Sudie 2018-ieji, sveiki – 2019-ieji! … arba jubiliejinės pagirios.

Publikuota: 2019-01-03 Autorius: Tomas Bakučionis
Sudie 2018-ieji, sveiki – 2019-ieji!  … arba jubiliejinės pagirios.

Ironiška ir sykiu graudu, kad Lietuvos valstybės 100-mečio metai prasidėjo ne kuo kitu, o KGB agentų skandalu, tačiau KGB agentais buvo apšaukti ne kokie nors politikai ar viešoje erdvėje besireiškiantys influenceriai, tačiau Lietuvos kultūrai ir dvasiniam paveldui pastarąjį penkiasdešimtmetį bene labiausiai nusipelnę menininkai – Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis. Nors nuo jų išėjimo Anapilin jau buvo prabėgę keleri metai, tačiau Lietuvoje yra tokia institucija kaip LGGRTC (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras), kuri be didesnių tyrimų ir analizių, vadovaudamasi kažkokio KGB jefreitoriaus darbine špargalka (atsiprašau – paruoštuke) be jokių skrupulų šiuos menininkus paskelbė „bendradarbiavusių su KGB“ sąraše. Suprantama, kad didžioji Lietuvos žiniasklaida pasigavo sensacingą naujieną, ištransliuodama BNS vadovo Vaidoto Beniušio tekstą. Tiesa, tąsyk nei teksto autoriui, nei transliuotajam matyt neparūpo patikrinti LGGRTC paskelbtos informacijos šaltinio turinio archyve, kuris buvo viešai prieinamas ir atskleidė tą tiesą, kurią po kelių mėnesių konstatavo Liustracijos komisija, pateikusi oficialią išvadą, kad minėti menininkai su jokiomis spectarnybomis nebendradarbiavo. Šiame kontekste LGGRC vadovės T. Burauskaitės vieši paaiškinimai apie tai, kad LGGRC nepriima verdikto, o tik „skelbia informaciją“, yra neverti perdirbamos makulatūros, nes politine ir teisine prasme antireputacinis, juodinantis džinas iš butelio jau buvo paleistas, juodinantis ne tik šiuos legendinius menininkus, suduodantis skaudų smūgį jų artimiesiems, bet ir juodinantis visą meno žmonių bendruomenę. Kodėl ta melaginga žinia buvo paleista Sausio 13-osios išvakarėse ir artėjant Vasario 16-osios jubiliejui, bent man buvo aišku nuo pat pradžių – Lietuvoje jau daugelį metų tarpsta tam tikras politikos, žiniasklaidos ir verslo esteblišmentas, kuriam žūtbūt svarbu nuolat palaikyti savo patriotiškumo, neklystamumo ir tuo pačiu neliačiamumo įvaizdį, o tam tinka bet kokios priemonės, tame tarpe apšmeižti kitus, kurie Lietuvai yra išties nusipelnę. Moralinių skrupulų čia nėra, nes kai kurių šio esteblišmento veikėjų biografijos riebiai nutepliotos sovietiniais potėpiais.... Tačiau čia esteblišmentas neapskaičiavo, kad plačiosios visuomenės reakcija į šį cinišką išpuolį bus išskirtiniai neigiama paties esteblišmento atžvilgiu. Kita vertus, labai nuvilia tai, kad nei iš muzikų, nei iš kitų meno kūrėjų bendruomenių nebuvo jokios oficialios reakcijos, nebuvo jokios reakcijos ir iš Kultūros ministerijos (nors, turbūt ir negalėjo būti...). Sau kėliau klausimą, ar Lietuvos muzikai ir kiti menininkai jau prarado pilietinę drąsą ir dreba prieš politinį esteblišmentą? Beje, vienintelė organizacija, viešai pasmerkusi šį išpuolį prieš žymius menininkus, buvo Lietuvos žydų bendruomenė.

Tačiau mokytojų streikas metų pabaigoje šią baimės ir abejingumo atmosferą tarsi prasklaidė, juolab, kai gruodžio 9 – ąją į mokytojų palaikymo mitingą susirinko nuo 6 iki 10 tūkstančių piliečių, susikibę rankomis į gyvą grandinę nuo Seimo iki Švietimo ir mokslo ministerijos. Nepaisant to, kai kurių politikų reakcija buvo visiškai neadekvati. Antai pats Premjeras su savo patarėju Skirmantu Malinausku suskubo tarp mokytojų ieškoti Kremliaus agentų, pagaliau ir kai kurių medijų reakcija buvo tokia pat neadekvati, o kai kuriuose didžiuosiuose informaciniuose portaluose buvo išvystyta atvirai ir tikslingai priešiška kampanija prieš mokytojus. Mokytojų streiko akivaizdoje išryškėjo ir policinės valstybės bruožų, kuomet Varėnos policijos pareigūnai vienam Varėnos mokytojui (net nesusijusiam su streikuojančia profsąjunga) kažkodėl įteikė Oficialų įspėjimą dėl mistinio kėsinimosi pažeisti viešąją tvarką ir dar mistiškesnio „nesantaikos kurstymo“ vien dėl jo aštriau išsakytos pilietinės pozicijos.

Mokytojų streikas akivaizdžiai parodė, kad su LVŽS rinkimų programa griausmingai ištrimituota „profesionalų vyriausybė“ yra fikcija, nes buvusios Švietimo ir mokslo ministrės elgsenos mokytojų streiko akivaizdoje negalima pavadinti nei adekvačia, nei profesionalia. Jurgitos Petrauskienės laikysena signalizavo ir kitką, jog ji tėra nusamdyta statistė buldozeriu prastumtai etatinio apmokėjimo „reformai“ įtvirtinti, o tiksliau – įtvirtinti neregėtą mokytojų apgavystę, nes paleidus šią „reformą“ paaiškėjo, kad dirbančių pilnu etatu mokytojų yra labai mažai, o tai reiškė, kad socialinio saugumo mokytojams daugiau neatsirado, kaip ir esminiai nepadidėjo jų atlygis. Skubotai, be esminės diskusijos su švietimo bendruomene, mokytojų etatinis apmokėjimas buvo įvestas pačiame vasaros atostogų įkarštyje ir natūralu, kad mokyklų vadovai tokiai pertvarkai beveik neturėjo galimybių tinkamai pasiruošti. Jei tokia chaotiška skuba yra Vyriausybės „profesionalumo“ požymis, tai aš galėčiau būti ir Dalai-Lama. Maža to, Premjeras Saulius Skvernelis turėjo tiek įžūlumo ir cinizmo, kad šio akivaizdaus Seimo politikų ir ŠMM ministrės, o visų pirma jo paties nekompetentingumo pasekmes užkrovė mokyklų vadovams, pastaruosius viešai apkaltindamas nekompetencija.

Tačiau išryškėjo ir bene skaudžiausia viešojo sektoriaus darbuotojų problema (ir ne tik) – jų profsąjungos. Jos vis dar nėra pakankamai sutelktos ir įtakingos, o švietimo sektoriuje dar ir susiskaldžiusios į bemaž keturias ar penkias nacionalinio lygmens profsąjungas, kurios atstovauja švietimo sektorių. Politikai ir valdžios atstovai šiuo susiskaldymu manipuliuoja ir naudojasi jau seniai. Mano giliu įsitikinimu, prie profsąjungų susiskaldymo savo laiku politikai ir prisidėjo...., bet tai jau yra kito rašinio tema.

Atskiro aptarimo vertas ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas. Ir čia neramina akis badantis faktas, kad reformos kontekste labai aktyviai reiškėsi stambieji nekilnojamo turto vystytojai. Antai p. Robertas Dargis buvo kviečiamas tarsi švietimo „ekspertas“ vos ne į kiekvieną televizijos ar radijo laidą, kur buvo diskutuojama apie švietimą ir mokslą. Nesvarbu, kad „ekspertas“ nelabai ką konkretaus šiais klausimais galėjo pasakyti, bet matyt buvo poreikis visuomenei suformuoti nuomonę, kad nekilnojamo turto vystytojai ir pramonininkai labai gerai išmano švietimo reikalus, ir nenuostabu, juk jungiant aukštąsias mokyklas atsirado daug realizuotino nekilnojamojo turto, tad ir nekilnojamojo turto vystytojai šiuose procesuose atsirado neatsitiktinai. Klausimas, tik kurių politikų valia? Pačioje metų pabaigoje už simbolinę sumą parduoti Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos tretieji rūmai sostinės Gedimino prospekte šiuos įtarimus tik sustiprina ir verčia iš principo abejoti aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo skaidrumu. Beliks tik stebėti, kam ir už kiek atiteks Edukologijos universitetui priklausę pastatai, nors dėl mažos dalies LEU pastatų, tame tarpe centrinių rūmų, yra pozityvūs sprendimai perduoti juos Vytauto Didžiojo universitetui ir Vilniaus kolegijai, tačiau LEU bibliotekos kilnojimo istorija daug kam kelia šiurpą....

Prasidėjus rudeniui, it pritvinkęs pūlinys sprogo dar vienas skandalas. Kauniečių Kručinskų šeimos bei kitos kaunietės Evelinos atimtų vaikų istorijos akivaizdžiai parodė, kad nuo 2018 m. liepos mėnesio įsigaliojęs Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas netarnauja nei vaiko gerovei, nei šeimų stiprinimui. Įstatymo leidėjo padarytų klaidų, apie kurias net garsiai prabilo valdančiųjų lyderis Ramūnas Karbauskis, net nevadinčiau klaidomis. Visų pirma, tai yra absoliutus bukumas ir teisinio intelekto stoka – tokios svarbos įstatymo nuostatas nusirašinėti nuo kitų šalių įstatymų. Antra, ir tai – svarbiausia, kad didžiausias nusikaltimas buvo padarytas Įstatymo 42 straipsnyje, kuris numato, kad vaiko paėmimo iš tėvų klausimas sprendžiamas teisme pagal CPK XXXIX skyriaus taisykles (supaprastinto proceso tvarka), tarsi vaikas būtų kažkoks daiktas, į kurį kažkas panoro pareikšti daiktines teises. Nežinau, ar apie šį vaiko sudaiktinimą, t.y. nusikaltimą šeimai, suvokė pagrindiniai „Matuko reformos“ įstatymo iniciatoriai (teikėjai) Dovilė Šakalienė, Mykolas Majauskas ir Ramūnas Karbauskis? Tačiau pastaruoju metu stebėta šių politikų komunikacija išduoda, kad jiems tąsyk labiau rūpėjo jų politinis kapitalas, o ne Matuko klausimas. Tąsyk, jei Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai būtų tinkamai ir laiku sureagavę, Matukas šiandien būtų gyvas ir sveikas, kaltas čia buvo ne blogas įstatymas, o buki biurokratai, kurie turėjo visą informaciją apie Matuko šeimą ir tėvus. Negaliu suprasti ir kitko, kodėl Ramūnas Karbauskis realiai nepalaikė jo partiečio Mindaugo Puidoko nūnai teikto Įstatymo pataisų projekto, kuriam akivaizdžiai juntama didelė visuomenės parama? Juk žvelgiant iš politinės konjunktūros taško, šio projekto palaikymu R. Karbauskis galėjo užsidirbti svarių politinių taškų, tuo pačiu oponuojant M. Majauskui ir „valstiečius“ išdavusiai D. Šakalienei. Žvelgiant į esmę iš teisės ir moralės pozicijų, M. Puidoko siūlomose pataisose bent jau užtikrinama paties vaiko ir jo tėvų dalyvavimas teismo posėdyje bei jų nuomonės išklausymas, panaikinamas dabartiniame Įstatyme įtvirtintas procedūrinis vaiko „sudaiktinimas“. Dėl D. Šakalienės pozicijos, turint omeny žiniasklaidoje paviešintą informaciją apie jos sąsajas su Norvegijos fondu „Fyrlykta“, kaip ir daug kas aišku, ir tuo turėtų užsiimti mūsų teisėsaugos institucijos bei Seimo etikos ir procedūrų komisija. Tačiau Ramūno Karbauskio pozicija ir atsitraukimas nuo M. Puidoko siūlytų pataisų signalizuoja, kad šis įstatymas jam tapo tarsi atsibodusiu žaislu ir jam tiesiog – „dzin“....

Gruodžio 13-ąją sužibo vilties spindulėlis ir vietos bendruomenių organizacijų padangėje, Seimui priėmus ilgai stalčiuose dūlėjusį (šiek tiek kitais pavadinimais) Bendruomeninių organizacijų plėtros Įstatymą. Vis dėl to skaitant paties įstatymo tekstą, manęs neapleidžia mintis, kad šiuo Įstatymu gali būti uždėtas tiesiog apynasris vietos bendruomenėms ir pilietinei visuomenei apskritai. Įstatymas įsigalios nuo 2019-ųjų kovo ir daug kas priklausys nuo to, kokius poįstatyminius aktus priims Vyriausybė ir Savivaldybės.

Gruodžio 31-ąją jubiliejinius metus naujametiniu lakonišku sveikinimu Tautai apvainikavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri patikino, kad „Viską įveiksime, jeigu neleisime įsigalėti karingam neraštingumui ir agresyviam populizmui.“

Įdomu tai, kad po šių Prezidentės žodžių kažkodėl prisiminiau „anuos“ laikus, kuomet laikrodžiui mušant „12“ (tada – Maskvos laiku) televizoriaus ekrane „Gensekas“ panašiai graudendavo tarybinę liaudį - būti vieningais su partija ir vienybėje nugalėti imperialistinius priešus vakaruose.... Ech, Vilniaus partinės mokyklos retorikos įgūdžiai nerūdyja, skirtumas tik tas, kad dabar karingus ir neraštingus priešus bei populistus reikia viduje sugaudyti (Premjeras Saulius Skvernelis su pažymomis jau dirba!) , o „Genseko“ tartis raiški ir nešvebeldžiuojanti...

 

Atėję Naujieji nebus nuobodūs. Dujų ir elektros kainos jau pakilo, tad kandidatų į Prezidentus laukia įdomūs tolimesni debatai, kurių tema - „kas kaltas“.

Yra toks priežodis - „Turiu svajonę“ (angl. – I have a dream). Taigi, turiu svajonę, kad 2019-aisiais visos švietimiečių profsąjungos susivienytų ir tada, Skirmantai Malinauskai ir Sauliau Skverneli, pamėginkite tarp mūsų „paieškoti“ Kremliaus agentų, jei reikės, ginsime savo garbę ir orumą teismuose !

Ir dar linkėčiau būsimam Švietimo ir mokslo ministrui „išsimėžti“ nuosavas arklides nuo visokio plauko VšĮ, biudžetinių ir pusiau biudžetinių MOST‘ų, bei panašių kontorų, kurios siurbia švietimo sistemos kraują ir pinigus, ir tuomet pinigų mokytojams tikrai atsiras.

Naujai paskirtam Kultūros ministrui linkėčiau neužsidaryti išpuoselėtuose kabinetuose, o bendrauti, tartis ir kartu dirbti su rašytojais, muzikais, teatralais, muziejininkais, dailininkais, bibliotekininkais, visais meno kūrėjais ir visais tais, kuriems rūpi mūsų kultūra, dirbti VARDAN TOS, tyliai ir kantriai be informacinio triukšmo ir be pagiringo jubiliejinio patoso.

Su Naujaisiais!

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas

Komentarai