Stasys Vainiūnas ir šiuolaikybė

2023 metų gruodžio 15 dieną „Organum“ koncertų salės lankytojai išgirdo vieną iš rinktinių koncertų, kurių šios įstaigos organizatoriai surengia ypač daug, šalia jau įsitvirtinusių ir garsių atlikėjų pristatydami ir naujus kolektyvus bei pradedančius savo kelią ryškius muzikantus, ir mažiau žinomas pavardes. Vakaras buvo skirtas vienam iš lietuvių modernizmo pradininkų, žymaus pianisto ir kompozitoriaus Stasio Vainiūno (1909-1982) kamerinės muzikos retrospektyvai.

Pasak muzikologės ir vakaro vedėjos Dalios Sverdiolienės, jo kūryba plati, įvairi ir gili, ji tvirtai įaugusi į akademines programas, vyksta jo vardo atlikėjų konkursas, tačiau ji pernelyg retai išeina į platesnę visuomenę. Juk pats Vainiūnas rašė ne siauram ratui, o sakė, kad muzika yra visiems. Publikos reakcija tai tik patvirtino – ji ne tik gerai priimama ir suvokiama, randa tiesų kelią į klausytojo širdį, bet skamba labai šiuolaikiškai. Skirtingais laikotarpiais sukurti kūriniai nubrėžė ilgą kreivę, buvo galima sekti, kad naudojama vis sudėtingesnė moderni muzikos kalba, tačiau nepaisant to, Vainiūnas liko ištikimas galutiniam kūrybos tikslui – paveikti ir sutaurinti žmogaus estetinius pojūčius, todėl, pasak Dalios, jo kūriniai leidžia sugrįžti prie išsiilgto grožio, kur disonansai grožį tik paryškina.

Šio sumanymo autorius – VDU profesorius, žymus pianistas Alexanderis Paley ir jo „Vytautas Magnus Trio“, pirmiausia atlikęs 1945 metais sukurtą Vainiūno Trio smuikui, violončelei ir fortepijonui. Kiti trio dalyviai – taip pat žymus mūsų smuikininkas Raimondas Butvila ir jaunasis violončelininkas Marius Dominykas Sakavičius. Dramatiška, neskubi pirmoji dalis Andante molto. Allegro moderato, jos sodrūs fortepijono akordai, melodingos styginių melodijos, karštas dialogas tarp instrumentų partijų mena sunkų, įtampų pilną laikmetį ir kuria gyvą vaizdingą veiksmą, o pabaigoje prašviesėjančios lyrinių partijų temos pranašauja karo ir okupacijos nuotaikų įveikimą. Antrojoje dalyje Andante skamba smuiko, paskui smuiko ir violončelės lyrinė tema. Jautrus duetas jaudina lietuvišku koloritu, slypinčiu būdingoje harmoninių slinkčių sekoje – nors sušiuolaikintu, bet atpažįstamu ir neprarandančiu mūsų ramaus lietuviško peizažo kalvų ir klonių dvasios, – peizažo, po kurį mes tarsi vaikštome. Gražiai atliktos fortepijono replikos, savarankiškų balsų pašnekesys su visišku nuskaidrėjimu pabaigoje nuteikė nostalgiškai. Trečiosios dalies Allegro con brio taškuota, ryžtinga tema, iš pradžių pasigirstanti fortepijono partijoje, ir įkandin bėgantys vikrūs pasažai nuteikė dar vienai emocingai, šiltai muzikinei drobei. Pianistas labai gerai perteikė ryžtingą, bet gan santūrią dvasią, smuikas ir violončelė – dainingumą. Šiame trio, kurio visos partijos išvystytos, vis dėlto vyravo fortepijonas su jam parašyta itin įvairia ir sudėtinga faktūra.

Toliau solistė Raminta Vaicekauskaitė (sopranas) ir Pei-Wen Chen (fortepijonas, JAV) atliko mažai žinomą trijų romansų ciklą. Pasak solistės, jai teko dar nedainuotiems kūriniams ieškoti istorijos, ir taip ji sužinojo, jog jos dėstytoja Regina Maciūtė romansus ne tik redagavo, bet ir pati juos atliko akompanuojant kompozitoriui. (Tačiau šis atlikimas – vis dar vienas pirmųjų.) Pirmasis romansas „Rudenio naktys“ op. 9 (1941), sukurtas pagal Vinco Mykolaičio Putino eiles, įdomiomis, tamsaus atspalvio harmonijomis atspindėjo lyrinio herojaus dramą. Antrasis – „Lakštingala“ Jono Aisčio žodžiais – skleidė tą patį koloritą, malonią melodiją lydėjo arpedžinis akompanimentas. Trečiasis romansas „Švyturys“ (1954, Juliaus Janonio tekstas) – tai dramatiškas kūrinys, gražiai išbaigęs ir apibendrinęs ciklo dramaturgiją. Pažymėtinas labai profesionalus, gyvas ir išraiškingas atlikimas.

Po pertraukos antrą koncerto dalį pradėjo Stasio Vainiūno Kvintetas Nr. 1 op. 25 h-moll (1955). Tai – pirmasis kvintetas lietuvių muzikoje. Tuo metu, pasak D. Sverdiolienės, kompozitorius patyrė kritiką dėl formalizmo, todėl atsigręžė į romantizmą, jausmingumą, panaudojo reikalaujamus liaudies dainų motyvus. Be viso kito manytina, kad to meto nomenklatūra, kuri lankydavosi koncertuose, pageidavo girdėti lengvai atpažįstamą melodiką, paprastesnę harmoniją... Kvintetą atliko Alexanderis Paley ir naujai susikūręs šį vakarą debiutavęs kamerinis kvartetas „Švitrigaila“: Deimena Petkauskaitė (I smuikas), Gediminas Plėšnys (II smuikas), Emilija Minkevičiūtė (altas) ir Marius Dominykas Sakavičius (violončelė). Puikus kūrinys, kuriame yra viskas – profesionalumas, lietuvių kompozicinei mokyklai būdingas savitumas ir savumas, geros patogios partijos, išplėtotas muzikinis veiksmas, turtingos spalvos ir muzikos išraiškos priemonės – iškilo visu grožiu ir paveikumu. Kvintetas buvo atliktas sklandžiai, užtikrintai ir su ugnele. Pirmosios dalies Allegro moderato didelės kulminacinės bangos, gražūs nusileidimai, atokvėpiai žavėjo natūralumu. Antrąją dalį Andante pradėjo altas (išraiškingas altistės solo), prisijungė antrasis smuikas, vėliau pirmasis smuikas ir violončelė: lyrinė lietuvių liaudies daina buvo plėtojama užuominomis ir jautriais potėpiais. Trečiojoje dalyje Scherzo. Tempo giusto iš pradžių skamba žaisminga judraus tempo styginių instrumentų imituojama ir polifoniškai kartojama liaudiška tema, o ketvirtojoje Finale. Allegro poco grave – liaudiškas šokinis charakteringas motyvas. Blizganti, efektinga, virtuoziška ir iškili dalis užbaigė Kvintetą, o virtuoziškai jame panaudota sutartinė tiesiog užėmė kvapą; kaip ir visas kūrinys, prikaustęs dėmesį. Vainiūnas buvo pirmasis iš kompozitorių, sutartinę įtraukęs į akademinį kūrybos lauką. Vien šituo Kvintetu Stasys Vainiūnas šįvakar visa jėga iškilo kaip vienas didžiausių XX a. kompozitorių, ir sugrąžino suvokimą, kokių niekam meistriškumu nenusileidžiančių korifėjų turi mūsų tauta ir visa muzikos bendruomenė. Tai netruko įvertinti ir klausytojai, pakilę iš vietų ir surengę ovacijas, kaip, beje, ir po paskutinio vakaro kūrinio – Muzikos dviem fortepijonams ir styginių kvartetui (1982), kurį atliko abu pianistai ir „Švitrigailos“ kvartetas. Tai visai kito plano, kito laikotarpio kūrinys, parašytas mirties metais. Jame daug mistikos, švelnių sąskambių, tembrinių atradimų, kita lyg intymesnė muzikinė kalba, čia daugiau laisvesnių ritmų, disonansų, bet vis tiek tai Vainiūnas, ištikimas harmoningumui, turiningumui ir prasmingumui. Atlikėjai perteikė daug ekspresijos kulminaciniuose epizuoduose, žavingą tylių, lėtų su išieškotais įdomiais štrichais elementų ir dramatinių keterų panoramą.

Sveikintinas jauno kolektyvo debiutas su labai gera programa, nes išties buvo ko paklausyti. Norisi padėkoti Vytautas Magnum Trio ir pianistei Pei-Wen Chen už profesionalų atlikimą ir, žinoma, pačiam Alexanderiui Paley, energingai ir įtaigiai įsikūnijusiam į vainiūnišką pianizmą bei planuojančiam kitą šios retrospektyvos dalį ateinantį rudenį, kuriame turėtų skambėti Rapsodija violončelei, Sonata solo smuikui bei Kvintetas Nr. 2. Svarbu, kad mūsų geriausieji skambėtų ir būtų žinomi užsienyje.

Apibendrinant šį koncertą norisi pasidalinti keletu po koncerto besisukusių galvoje minčių. Stasys Vainiūnas – tai atveriantis akis, ausis ir širdį muzikinis reiškinys. Milžinas, rašęs aukščiausio meistriškumo ir giliausio turinio muziką, visada pilną, tikslią, ramią net audringose vietose; pats virtuoziškai ją atlikęs, dėstęs Valstybinėje konservatorijoje ir perteikęs savo palikimą mokiniams. Jo kūryba labai artima ne tik vidumi, ramybe ir kiekvieno ženklo prasmingumu. Galime tik nulenkti galvą prieš tokio rango ir lygmens kūrėją ir juo didžiuotis. Sujaudino ta didybė, kilnumas, grožis ir kartu – kuklumas. Tai taip lietuviška! Skambantis Stasys Vainiūnas iš tiesų neleis užmiršti, kokią vertingą, savitą ir nesenstančią kultūrą mes turime. Tai žinant, ne tik klausantis – atsigauna dvasia.

Susiję nariai

Daiva Tamošaitytė

Pianistė, muzikologė