SMUIKO STYGOS NUTRŪKO, BET JOS SKAMBĖS ANGELO ATMINIMUI In Memoriam Ingridai Armonaitei-Galinienei (1962-02-24 –2025-01-01)
Sakoma, kad tie, kurie šį pasaulį palieka per didžiąsias šventes, yra palaimintieji. Pirmąją Naujųjų 2025-ųjų metų dieną į geresnį pasaulį iškeliavo iškiliausia pastarųjų dešimtmečių Lietuvos smuikininkė profesorė Ingrida Ona Armonaitė-Galinienė. Ingrida buvo palaiminta su muzika ir palaiminta muzikoje, muzikai jį skyrė visą savo gyvenimą nuo ankstyvos vaikystės ir net tada, kai dėl sveikatos būklės nutraukė aktyvią koncertinę veiklą, tuomet ji visą savo energiją ir palaiminimą perdavė savo mokiniams dėstydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Apie tokius menininkus sunku kalbėti būtuoju laiku, nes visi, kurie ją artimiau ar tolimiau pažinojo, prisimins jos vitališką energiją, kai ji grieždavo scenoje.
Tie, kuriems teko laimė su Ingrida drauge muzikuoti, turėtų prisiminti jos bekompromisę pagarbą autoriniam tekstui, nepaprastą, gilų atsidavimą kiekvienai interpretuojamo kūrinio frazei, aukščiausios prabos profesinę sąžinę. Jos kolegos pedagogai ir taip pat mokiniai turėtų prisiminti jos dėmesingumą ir aristokratišką dvasios šilumą kiekvienam mokiniui, gilią pedagoginę išmintį, strateguojant kiekvieno mokinio kelią ir virsmą. Visas šias profesines ir asmenines savybes Ingrida atsinešė iš savo muzikalios šeimos - jos mama buvo legendinė smuiko pedagogė Emilija Pilotaitė-Armonienė, visą savo gyvenimo veiklą paskyrusi mokytojos darbui M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir išugdžiusi ne vieną smuikininkų kartą.
M.K. Čiurlionio mokykloje prasidėjo ir profesinis Ingridos kelias. Dukart, 1972-ais ir 1976-ais, būdama M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokine, ji tapo tarptautinio J. Kociano jaunųjų smuikininkų konkurso Čekijoje nugalėtoja, 1979 m. užėmė pirmąją vietą respublikiniame konkurse. 1980-85 m. smuikininkė studijavo P.Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje, profesoriaus Igorio Bezrodno klasėje, kuris jau tada taip atsiliepė apie savo mokinę: „Ingrida Armonaitė – gabi muzikantė, pasižyminti savitu talentu ir meniniu polinkiu, gebanti puikiai ir meistriškai interpretuoti įvairių formų ir stilių kūrinius.“ 1985-aisiais, kai Ingrida dar studijavo P. Čaikovskio konservatorijoje, Zagrebe vykusiame tarptautiniame V. Humlo smuikininkų konkurse, žiuri, pirmininkaujama pasaulinio garso smuikininko Henryko Szeringo, paskyrė jai pirmąją premiją. Tada toks aukštas tarptautinis apdovanojimas tarp lietuvių smuikininkų buvo vienintelis.
Ingridos koncertinis repertuaras buvo nepaprastai platus. Imdamasi ruošti bet kurį kūrinį ji labai rimtai gilindavosi į kompozitoriaus stilistiką, jo laikmečio meninius kontekstus. Ingrida dažniau, nei kiti mūsų smuikininkai imdavosi sudėtingų kūrinių ir ištisų ciklų. Ji pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje atliko nepaprastai sudėtingą ir smuikininkų retai atliekamą Albano Bergo smuiko koncertą „Angelo atminimui“ su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Šį įrašą išleido ir Muzikų sąjunga, kai Ingrida 2011–aisiais tapo Auksinio disko laureate. Per savo koncertinę karjerą ji parengė daugiau kaip 30 įvairių autorių ir stilių solinių smuiko koncertų su orkestru – nuo A.Vivaldi, J.S. Bacho ar W.A. Mozarto iki I. Stravinskio ir A. Bergo. Ji griežė daugelio autorių sonatas smuikui, nuo L. van Beethoveno iki A. Šnitkės, tame tarpe ir visas Šešias J.S. Bacho sonatas smuikui su klavesinu. Jos koncertų maršrutai driekėsi per daugybę Europos šalių, Lietuvos vardą ji garsino grieždama su daugeliu žymių Europos orkestrų. Ingrida atliko ir įrašė daug šiuolaikinių lietuvių kompozitorių, dažnai būdavo pirmoji jų kūrinių atlikėja. Jos kamerinių koncertų partneriai buvo pianistai Larisa Lobkova, Aušra Banaitytė, Leonidas Dorfmanas. Smuikininkė buvo kamerinio ansamblio “Armonų trio” ir tarptautinio kamerinio ansamblio „Trio Advance“ narė.
Ingrida, dėstydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išugdė visą būrį profesines aukštumas pasiekusių smuikininkų, tarp jų - Simas Tankevičius, Ieva Paukštytė, Agnė Doveikaitė, Barbora Domarkaitė, Augusta Jusionytė, LKO koncertmeisterė Irma Bakševičienė.
Sena patarlė byloja, kad žmogus miršta tada, kad miršta paskutinysis jį prisimenantis, tačiau tai negalioja menininkams ir visiškai nesvarbu, ar tą menininką valdininkai atžymėjo kokiais nors ordinais... Su mumis lieka Ingridos mokiniai, kurie toliau žengia profesinėmis aukštumomis, nes Ingrida buvo MOKYTOJA iš prigimties ir pašaukimo, MOKYTOJA savo esybe ir dvasia, lieka jos muzikos įrašai ir jos stipri, aristokratiška dvasia.
Tomas Bakučionis