STIPRIOS ŠVIESOS ŠEŠĖLYJE

https://www.arte.tv/de/videos/133805-000-A/richard-strauss-die-frau-ohne-schatten/?utm_source=chatgpt.com

Nesuklysiu tvirtindamas, kad šiuo metu tarp retai Lietuvoje dainuojančių lietuvių dainininkių Vida Miknevičiūtė yra viena ryškiausių lietuviškos vokalo mokyklos (apie ją kol kas kalbama ironišku pusbalsiu) reiškėja, įsitvirtinusi šiuolaikinės operos repertuare pagrindiniuose Europos teatruose. Tuo įsitikinau ketvirtadienio vakarą stebėdamas Arte.tv tiesioginę transliaciją iš Provanso Ekso festivalio Prancūzijoje. Vida Miknevičiūtė ėmėsi vieno sudėtingiausių ekspresionistinės operos vaidmenų – Richardo Strausso „Moters be šešėlio“ („Die Frau ohne Schatten“, 1919) Imperatorienės. Puikiam ir labai reikliai atrinktam solistų ansambliui, chorui ir didžiuliam orkestrui dirigavo jaunosios kartos suomių dirigentas Klausas Mäkelä. Pastatymo režisierius, vertas atskiro aptarimo, – Barrie Kosky. Keturios valandos neprailgo, tuo labiau kai į jas įėjo ir gyvo įvykio atmosferą kūrusios pertraukos, TV ekrane tekėjusios realiu laiku ir be jokių reklamų, o tik su orkestrinės duobės vaizdu.

Bet ne apie jas kalba.

Vida Miknevičiūtė sukūrė itin įtaigų, vokaliai ir artistiškai tobulą personažą, gebėdama kompozitoriaus reikalaujamą ekspresiją perteikti ne riksmu, nuoga fizine balso jėga, o gražiu, muzikaliu fortissimo, kuriame „si“ aiškiai skyrėsi nuo „si bemol“ net aukščiausiame registre, ir puikia dikcija bei tiksliai valdomais vokalo tembrais.

Ilgiausios ovacijos po nepaprastai sudėtingo ir sekinančio spektaklio patvirtino mūsų nuomonę – tai rimtas operinės kultūros įvykis. Tikiuosi, kad Lietuvoje ne tik mudu su Gražina tą vakarą buvome šio fakto liudininkai – transliaciją galėjo žiūrėti visi Lietuvos piliečiai ir savo kompiuteriuose, ir išmaniuosiuose telefonuose, ir į didelius TV ekranus nukreipę žvilgsnį.

Arte.tv yra Europos Sąjungos kultūros kanalas, kuris nemokamai transliuoja šimtus koncertų, spektaklių, filmų, įvairių šalių serialus, dokumentiką, aktualijas ir visa tai pasiekiama įvairiomis ES kalbomis.

Bet ir ne apie tai kalba, nes neįsivaizduoju bent jau savo seserų-brolių-inteligentų, kuriems šis kanalas nebūtų duona kasdieninė. Beje, Aix-en-Provence (148 000 gyventojų) nuo 1948 metų vykstantis festivalis dabar prilygsta Bairoito, Zalcburgo ir Glyndebourne festivaliams – tokia jo turinio aukštuma. O ji pasiekta visų pirmiausia gal ne tiek dėl renginių asortimento, kiek dėl kiekvieno jų nepaprastai reiklios kokybės. Tiesa, dažnai festivalyje rodomi itin kontroversiški pastatymai, tačiau būtent jie ir diktuoja operinio meno aktualaus nerimo laipsnį, kviečia į atvirą, dalykinę diskusiją ir pamatuotų nuomonių kovai.

Dėl mūsuose suformuoto intelektualinio ribotumo dar vis toli iki tokio lygmens, nes visų didžiausia bėda su festivaliais Lietuvoje – jokios kritikos, jokių analizių, jokių kriterijų ir jokių atsakomybių. Tai dažniau repertuariniai kratiniai su už viską dėkinga vyraujančia „Sodros“ klientų publika.

Beje, minimame prancūzų festivalyje dar rengiami ir meistriškumo kursai jauniems muzikams – iš tų pačių visokiausiais būdais renkamų paramos ir globos lėšų. Nesuklysiu taręs – kūrybinis lietuvių kūrėjų potencialas absoliučiai neišnaudojamas, o kelios išimtys irgi telpa į mano apibūdinimus.

Bet ir ne apie tai čia. Šalia itin išpopuliarintos Lietuvoje vienos divos yra dar ir Vida Miknevičiūtė, ir Aušrinė Stundytė, ir Justina Gringytė. O dar ir lietuviškos muzikos rasime pastarųjų repertuare!

Tad baigdamas šią „greitą recenziją“ reziumuoju – daug gražių dalykų turime ir Lietuvoje, tačiau labai norisi, kad tokie ir kitokie stiprūs Europos muzikinio gyvenimo įvykiai padrąsintų ir čia festivalius vykdančiuosius kiek kitokiai filosofijai ir reiklesnių tikslų formavimui. Pinigai juk ir ten, ir čia, pagal sumanymų mastą ir galimybes, – vienodi: €.

Giedriue KUPREVIČIUS

Vida Miknevičiūtė Europos vasaros scenose
Imperatorienė Provanso Ekse, Elza Cėsyse, Wagnerio muzika Bairoite ir artėjanti Chrisotemidė Edinburge

Šią vasarą Vida Miknevičiūtė tapo viena ryškiausiai Europos operos festivaliuose matomų Lietuvos dainininkių. Provanso Ekse ji dainavo Imperatorienę Richardo Strausso operoje „Moteris be šešėlio“, Bairoite dainavo festivalio orkestro koncerte, Cėsyse – Elzą koncertiniame Wagnerio „Lohengrino“ atlikime, o rugpjūčio pabaigoje Edinburgo tarptautiniame festivalyje jos laukia Chrisotemidės partija Strausso „Elektroje“.

Šis pasirodymų sąrašas įspūdingas, tačiau svarbiausia ne festivalių vardai. Daug daugiau apie dabartinę dainininkės vietą operos pasaulyje pasako jai patikimas repertuaras. Imperatorienė, Elza ir Chrisotemidė – sudėtingos vokiškos operos partijos, reikalaujančios didelės vokalinės ištvermės, skvarbaus balso, jautraus frazavimo ir gebėjimo ilgą vaidmens raidą paversti įtikinama drama.

Imperatorienė – vasaros viršūnė
Svarbiausiu Miknevičiūtės vasaros darbu tapo Imperatorienė Richardo Strausso operoje „Moteris be šešėlio“ („Die Frau ohne Schatten“). Naujas pastatymas Provanso Ekso festivalyje buvo parodytas penkis kartus – liepos 3, 6, 9, 12 ir 15 dienomis. Režisavo Barrie Kosky, Paryžiaus orkestrui dirigavo Klausas Mäkelä, pagrindines partijas kartu su Miknevičiūte atliko Michaelas Spyresas, Nina Stemme, Ambur Braid ir Brianas Mulliganas. Liepos 9-osios spektaklis buvo transliuotas per ARTE, kur jo įrašą tebėra galima pamatyti.

„Moteris be šešėlio“ – vienas sudėtingiausių Strausso sceninių kūrinių. Hugo von Hofmannsthalio libretas primena simbolių prisodrintą pasaką: Imperatorienė neturi šešėlio, todėl jos vyrui gresia pavirsti akmeniu. Norėdama jį išgelbėti, ji turi gauti kitos moters šešėlį. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad išsigelbėjimas, pasiektas kito žmogaus nelaimės kaina, reikštų moralinį pralaimėjimą.

Barrie Kosky šią istoriją perskaitė ne kaip pasakojimą apie motinystę, kuri esą vienintelė suteikia moteriai pilnatvę. Šešėlis jo spektaklyje reiškia gebėjimą tapti žmogumi – atjausti, prisiimti atsakomybę ir atsisakyti išsigelbėjimo, jeigu už jį turėtų sumokėti kitas.

Tokioje interpretacijoje Imperatorienė tampa svarbiausia operos moralinio virsmo figūra. Pirmuosiuose veiksmuose ji dar priklauso dvasių pasauliui ir į žmonių kančią žvelgia iš šalies. Trečiajame veiksme priimtas sprendimas neimti svetimo šešėlio užbaigia jos kelią į žmogiškumą.

Būtent šią vaidmens raidą labiausiai išskyrė Miknevičiūtės pasirodymą vertinę kritikai. „El País“ rašė, kad lietuvė vis labiau įsitvirtina tarp ryškiausių šių dienų dramatinių sopranų, o stipriausią įspūdį padarė didžioji trečiojo veiksmo scena. „Bachtrack“ pabrėžė balso jėgą ir grožį, su kuriais Imperatorienė apgina žmogiškumo vertę. Vokiečių žurnalo „Concerti“ recenzentas jos dainavimą ir vaidybą pavadino milžiniškais, o prancūzų kritikoje kalbėta apie spindintį tembrą, tiksliai derinamą švelnumą ir dramatinę galią.

Vertinimai nebuvo vien besąlygiški. Kai kurie autoriai girdėjo balso įtampą sudėtingiausiose aukštojo registro vietose, pasigedo įvairesnių tembrinių spalvų ar atkreipė dėmesį į ryškų vibrato. Tačiau net kritiškesnėse recenzijose pripažintas Miknevičiūtės sceninis autoritetas, techninis pasirengimas ir gebėjimas vaidmens kulminaciją paversti viso spektaklio atrama.

Tai svarbiau už pavienius epitetus. Imperatorienė nėra vaidmuo, kurį pakanka įveikti. Jo tikroji vertė atsiskleidžia tik tada, kai sudėtinga vokalinė partija tampa nuosekliu vidiniu virsmu. Provanso Ekse Miknevičiūtei tai pavyko.

Wagnerio vasara
Rugpjūčio 2 dieną Miknevičiūtė pasirodė nemokamame Bairoito festivalio koncerte po atviru dangumi. Pablo Heraso-Casado diriguojamas festivalio orkestras atliko fragmentus iš visų dešimties Bairoito teatrui skirtų Wagnerio operų.

Šio koncerto nereikėtų prilyginti vaidmeniui festivalio spektaklyje. Vis dėlto kvietimas dainuoti su Bairoito festivalio orkestru jubiliejiniais, 150-aisiais festivalio metais yra reikšmingas profesinio pripažinimo ženklas. Miknevičiūtė į Bairoito aplinką atėjo ne kaip atsitiktinė koncertinė solistė, bet kaip Wagnerio repertuare jau įsitvirtinusi dainininkė.

Tai patvirtino ir rugpjūčio 6 bei 8 dienomis Cėsių meno festivalyje koncertiškai atliktas „Lohengrinas“. Miknevičiūtė dainavo Elzą, Lohengriną – suomis Johanas Krogiusas. Dalyvavo Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras, Valstybinis akademinis choras „Latvija“, dirigavo Tarmo Peltokoski.

Elzos partijoje vokalinio skambesio šviesa turi derėti su vis stiprėjančia vidine įtampa. Personažas grindžiamas tikėjimu Lohengrinu, tačiau draudimas klausti jo vardo paverčia šį tikėjimą išbandymu. Elza negali likti vien švelnia, pasyvia Wagnerio heroje: abejonė ir siekis pažinti žmogų, kuriam patikėjo savo likimą, galiausiai nulemia visą dramą.

Miknevičiūtei šis vaidmuo nėra naujas – jos Elza jau skambėjo Berlyno valstybinėje operoje. Sugrįžimas prie partijos Cėsyse rodo ne repertuaro plėtrą bet kuria kryptimi, o nuoseklų jos, kaip Strausso ir Wagnerio dramatinio soprano, profilį.

Sugrįžimas prie Strausso
Rugpjūčio 23 dieną Edinburgo tarptautiniame festivalyje Miknevičiūtė dainuos Chrisotemidę koncertiniame Strausso „Elektros“ atlikime. BBC Škotijos simfoniniam orkestrui diriguos Karina Canellakis, Elektrą dainuos Iréne Theorin, Klitemnestrą – Nina Stemme. Koncertą įrašys BBC Radio 3.

Chrisotemidė dramos požiūriu yra Imperatorienės priešingybė. Ji nepriklauso antgamtiniam pasauliui ir nesprendžia žmonijos likimo dilemos. Kruvinos šeimos istorijos įkalinta moteris trokšta paprasčiausių dalykų – laisvės, šeimos, vaikų ir gyvenimo už rūmų sienų. Tačiau Strausso tiršta orkesto faktūra suteikia šiam paprastam troškimui didžiulę emocinę jėgą. Partija reikalauja lyrinio šviesaus atspalvio, bet balsas turi pakilti virš masyvaus orkestro ir atlaikyti akistatą su Elektra. Tai dar vienas vaidmuo, kuriame dramatinė galia negali sunaikinti balso lankstumo.

Ne scenų sąrašas, o repertuaro kryptis
Lietuvių dainininkų tarptautinę veiklą vis dar pernelyg dažnai aprašome kaip prestižinių teatrų ir žymių partnerių vardyną. Tačiau tikroji karjeros reikšmė atsiskleidžia klausiant, ką atlikėjas tose scenose kuria ir kokį repertuarinį profilį formuoja.

Vidos Miknevičiūtės vasaros pasirodymai pateikia gana aiškų atsakymą. Ji įsitvirtina sudėtingiausiame vokiškojo repertuaro lauke, kuriame neužtenka vien didelio ir skvarbaus balso. Strausso ir Wagnerio vaidmenys atlikėjui kelia ilgalaikės įtampos, teksto raiškos, vokalinės ištvermės ir vaidmens raidos reikalavimus.

Sėkmė Provanso Ekse patvirtino, kad Miknevičiūtė gali būti ne tik stipraus tarptautinio ansamblio sudėtyje, bet ir viena pagrindinių spektaklio atlikėjų. Bairoitas ir Cėsiai pratęsė jos ryšį su Wagnerio muzika, o Edinburgo „Elektra“ dar kartą grąžins į Strausso pasaulį.

Todėl šią vasarą svarbu kalbėti ne vien apie Lietuvos solistės matomumą. Vida Miknevičiūtė šiandien veikia pačiame didžiojo dramatinio repertuaro centre – ten, kur atlikėjo vietą lemia ne afišos prestižas, o gebėjimas balsu sukurti personažo dramą.

Pagal užsienio spaudą parengė Audronė NEKROŠIENĖ

Abstract

Vida Miknevičiūtė on Europe’s Summer Stages

The summer of 2026 marked an important stage in Lithuanian soprano Vida Miknevičiūtė’s international career. Her appearances brought together three composers central to her current repertoire – Richard Strauss, Richard Wagner and Giuseppe Verdi – and some of the most demanding roles of the dramatic soprano repertoire. At the Festival d’Aix-en-Provence she sang the Empress in Strauss’s Die Frau ohne Schatten, followed by Elsa in a concert performance of Wagner’s Lohengrin at the Cēsis Arts Festival. Her summer continues at the Edinburgh International Festival, where she will appear as Chrysothemis in Strauss’s Elektra.

These engagements reveal not merely an impressive sequence of prestigious appearances, but a consistent artistic trajectory. Miknevičiūtė is increasingly associated with roles that demand vocal stamina, dramatic intensity and the ability to sustain large-scale musical structures. Her work in Strauss and Wagner also invites a broader look at artistic development: early and mature repertoire, the changing nature of a singer’s voice, and the importance of choosing roles that allow it to grow rather than forcing it into a predetermined category.

The article also reflects on Miknevičiūtė’s place within the wider European operatic landscape and on the cultural environment that makes such artistic careers visible – international festivals, broadcasts, critical discussion and access to major performances beyond the theatre itself.