mintis, kad simfonija perteikia slaptas prasmes, o autorius šiam žanrui „įkvėpė naujos gyvybės“. Brahmsas nebuvo simfonijos žanro reformatorius, jis neatsisakė klasikinės kūrinio struktūros – simfoniją sudaro tradicinės keturios dalys, kiekviena parašyta laikantis griežtų klasikinių formų. Kita vertus, veikalo muzikos kalba, melodijos, tembrų deriniai, harmonijos sąskambiai byloja, kad kompozitorius meistriškai jungė romantinį polėkį su klasikine darna.