Sergėjus Nakariakovas. Laukiamas svečias

2023 lapkričio 17 d. Valdovų rūmuose su Lietuvos valstybiniu simfoniniiu orkestru koncertavo Sergejus Nakariakovas, iškilus trimitininkas, legendinė asmenybė. Buvo atliktas Josepho Haydno koncertas violončelei ir orkestrui C dur Nr. 1, atlikėjo aranžuotas fliugelhornui. Skoningai, šiltu gražiu garsu – taip skambėjo solisto atliekamas Haydno šedevras.

Koncertą vedusi Asta Vaitkevičiūtė-Skliutė savo pristatymą pradėjo nuo žodžių: “Jis groja trimitu taip lengvai, kaip mes kvėpuojame”, ir išvardijo, kokiais skambiais vardais jis tituliuojamas: “Trimito Paganini, trimito Karuzo...”.

Puikus pristatymas! Taip yra iš tiesų, jis lygintinas su pačiais žymiausiais. Bet šis palyginimas dabar jau antraeilis. Nakariakovas toks, koks yra, kitų tokių nėra ir nebus. Kiekvienas jo koncertas – ypatingas, klausydamiesi jo, mes žinome, kad nieko panašaus daugiau negirdėsime. Tokių, kaip jis, nėra.

Diena, kai vyko koncertas, buvo ypatinga – kasmet lapkričio 17 dieną buvo pažymimas Silvijos Sondeckienės gimtadienis, ateidavo muzikai ir muzikos mylėtojai, bendraudavo, dalindavosi atsiminimais. Nakariakovas nebuvo išimtis – ta proga jis paskambindavo, gražiai pasveikindavo sukaktuvininkę, atsiųsdavo gėlių. Jei galėdavo, jis ir atvažiuodavo. Tokiais atvejais jis visada rankose turėdavo savo muzikos instrumentą, pagrodavo ir tuoj pat skubėdavo į oro uostą – koncertai nelaukė. Prieš metus, 2022 m. lapkričio 17 d. buvo gražiai švenčiamas Silvijos Sondeckienės aštuoniasdešimtmetis, o jau 2023 m. sausio 21 d. ji išėjo... Pirmą kartą Nakariakovas koncertavo Vilniuje jau nesant Silvijos Sondeckienės. Kūrinys buvo atitinkamas – Haydno violončelinis koncertas. Taip ji buvo pagerbta, prisiminta.

Vilnius Nakariakovo gyvenime užima reikšmingą vietą. Čia daug draugų, gerbėjų. Visgi ypatingas vaidmuo tenka Sondeckių šeimai, tai jų dėka Nakariakovas Vilniuje tapo dažnas svečias.

Nakariakovo gyvenimas – kaip romanas. Jis gimė muzikų šeimoje. Tėvas ir vyresnioji sesuo yra pianistai, bet ir jo muzikos kelias pradėjo prie fortepijono. Jau vėliau dėl įvairių priežasčių Nakariakovas į rankas paėmė trimitą. Tuomet ir įvyko stebuklas – mokytis jis ėmėsi pats vienas.

Toks fenomenas akademinėje muzikoje yra labai retas, tik vienas kitas sugeba tapti profesionaliu atlikėju be mokytojų pagalbos. Panašiai Vilniuje buvo įvykę XIX a. antroje pusėje. Vilnietis Leopoldas Godowskis, būdamas vos ketverių metų amžiaus, pats vienas išmoko skambinti fortepijonu. Jo globėjas buvo smuikininkas ir, matydamas didžiulį muzikinį savo ugdytinio talentą, bandė jį ruošti jam artimai smuikininko karjerai. Atsitiko kitaip – Godowskis, globėjo namuose aptikęs fortepijoną ir užsidegęs šiuo instrumentu, rado pianisto pradžiamokslį ir paslapčia, be pašalinių pagalbos, ėmė jį studijuoti. Kai jo paslaptis atsivėrė, paaiškėjo neįtikėtinas dalykas – vaikas lengvai skambina tai, kas kitiems reikalauja metų ir metų. Godowskis save vadino autodidaktu.

Nakariakovas ėjo tuo pačiu keliu. Kažkiek jam buvo padėjęs tėvas, galėjęs ugdyti bendrus muzikinius pradmenis, bet jis buvo pianistas, o ne pūtikas, trimito technikoje mažai išmanė. Nakariakovo autodidaktikos metodas, lyginant su Godowskiu, buvo kiek kitoks. Jo „pradžiamokslis“ buvo iškilaus rusų trimitininko Timofejaus Dokšicerio ploštelės ir televizijos laidos – tai buvo jo mokykla.

Godowskio ir Nakariakovo muzikinis kelias liudija ir daugiau paralelių. Trylikos metų Godowskis, patyręs didelį aplinkinių spaudimą, įstojo į Berlyno konservatoriją ir jau po keturių mėnesių nutraukė mokslus. Jis nematė juose jokios prasmės, jautėsi pajėgesnis nei jo tituluoti pedagogai. Nakariakovas atsidūrė panašioje situacijoje – jis įstojo į Paryžiaus konservatoriją ir po dviejų metų išėjo, jos taip ir nepabaigęs. Ir Godowskis, ir Nakariakovas, turėdami didžiulį prigimtinį talentą, ėjo savo keliu, nelaukė, kol kažkas kitas juos tuo keliu ves. Dar neperžengę jaunystės slenksčio, jie jau nuveikė labai daug, spėjo išgarsėti muzikos pasaulyje – Godowskis tapo žymiausiu savo epochos pianistu, Nakariakovas – pučiamųjų instrumentų atlikimo žvaigžde.

Didelis muzikinis talentas, toli gražu, pats savaime nereiškia, kad atlikėjui plačiai atsiveria karjeros galimybės. Konkurencija muzikų tarpe visais laikais yra didelė, prasimušti ir iškilti į aukštumas nėra lengva. Kiekvienas ieško savo kelių, dažnai jų neatranda.

Jaunam muzikui didelę ateities perspektyvą kartais atveria gerai žinomi, neginčijamą autoritetą turintys menininkai. Jie patys buvo praėję šį sudėtingą kelią ir dabar, jau viską pasiekę, savo patirtimi ir savo vardu pasidalija su jaunaisiais. Ne visi pasirengę tokiai pagalbai, bet atsiranda šviesių žmonių. Kaip tik tokį žmogų Nakariakovas atrado Sauliaus Sondeckio asmenyje.

Sondeckis apskritai buvo labai geranoriškas ir draugiškas žmogus – matydamas tikrą talentą, jis stengėsi padėti. Nakariakovo atvejis buvo visiškai ypatingas, ir Sondeckio suteikta pagalba taip pat buvo ypatinga.

Nakariakovą jis išgirdo 1990 m., gastrolių metu lankydamasis Žemutiniame Naugarde. Jaunam trimitininkui buvo trylika. Sondeckis tuoj pat įvertino retus jaunuolio gebėjimus ir užsidegė mintimi tokį talentą atverti pasauliui.

Žmonių prigimtis yra labai skirtinga. Yra tokių, kurie rūpinasi vien savimi, yra ir jų priešingybė, kai noras padėti kitiems viską nusveria. Sondeckiui muzika buvo svarbiausia jo gyvenime. Jis ėmėsi kurti Nakariakovo muzikinę karjerą, norėdamas, kad jo muzikavimas pasiektų visus.

Sondeckis buvo iš tų žmonių, kurie kažką nusprendę, jau nesustoja. Jis supažindino Nakariakovą su Rostropovičiumi ir Dokšiceriu, susisiekė su koncertinėmis agentūromis, su kuriomis bendradarbiavo pats, ir ėmė karštai rekomenduoti jauną atlikėją. Sondeckio žodis buvo svarus, ir tai suveikė. Jau neužilgo Nakariakovas koncertavo labiausiai prestižiniuose tuomet muzikos festivaliuose: Zalcburgo, Schleswig-Holstein ir daugelio kitų. Prie dirigento pulto stovėjo Sondeckis.

Jų artimas bendradarbiavimas truko kone ketvirtį amžiaus. Nakariakovas vadino Sondeckį savo Mokytoju. Jokiu būdu tai nebuvo griežto mokytojo ir kuklaus mokinuko santykiai. Sondeckis dalijosi savo didžiule muzikine patirtimi, Nakariakovas, visai kitos kartos žmogus, taip pat turėjo kuo pasidalinti, ką papasakoti. Tai buvo dviejų menininkų dialogas, abudu kūrė meną.

Šis bendravimas turėjo ir visai konkrečią profesinę išraišką. Sondeckis garsėjo savo orkestrinėmis aranžuotėmis. Pavyzdžių daugybė, štai tik du jo orkestrui perdirbti kūriniai: Johanno Sebastiano Bacho „Čakona“ smuikui solo ir Šostakovičiaus styginis kvartetas Nr. 8, Sondeckio orkestrinėje versijoje įgavęs „Kamerinės simfonijos“ pavadinimą. Tai tikri šedevrai.

Sondeckio pavyzdys motyvavo Nakariakovą, ir jis ėjo tuo pačiu keliu. Plėsdamas pučiamųjų instrumentų akademinį repertuarą, kurio labai truko, jis padarė daug puikių aranžuočių, pradedant baroko ir Vienos klasikų kūriniais, baigiant dvidešimto amžiaus opusais. Visi šie kūriniai skamba Nakariakovo koncertuose. Klausytojų džiaugsmui jis dažnai atlieka ir savo paties perdirbtą populiarią virtuozinę muziką. Tai Saint-Saënso „Introdukcija ir rondo capriccioso“, Arbano „Venecijos karnavalas“, Gershwino „Rhapsody in Blue“, Dinicu „Hora staccato“. Taip styginiai instrumentai suskambo pučiamųjų balsais.

Sondeckis ir Nakariakovas apskritai turėjo daug bendro. Sondeckis savo karjeros pradžioje sukūrė kamerinį orkestrą, orientuotą į baroko laikų muzikinį repertuarą, – tokio ansamblio Lietuvoje anksčiau nėra buvę. Nakariakovas sugrąžino gerokai pamirštą pučiamąjį instrumentą flugelhorn, ir šiuo pavyzdžiu ėmė sekti daugelis kolegų. Taip yra kuriamas menas.

Nakariakovas – dažnas svečias Vilniuje, čia jis jaučiasi savas, čia daug nuveikta. Jo koncertai ir meistriškumo kursai dabar jau tapo tradicija, kuri gimė prieš trys dešimtmečius, ir tęsiasi toliau. Tai reikšmingas meno raidos veiksnys ir dovana muzikos mylėtojams.

Bibliografija

Leopold Godowsky, Sostenuto - Crescendo - Decrescendo (Manuscript). Collection at the International Piano Archives at Maryland. USA.

Jeremy Nicholas, Godowsky. The Pianist’s Pianist, Northumberland, Appian Publications & Recordings, 1989.

Trimito virtuozas Sergei Nakariakov, 2023 11 17. Interneto prieiga: https://www.lvso.lt/lt/renginiai/trimito-virtuozas-sergei-nakariakov