T E A T R A S: GYVŲJŲ PERSEKIOTOJAS (su vaizdo galerija)

Teatro, kaip ir gyvenimo, nebeįmanoma išvengti. Teatro menas, visiškai skirtingai nuo likusių menų yra ne-tiražuojamas, ne-atgaminamas ir ne-pakartojamas. Teatras taip sulipęs su epocha ir savo laiku, kad pati tobuliausia teatrinio vyksmo fiksacija jau kitą dieną dvelkia praeitimi ir netikrumu. Teatro gyvybė ir jėga yra jo kas-momentinėje mirtyje. Teatras neturi nei praeities, nei ateities, nes vos įgytų tokių galių, taptų kitkuo – kinu, muzika, daile, architektūra, literatūra. Teatras gyvas maitindamasis tais laiko nežinančiais menais. Teatras visus kitus menus žudo negailestinga Momento Galia, ne-gailestingai transformuodamas juos į tokį Gyvenimą, kurio neįmanoma išvengti. Teatras neprilygsta muzikai ar literatūrai, gyvenančiai virtualios tikrovės gimdymais, klausytojui ar skaitytojui leisdamas būti tuose menuose nesvarbu kada. Senovinė muzika ar antikinė literatūra visada moderni ir trečiadienių kaita jų nejaudina. Teatro menas modernus tik tą trečiadienį, kada artistai vaidina. Kitą dieną vaidinamas tas pats spektaklis, bet jis jau ketvirtadieninis. Vakarykščio jau nebėra. Jis mirė vakar, ir niekas jo nerauda. Bandymai pakartoti visuomet pražūtingi, netikri, neįdomūs ir juokingi. Kai dabar žiūriu senus nufilmuotus spektaklius, jie stebina kažkokiu nepaprastu naivumu. Garsių aktorių vaidyba tuose filmuose senamadiška, mizanscenos banalios, niekas nebejaudina, nors iš recenzijų žinau – tada buvo ir ašarų, ir aistrų, ir furorų. Nufilmuoti seni spektakliai yra negrabiai judančių gražių mumijų dance. Jų kažin kada grakštūs pa juokiasi iš savęs ir žudo legendas. Teatro legendos man yra vienintelė keliaujanti laike tikrovė, kuri, nufilmuota ir tariamai išsaugota, išgaruoja vos tik pažvelgus į ją pro „camera obscura“ skylę. Nebevaikštau į tą patį spektaklį du kartus: pirmo karto įspūdis lieka visam gyvenimui, jo pakanka legendai, kurios „memory file“ išgraviruotas mano smegenų „hard disc’e“. Atidarau jį, bet regiu ne vaizdą, o kažkokius nesuvokiamus, lape išbarstytus skaičius ir raides. Jie ten ne teatras, tik jo ženklais paversta atmintis. Pamatyta ar materializuota legenda tą pačią minutę tampa neapguodžiamu nusivylimu ir apmaudu.

Gal todėl visi muziejai yra liūdni ir keisti, keistai sugrupuotų daiktų sandėliai, kuriuose vaikštai nežinodamas ko iš jų nori. Menų muziejuose gyvybė įkvepiama įleidžiant į juos vaikus ir aukcionus. Bet jei pirmieji juokiasi ir žaidžia taip, tarsi ir toliau būtų smėlio dėžėje, tai antrieji klijuoja menų daiktams kainas ir jomis skelbia vartotojišką vertę. Tik vienintelio t e a t r o nebegalima iškabinti ant sienos, padėti po gaubtu. Jis ne-aukcioninamas, ne-pavagiamas, ne-paslepiamas. Teatras nebeturi jokios kainos po trečiadienio. Ketvirtadienį ji jau kita. Visai kita. Nors pjesė ta pati, bet Arlekinas - kitas. Vakar jis mirė, ir šiandien į jo vietą stoja kitas. Nesvarbu, kad abiejų pavardė afišoje ta pati. Vakarykščio niekas nebeprisimena. Jo vertė aukcione bevertė. Nebenusakoma jo vertė tik Š i a n d i e n ir tik spektaklio metu.

Man Viešpats leido gyventi teatre, kuris vadinasi Gyvenimas ir gyvenime, kurio vardas Teatras. Vaikystėje motina teatre paišė debesis ir žalius/rudus lapus, tėvas rašė ir grojo savo muziką šimtuose vaidinimų. Vėžimėlis su manimi būdavo įvežamas į dekoracinę ar artistinę visai dienai. Aš gyvenau tarp artistų, kurie kiekvieną minutė pavirsdavo raganomis, pionieriais, karaliais, čigonais ir siuvėjais. Nuo septynių metų teatras veikė ir mūsų namuose. Tėvo sukaltoje dėžėje vyko begaliniai spektakliai, operos, baletai, dekoracijos keitėsi be galo, žvakės šviesa šviesdavo iš kulisų iki sudegdavo, vėliau tėvas įtaisė mažus prožektoriukus. Plastelinas ir saldainių popierėliai kūrė artistus, tokius ir kitokius, matytus ir ne. Mano teatras gastroliuodavo po kaimynų butus, net važiuodavo į kitą miesto kraštą pas pusbrolį, kuris taipogi užsidegė teatru. Pagaliau abu mūsų teatrai tapo akademiniais ir… mes užaugome.

Antrą kartą ir visam likusiam gyvenimui į teatrą mane 1968 metais įvarė „Mamutų medžioklė“, o dar po septynių metų užtvirtino „Ugnies medžioklės“ varovai. Teatras pasigrobė mane kaip vergą, kuriam suteikdavo laisvės tiek, kiek leido laikmečio demokratija.

Vienas išminčius prašė Viešpaties, kad šis leistų jam gyventi neįdomioje epochoje. Mąstė taip turėsiąs laiko apmąstymams. Tada Viešpats buvo toli ir tokie prašymai jo nebepasiekdavo. Jų bemaž ir nebuvo. Mums buvo sakoma, kad įdomesnės epochos kaip ši – sovietinė - nėra. Laisvo ir dirbančio piliečio kodeksas bylojo apie pilnavertį dvasinį ir fizinį gyvenimą. Bylojo, bet, ko gero, tik teatre pavyko išsaugoti abejones tokių tvirtinimų tiesa. Muzika skėlė maršus, eilės kalė idėjų postamentus, dailė lipdė apsaugines sienas nuo kito pasaulio ir Kitokių minčių.

Teatre, vien teatre išliko nematoma, tačiau juntama, nebecenzūruojama, tačiau girdima frazė, tiksliau, jos intonacija, dviprasmybė, kuri, paremta muzikos, literatūros ir dailės menais skėlė mintį, kalė drąsą, lipdė būsimos epochos pilietį. Ach, kokia ironija – dabar tasai pilietis tėra vargšas miesčionis, teatrą lankantis iš nuobodulio ar žiniasklaidos praskleistų kulisų dirgalų pašauktas. Teatre dabar skeliami antausiai, kalami falai, lipdomi keiksmaeiliai. Teatras vėl pasirinko Gyvenimą. Jis nebegali vaidinti ne-tikrovės. Teatre tikrovė visuomet baisesnė, nes teatras – ne kriminalinė kronika, ne protokolas, o faktai, kuriais perbėgo įtaiga, emocija, kuriuos interpretuoja meistrai, meno virtuozai, asmenybės. Teatro nereikia kaltinti tuo, kuo kalti mes patys. Teatrui nereikia prašytis į TV šou „Atleisk“. Teatras nebaudžiamas, nes jame nėra kaltės. Kaltė yra mumyse, keliaujančiuose per metus ir šimtmečius su nesikeičiančiomis ydomis ir įpročiais, vis tokiais pačiais, maitinančiais aristofanus ir moljerus, parulskius ir kunčinus, vaitkus ir nekrošius, varnaites ir kazlauskaites – visiems jiems, nesuskaičiuojamai aibei artistų, režisierių, dramaturgų, visose epochose ir valstybėse, teikiantiems jėgų jų nuožmioje tarpusavio kovoje ir bohemų apoteozėje, nardinantiems mus į teatro svaigulį ir vis tikintiems, kad Kažkas Pasikeis...

Bet ne! Teatro amžinumas patvirtina tai, ką norima paneigti – niekas nesikeičia, ir būtent tasai n e s i k e i t i m a s yra teatro gyvybės garantas. Kur bekeltų modernusis režisierius sceną, visuomet žiūrovai žiūrės į ją. Nuo aktoriaus nusisukti nebeįmanoma.

Kartą medicinos universiteto mėgėjų teatro spektaklyje į salę atėjusius žiūrovus pasitiko atsuktos į išėjimą kėdės. Visi susėdo, įsitikinę, kad veiksmas vyks balkone. Bet ne. Įsižiebė tikrosios scenos rampa, ir lyg niekur nieko artistai pradėjo vaidinimą. Vis puolė sukti kėdes. Vos paskutinis žiūrovas apsuko savo krėslą, įsižiebė šviesos balkone, ir ten prasidėjo tikrasis vaidinimas. Tiek ir teprisimenu. Beje, „Mamutų medžioklėje“ (1968) taipogi dažnai kalbama apie kryptį. Ir smalą. Ir žvaigždes. Jonas Jurašas tą trypčiojimą sustiprino Modrio Tenisono pantomimos trupės veiksmu – jie visi eina, bet vis toje pačioje vietoje. O kas buvo kituose teatro įvykiuose, prie kurių teko prisiliesti, dalyvauti, išgyventi?

„Karaliaus Motiejuko Pirmojo“ (1969) ir jo bičiulių himnai rodė geresnės – vaikų valdžios – utopijas, gimusias sąstingio surakintų suaugusiųjų vaizduotėje.

„Bolševikuose“ (1970) 12 lenininių komisarų sėdėjo prie komunistinės ir atrodė – nesibaigiančios vakarienės stalo, o finale „Internacionalą“ kiekvienas jų giedojo kitu tempu ir kitoje tonacijoje. Tariama vienybė, kurią palaikė Draugas Mauzeris.

„Grasos namuose“ (1970) į salę nuplazdeno strazdeliškoji dvasia, bejėgiškai atsimušdama į geležinės uždangos kniedes.

„Šventežeryje“ (1970) ratilais nubangavo būsimojo žaliųjų judėjimo lozungai ir daina „Semsim šulinį“…

„Barboros Radvilaitės“ (1972) finalas žadino nebesuvaldomus gaivalus, skėlė emocijas ir kurstė veiksmus, privertusius režisierių emigruoti, o likusius, vidinio cenzoriaus paliepimu, išbraukti jo pavardę iš programų ir atminties…Vėliau tatai, vėjams pakeitus kryptį, irgi užsimiršo…

„Devynbėdžiuose“ (1974) pjūklu smuikuojantis Skalnas grūmėsi su gundymais ir progresu, kurį dabar vadiname globalizacija.

„Svajonių piligrime“ (1975) Jonas Vaitkus mus sodino ant pakeleiviams skirto suolelio ir kūrė čiurlionišką Kitos būties viziją.

Vieno veiksmo operoje „Ten, viduje“ (1977) šmėklavo tarsi saugomas, tačiau neapsaugotas meterlinkiškas, vienišas, žūstantis žmogus grėsmingos tikrovės akivaizdoje, simbolių kalba žadinęs to meto jaunuomenės viltis.

„Devynbėdžiuose“ suskambo pirmoji Lietuvos teatre stereofonija, išprovokavusi skausmingą Juozo Miltinio repliką: – „Teatras mirė! Tegyvuoja Opera!“

„Edipe Karaliuje“ (1979) dvelktelėjo paskutinieji Juozo Miltinio – Teatro Karaliaus įkvėpimai ir atokvėpiai, pasigirdo mano šešis kartus perrašyta muzika, iš kurių premjeroje suskambo…pirmoji.

„Revizoriuje“ (1969) herojus iš scenos išlydėjo WC bakelio nuoplovos garsai, įrašyti miesto viešajame tualete – atrodė, drąsiau nebūna…

„Kinge“ (1980) publikai pasirodė pirmas nuogas užpakalis Lietuvos teatre - tąsyk be garso…

…Toks tatai buvo tas laikas, kuriame teatras nuolat lietėsi prie manęs, o aš – prie jo. Per šimtą kartų – dramos, lėlių, pantomimos, radijo, televizijos teatruose, kine, pastatymuose Lietuvoje ir Rusijoje, Vokietijoje ir Moldovoje, Austrijoje ir Estijoje…

Vėliau buvo „Judas Iskarijotas“ (1993) –būtinosios išdavystės anatomija pagal Leonidą Andrejevą, kurią vykdo vienas aktorius ir vienas muzikantas, gyvai grodamas fortepijonu bei sintezatoriumi 30-čiai žiūrovų.

Dar po kelių metų – „Prūsai“ (1997) – opera-dedikacija išnykusiems nuo nykstančių, ir ką tik – „Karalienė Bona“, opera apie veiklią, bet nelaimingą moterį, valdovę, svetimšalę, nepataikiusią nei į laiką, nei į vietą..…

Pagaliau – po Europą pavežiotas audiovizualinis projektas „Pasaulio sutvėrimas XX amžiaus pabaigai“, toks teatras ant sienos su kompiuteriu pajudintais čiurlioniškojo ciklo paveikslais. Su finale sustingusiu R e x, kuris jau nebeturi valdžios, o jo galia nebesugrąžinama... Dabar visi mes reksai. Reksai visur ir viskam. Reksai – tarnautojai…

Visa tai ir dar pusė tiek praėjo per mano klausą ir brendo kartu su drama, scenografija, režisūra, mizanscenomis, artistais. Ne tik brendo – jungėsi, siekė sintezės, meninės biocenozės teatrališkajame biotope…

Teatras yra drama, kurioje pirmas veiksmas nieko nepaaiškina, antras nieko neišsprendžia, o trečias vėl sugrąžina į pradžią.

Kas gi tuomet įvyksta? Kodėl nebegalime gyventi be teatro?

Paslaptis glūdi nepaprastame ir nuolatiniame teatro gyvybingume, atsinaujinimuose, sugebėjimu būti t i k gyvajame laike.

Teatras persekioja mus nepriklausomai nuo demokratijos dydžio. Teatrui visos laisvės ir vergijos tėra tik įkvėpimo šaltinis, ir kuo mažiau laisvės, tuo jis laisvesnis. Kai visos ydos ir vertybės sudygsta vienu ūgiu – tai būdinga demokratinėje visuomenėje – teatras krypsta į komediją, groteską, šou. Bet ir tuomet teatras subrandina didžiąsias dramas ir tragedijas. Teatras niekad nieko nesulygina. Jis visada išryškina svarbiausius dalykus, ir visi juos pastebi.

Teatras man yra paskutinysis teismas, kuriame nėra prokurorų, advokatų ir kaltųjų. Teatras mane išrengia mano paties sąžine, stato mane prieš save, kviesdamas skelbti nuosprendį pačiam sau. Toks teismas yra pats tikriausias.

Gal todėl į teatrą nejauku eiti vienam, o kiti suvis neranda takų į jį…

Visi mes šioje egzistencijos pakrantėje teatralai. Ir tikrieji, tuo pelnantys duoną ir šlovę, ir visi likusieji, sąmoningai, ar ne naudojantys teatrinius triukus – mimiką, scenos judesį, intonacijas, rodantys tariamą ir slepiantys tikrąjį Aš. Kiek žinome būdų, iššaukiančių gailestį ir užuojautą, pasitikėjimą ir meilę. O kas p o t o ? Kas p o t u o ?

Kokias kaukes dedame ant savo veidų? Kiek?

Žodis k a u k o l ė – taipogi kaukė, tačiau, ačiū Dievui, paskutinė. Kas žino, kiek jų buvo per gyvenimą maukšlinama ant jos kaulo…

Teatrui kaukolė neįdomi, ji be išraiškos, negyva, sustingusi. Kaukolė Hamleto rankose tėra tik rekvizitas, pažadinęs filosofinę mintį apie amžinybę, kurioje gyvybė ir mirtis taip suaugusios, kaip nejuntama nakties ir dienos riba.

Teatras persekioja gyvuosius iki mirties, vėl juos reinkarnuodamas ir vėl persekiodamas. Jis turi tokį smagumą – persekioti. Už tą malonumą jis užmoka savimi – teatras taipogi persekiojamas. Juo nepasitikima, jis kritikuojamas, jame infektuojamos intrigos ir vidinės dramos, su metais virstančios legendomis arba komedijomis. Teatras užmoka artistų, režisierių mirtimis, represijomis ir smurtu prieš juos, bet visuomet vėl pakyla, prabyla, ir galiausiai pakelia kitus. Iš visų sudegusių pastatų teatras atstatomas pirmiausiai.

Nes T e a t r a s y r a T e a t r a s.

2002 03 24

***

Panaikinus teatruose foto sieneles sugrįžtų publika...

***

Moteris į teatrą atveda siužetai, o vyrus – moterys...

***

Neišeinantys iš rolės aktoriai galiausiai tęsia ligoninėje...

***

Prašymas išjungti mobiliuosius kai kuriuose spektakliuose yra perteklinis...

Straipsnis publikuotas MUZIKOS BARUOSE 2023 1-4 numeris. Įsigyti galima:
http://parduotuve.muzikusajunga.lt/