Stephenas Coombsas ir Petras Geniušas interpretuoja Messiaeno „Amen vizijas“
Balandžio 7-ąją, Atvelykio dieną, Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo Olivier Messiaeno kūrinys dviems fortepijonams „Amen vizijos“ (1943), kurias kompozitorius parašė įkandin garsiojo „Kvarteto laiko pabaigai“ ir jame tarsi tęsia tas pačias žmogaus būtį ir lemtį nupasakojančias idėjas per Jėzaus Kristaus paslapties prizmę. Tai vienintelis kūrinys, parašytas tokiai sudėčiai; kūrinį atliko pats kompozitorius ir jo žmona Yvonne Loriod daugelyje Europos šalių ir yra jai dedikuotas.
Koncerto pradžioje abu pianistai pristatė kūrinio koncepciją, pusvalandžio trukmės įvadą moderavo VU profesorius, filosofas Jonas Dagys. Jo metu vienas žymiausių savo kartos britų pianistų, dirbantis Škotijos karališkojoje koservatorijoje, profesorius Stephenas Coombsas pasidalino įžvalgomis. Jo nuomone, pirma partija nėra sudėtingesnė už antrąją, abi labai susijusios, tiesiog jo atliekamoje pirmojoje „daugiau natų parašyta horizontaliai“, o antrojoje – „vertikaliai“. Pasak profesoriaus Petro Geniušo, fortepijoninių partijų labai skirtingi charakteriai; pirmasis fortepijonas (Nr. 1) atlieka tematinę medžiagą, melodinę, o antrasis (Nr. 2) – ornamentišką sudėtingų figūracijų harmoniją. P. Geniušas, taip pat dirbantis šioje konservatorijoje, apie kolegą nešykštėjo gražių žodžių. Pasak jo, S. Coombsas yra ne tik puikus pianistas, bet ir teologas, turįs magistro laipsnį. Todėl Geniušui prieš keletą metų natūraliai kilo idėja paskambinti kokį nors kūrinį drauge su Stephenu.
Pasak Coombso, pirmosios trys dalys susijusios su praeitimi, kitos trys – su dabartimi, o finalinė septintoji dalis – su ateitimi. „Pagalvojau, ar negalėtų tatai būti iš garso sukurtos ikonos? – mintimis dalijosi svečias. – Juk Šventajame Rašte labai daug garso. Klausydamasis „Amen vizijų“, kontempliatyviai nusiteikęs klausytojas galėtų tai pajusti“. Anot jo, kūrinys nėra toks rimtas ir nuobodus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio ar mėginimo apibrėžti tai, ką jis simbolizuoja.
Paskui jau lietuvių pianistas pasidalino sava, kita patirtimi – apie mistinę Messiaeno kūrybos pusę, išgyventą nuo vaikystės. Nors, pasak J. Dagio, Messiaenas ne mistinis, o teologinis kompozitorius, P. Geniušas su tuo nesutinka. Jo nuomone, Messiaeno kūriniai turi ne tik fizinį poveikį ir lygmenį. Antai, pradėjęs mokytis „Amen vizijas“, pianistas susitiko su Marta Argerich koncerte, ir abu pasidalijo patirtimi; sutarė, kad groti prancūzų „garsinės teologijos“ korifėjo kompozicijas – labai sunku, tačiau... Štai garsioji pianistė M. Argerich sakiusi, jog nepaisanto to, kad grodama Messiaeną ji sunkiai sirgo, smelkiančios harmonijos smarkiai atsiliepė jos kūnui. O Geniušas prisipažino, kad sirgdamas kovidu gulėjo lovoje ir taip pat tos valandos, kuriomis skambino Messiaeną, vienintelės buvo neskausmingos. Kažin, ar tais dviem pianisto apibūdintais „ekstrasensoriniais įvykiais“ patikėjo prie Messiaeno kūrybos neprisilietę žmonės, tačiau šiaip ar taip, daugelis yra girdėję apie gydomąją muzikos galią. Vis dėlto akivaizdu, kad Messiaeno skambantys pasauliai visada neišvengiamai pakylėja klausytoją į antjuslinę plotmę, o neįprasti, veikliai besikreipiantys į sąmonę ir visada labai gyvi ir stebinantys skambesiai prikausto dėmesį. Susikaupusi, nurimusi publika paprastai sėdi taip tyliai, kad nesigirdi nė šlumštelėjimo. Ir galima spėti, kad ne vienas iš koncerto išsineša kruopelę džiaugsmo ir nuskaidrėjimo. Į panašią vidinę kelionę atėjusieji melomanai leidosi ir šį kartą.
Daugiaprasmio „amen“ sklaidą pradėjo I dalis – „Sutvėrimo amen“. Dalių pavadinimai suteikia pakankamai informacijos apie prasminį krūvį, o muzikos išraiškos priemonės jį įgarsina. Paskiri akordai, lėtas tempas įveda į Kūrimo pradžios paslaptį, pasigirsta mažorinė tonika. II dalis „Žvaigždžių ir planetos, apjuostos žiedu, amen“ iškart įneša dramatišką garsios temos žemame registre nuotaiką (antra partija), į abiem instrumentais imituojamus klaidžiojimus pirmykščiame ūke, kosminį judėjimą, žingsniavimą link sekančios dalies – „Jėzaus agonijos amen“. Šioje dalyje girdime labai tipišką dermę, melodinį ir ritminį motyvą (figūrą), kuria Messiaenas ir kituose opusuose perteikia antgamtinę Jėzaus savastį. Jau antroji dalis suteikia suvokimą, jog ši muzika apeliuoja tikrai ne į žemiškuosius fizinius recipiento centrus, ir net ne į aukštesniuosius jutiminius, o greičiau į aukštesnįjį protą, indų filosofijoje įvardijamą kaip buddhi. O iš indų klasikinės muzikos tradicijos Messiaenas iš tiesų sėmėsi įžvalgų. Ši pajauta ilgainiui tik stiprėja.
IV dalies „Troškimo amen“ pradžia lėta, švelni, linksma, lyg atsigavimas, lyg pažadas, naujo pasaulio gimimo nuojauta; ją, tarsi reikalavimas tenkinti tuos troškimus, permuša energingos garsų kekės, išsiliejančios į kulminaciją antrojoje partijoje (prasmingai ir išraiškingai P. Geniušo perteiktas solo epizodas). Čia norai aprimsta, nutyla, vėl panirstama į dangišką fazę. Paskui ir vėl – pasipriešinimas skardžiais akordais, ryžtingais, klausiančiais ir teigiančiais, ir, regis, tie troškimai, svarbūs patys sau, pagaliau patenkinti nuslopsta. Šioje dalyje pažymėtinas išraiškingas atlikimas, labai graži garsinė semantika ir jos išplėtojimas. V dalyje „Angelų, Šventųjų ir paukščių giesmės amen“ abi partijos turi unisoną, paskui pasigirsta tema su paukštišku pritarimu, lyg Šventųjų pasivaikščiojimas, vėl unisonai, klasteriai, judėjimas, poliritmija – atlekia angelų ir paukščių būrys. Tai išties įspūdingas skraidantis, čiulbantis, skambiai, tiksliai išpildytas epizodas. VI dalis „Paskutiniojo teismo amen“, galima sakyti, yra retorinė. Veržlios minties dėstymas staiga nutrūksta ir pereina į VII dalį „Išsipildymo amen“. Ją galima apibūdinti kaip ritmingą žygiavimą visatos erdve. Žygis nuskaidrėja ir pasigirsta garsieji „varpai“: labai sudėtinga pirmoji partija (žėrintis varpų skambesys) su ją palaikančia antrosios partijos tema (žemų registrų skambesių pagrindas). Ši nuostabi dalis tiesiog užburia iškilmingumu ir džiugesiu, pripildo salės erdvę regis, galingai vibruojančia dieviškąja apreikštimi. Duetas, iš pradžių nuo pirmų kūrinio taktų lyg derinęsis, mėginęs tarpusavio santykį, į finalą atėjo bendru užtikrintu ritmu.
Visais atžvilgiais didelio ansamblinio susiklausymo, virtuozinių gebėjimų, ištvermės reikalaujantis kūrinys sužibo atpažįstama mesjaniška dvasia, pademonstravo abiejų fortepijono meistrų gebėjimą įsiskverbti į teologines, filosofines realijas ir jas perteikti labai skoningai ir stilingai. Įspūdinga O. Messiaeno „Amen vizijų“ interpretacija, kuria su klausytojais pasidalino trys profesoriai, ir žodžiu, ir fortepijono garsais suteikė nepaprastą malonumą ir leido išgyventi šventišką, sakralinę Atvelykio atmosferą.
Susiję nariai
Daiva Tamošaitytė
Pianistė, muzikologė