Sergejus Krylovas ir draugai

Publikuota: 2019-06-11 Autorius: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Sergejus Krylovas ir draugai

Birželio 11 d. „Vilniaus festivalis“ tęsėsi Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Gausiai susirinkusiems ir entuziastingai orkestrą sutikusiems klausytojams buvo pasiūlyta paklausyti Vidmanto Bartulio ir Algirdo Martinaičio, Alfredo Schnittkes ir Giya Kanchelio muzikos. Koncerte dalyvavo išeiviai iš Rusijos: Odesos P. Stoliarskio mokyklos auklėtinis Pavelas Vernikovas, Maskvos konservatorijoje studijavęs pas S. Snitkovskį. Gavo gerą smuikavimo mokyklą. Jo žmona Svetlana Makarova taip pat Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos auklėtinė. Fortepijonu, Dainiaus Sverdiolo pateikiamu puikiu instrumentu skambino italė Gloria Campaner.

Užuojauta Filharmonijai! Didžiausia bėda – ne tokiai muzikai skirta bažnyčios akustika. Muzikos klausiausi keliose vietose. Akustinis efektas tiko V. Bartulio minimalizmui („I like F. Schubert“. Kvintetas C-dur, op. 163 Adagio). Girdėjosi garso gimimo ir jo transformacijų procesas. Lakoniška raiška ir minimali F. Schuberto Kvinteto C-dur užuomina, nors muzikos branduolys – tame romantizmo lizde. Solo smuiku grojo S. Krylovas.

Tačiau A. Martinaičio muzika kitokia. Koncertą smuikui ir styginių orkestrui „Trijų m‘art komedijų sezonas“ su orkestru atliko S. Krylovas. Negalima muzikos perpasakoti žodžiais iš festivalio renginio programos. Ją reikia išgirsti. Tačiau dabar apie ją nieko negaliu pasakyti, nes garsų tumulas bažnyčioje niveliavo viską, išskyrus iš kažkur atklydusį švilpynės garsą. Manyčiau, kad kūrinį ateityje vertėtų pakartoti normalioje koncertų salėje.

Smuikininkai P. Vernikovas ir S. Makarova su orkestru atliko Alfredo Schnittkes „Moz Art à la Haydn“. Tai savotiškas, su humoro gaidele bandymas rekonstruoti beveik prarastą Mozarto muziką pantomimai (buvo išlikusi tik pirmojo smuiko partija). Smuikų partijose kompozitorius jungė Mozarto muzikos fragmentus. Pasigirdo netgi visų atpažįstamas g-moll Simfonijos motyvas. Tai vis buvo talentingo žmogaus žaidimas ne tik su Mozarto medžiaga, bet ir su naujų laikų diktuojamomis stilistinėmis madomis. Kūrinyje daug politonalumo elementų, aliuzijų į prastai intonuojamų kaimo muzikantų griežimą, todėl kūrinį tikrai vertėtų pakartoti atsinaujinusioje Filharmonijos salėje.

Vėl tenka priminti muzikologams, kad apie rašomus dalykus reiktų pasidomėti. Pirmiausiai, smuikininkas P. Vernikovas nėra D. Oistracho mokinys. Nejaugi nekilo toks reklaminio šou pamestas klausimas? Smuikininkas su prof. D. Oistrachu susitiko būdamas dešimties metų: Odesoje viešintį bendramokslį P. Stoliarskio mokyklos pedagogai pakvietė įžymųjį maestro paklausyti gabaus vaiko. „Mano tėvas, Odesos filharmonijos direktoriaus pavaduotojas, taip pat su D. Oistrachu buvo pažįstami. Aš planavau studijuoti jo vadovaujamas aspirantūroje. Tačiau profesorius mirė...“, – prisiminė P. Vernikovas. Tačiau reklamai Davido Oistracho pavardė buvo ir yra labai veiksminga. Tiesa, P. Vernikovas studijavo pas taip pat išeivį iš Odesos, D. Oistracho mokinį, vėliau asistentą Semioną Snitkovskį, gerą smuikininką, pelniusį auksą viename iš didžiųjų – Eugene Ysaye konkurse Belgijoje.

Reiktų priminti ir tai, kad P. Vernikovas nelaimėjo ir virtuozo esatį liudijančio konkurso. Minimas Vittorio Gui konkursas – kamerinis. 1977 m. įkurtas siekiant pagerbti mirusi ilgametį dirigentą, inicijavusį orkestro „Maggio Musicale Fiorentino“ veiklą, „Florencijos gegužės muzikos festivalį“. 1979 m. vykusiame konkurse buvo pelnyta dueto „Pavelas Vernikovas-Konstantinas Bogino“ pergalė.

P. Vernikovas Lietuvoje žinomas kaip Jaschos Heifetzo konkurso žiuri narys. Su humoru pasakoja apie savo prisistatymą konkurso organizatoriams: „Man buvo pavogę pasą. Į Lietuvą atvažiavau praktiškai be dokumentų. Kažkas iš organizatorių paklausė iš kur aš. Greitosiomis pasakiau, kad iš Ukrainos. Pastatė vėliavėlę.“ O juk jis dirbdamas blaškosi po Europą: Viena, Lozana ir t.t. Ne tik groja, bet ir perduoda garsios pasaulyje rusų smuiko mokyklos patirtis jauniems muzikams. Kartą mums neblogai žinomo smuikininko Viktor Tretjakovo žurnalistai paklausė: ar tiesa, kad rusų mokykla jau nebe tokia ryški? Jis be humoro paaiškino: ji vis dar labai ryški, tik..., deja, nebe Rusijoje.

Ir P. Vernikovas, ir žmona S. Makarova tokią mokyklą pateisino. Tačiau net ir bažnyčios akustikoje galima buvo pastebėti Sergejaus Krylovo pranašumą.

Giya Kancheli Koncertą fortepijoniniam trio ir kameriniam orkestrui labai subtiliai, jausdamos ansamblio išraiškos ir kiekvieno instrumento išskirtinumą partitūroje, atliko italų pianistė Gloria Campaner, S. Makarova ir violončelininkė Elena Daunytė. Nemalonu žiūrėti į dirbtinai besimaivančią, „vaizduojačią“ muzikavimą violončelininkę. Gera atlikėja, todėl papildomi vizualiniai „pagražinimai“ tik šokiruoja.

Giya Kanchelio muzika ne kartą skambėjo Lietuvoje ir sovietmečiu, jo braižas atpažįstamas ir iš gruziniškų filmų. Emocionalus romantikas, dabar gal daugiau besimėgaujantis sonoristika. Tuo sužavi ir klausytojus. Klausytojų puikiai priimti atlikėjai pagrojo dar du koncertinus G. Kancheli tango. Jo muzika – savotiška poezija, elegijos, atnešančios mums į neramų gyvenimą nuo jo tėvynės kalnų aukštybių atplaukiančius ramybės ir didingo orumo rūkus.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai