„Šlovinimo giesmė“ LVSO salėje: monumentalumo ir akustikos sandūroje

Rudenį nuvilniję kultūros protestai buvo sukėlę baimę, kad ir taip valdžios nemylima kultūra bus dar labiau nustekenta. Tačiau kovo 27-osios vakarą, klausydamasis koncerto naujojoje LVSO koncertų salėje, susimąsčiau, kad, kalbant apie valstybinius teatrus ir koncertų sales, Lietuvoje be renovacijos, regis, liko tik Vilniaus senasis teatras. Vis dėlto svarbiausia ne pastatai – publika į koncertus eina dėl turinio.

Tai patvirtino ir šis vakaras, kuriame Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, drauge su solistais Lauryna Bendžiūnaite (sopranas), Skirmante Vaičiūte (mecosopranas), Edgaru Montvidu (tenoras) ir Kauno valstybiniu choru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas) atliko Felixo Mendelssohno Antrąją simfoniją „Šlovinimo giesmė“ („Lobgesang“).

Šis monumentalu kūrinys sukūrimo laikotarpiu buvo vienas iš nedaugelio, išplėtusių simfonijos žanrą vokaliniais elementais – keliu, kurį anksčiau buvo nutiesęs Ludwigas van Beethovenas Devintąja simfonija. F. Mendelssohnas, pasitelkdamas Šventojo Rašto tekstus, sukūrė opusą, kuris po jo mirties buvo įvardytas Antrąja simfonija B-dur, nors pats autorius tokio numeravimo nevartojo.

Augęs pasiturinčioje šeimoje ir būdamas vunderkindas, Mendelssohnas turėjo visas sąlygas atsiskleisti kaip kūrėjas. Tačiau būtent ši „lengvumo“ aura skatino amžininkus jo muziką vertinti kritiškai, neretai vadinant ją paviršutiniška. Tuo tarpu būtent jo muzikos lengvumas ir kūryboje aiškiai juntamas gyvybingumas bei šviesus optimizmas tapo savitu Mendelssohno meninės tapatybės ženklu.

Simfonija pirmą kartą atlikta 1840 m. Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje – erdvėje, neatsiejamai susijusioje su Johannu Sebastianu Bachu. Kūrinio atsiradimas buvo susietas su Johanneso Gutenbergo spaudos išradimo 400 metų jubiliejumi, o pasirinkti bibliniai tekstai simboliškai atspindi žmonijos kelią iš tamsos į šviesą, iš nežinomybės į dvasinį nušvitimą. „Šlovinimo giesmė“ pagal Biblijos tekstus parašyta todėl, kad J. Gutenbergas atspausdino lotyniškąją Bibliją, kuri tapo pirmąja spausdinta knyga Europoje.

Nors pats kompozitorius kūriniu nebuvo iki galo patenkintas ir jį koregavo, vėlesnė redakcija sulaukė didelio pasisekimo. Pasakojama, kad Saksonijos karalius Friedrichas Augustas II, sužavėtas kūrinio, asmeniškai sveikino kompozitorių, o šis jam dedikavo atnaujintą kūrinio versiją. Per kelerius metus simfonija buvo atlikta net kelias dešimtis kartų – tai liudija jos aktualumą to meto publikai.

Dešimties dalių struktūros kūrinio pradžia, pirmoji dalis sukurta vien orkestrui. Ją savo ruožtu sudaro trys dalys. Gintaro Rinkevičiaus vedamas orkestras privertė suklusti nuo pirmųjų garsų – spalvų įvairove, aiškiai formuojamomis styginių grupės linijomis, itin tiksliais variniais pučiamaisiais ir turtingais dinaminiais kontrastais.

Vis dėlto naujosios salės akustika, bent jau klausantis iš pirmųjų eilių, pasirodė nevienareikšmė. Girdėjosi galinga orkestro visuma, tačiau pritrūko instrumentinių grupių skaidrumo ir aiškesnės faktūros diferenciacijos. Tai verčia manyti, kad šis repertuaras galėtų skambėti visai kitaip kitose salės vietose.

E. Montvidas šiame koncerte atsiskleidė kaip brandus, aukščiausios klasės atlikėjas. Jo preciziška tartis leido aiškiai girdėti kiekvieną vokiečių kalbos žodį, o vokalinė technika ir muzikinė raiška nepaliko abejonių. Tai buvo vienas tų pasirodymų, dėl kurių verta ateiti į koncertą.

L. Bendžiūnaitė ir jaunosios kartos solistė S. Vaičiūtė taip pat pasirodė užtikrintai. L. Bendžiūnaitės balsas išsiskyrė skaidrumu ir vidine jėga, gebėjimu lengvai užpildyti salę.

Didžiausią įspūdį paliko Kauno valstybinis choras ir jo vadovas R. Šervenikas. Kolektyvas, pastaruoju metu itin aktyviai koncertuojantis, ryškiausiai atsiskleidė a cappella epizoduose – ypač aštuntojoje simfonijos dalyje. Čia išryškėjo tikrasis choro meistriškumas: susikaupimas, intonacinis tikslumas ir vidinė muzikos įtampa.

Vakaro pabaigoje publika reagavo išlaikyta tyla, o po jos – audringomis ovacijomis. Ši reakcija liudijo ne tik pagarbą atlikėjams, bet ir tai, kad monumentalus Mendelssohno opusas, nepaisant akustinių iššūkių, pasiekė klausytoją. Ovacijos privertė solistus ir abiejų kolektyvų vadovus sugrįžti į sceną lenktis net tris kartus.

Nuotraukų autorius Simonas Lukoševičius

Susiję nariai

Robertas Šervenikas

Dirigentas, LNOBT muzikos vadovas, LNSO dirigentas, LMTA docentas