TEISUTIS IR DABAR TEISUS
Šį vakarą, t. y. 2023 11 16, buvau jubiliejiniame Teisučio Makačino kūrybos koncerte, įvykusiame Kauno filharmonijos didžiojoje salėje. Greitą recenziją reikėtų pradėti nuo detalaus salės istorijos aprašo – juk būta joje visokių rūšių posėdžių cirko, interesų vodevilių ir maniežinių pasirodymų, dar reikėtų aprašyti, kada čia įvyko pirmasis savarankiškos Kauno filharmonijos koncertas, kas jame dalyvavo ir ar teisingai veikė-ne-veikė bufetas – dabar bemaž visi recenzentai smulkmeniškiausiai aprašo koncertų vietų architektūrą, visokius smagius su ta ar kita vieta susietus nutikimus, ten per paskutinius 47 metus pasirodžiusias išskirtines pasaulio garsenybes, padūsauja, koks nejaukus salės apšvietimas ir pasidžiaugia, kokia išskirtinė publika kartais aplanko tas išskirtines tikriems melomanams vieteles. Ir tik tuomet iš programėlės copypasterizuoja kūrinių autoriaus gyvenimo faktus, išaiškina atlikėjų šeimyninę padėtį, išvardina kitus, tą vakarą neatliktus to ir kitų į jį panašių autorių kūrinius ir pažymi, kad itin gražiai viską papildė išradinga vaizdo instaliacija, jaukiai apipavidalintas fojė ir maloni bilietų tikrintoja tarp durų. Taigi ir aš po šios privalomos lietuviškoms recenzijoms įžangos baigiu savo įspūdžius taip: vakaras buvo įspūdingas, dar katą įsitikinome autoriaus meistryste ir atlikėjų profesionalumu. Taškas. Bet... gerbiamieji, tyčia nestatykime jo čia! Ir leiskite pasidalinti įspūdžiais apie m u z i k ą, kurią išgirdau kolegos Teisučio Makačino kūrybos vakare, pagerbusiame kompozitoriaus 85-metį. Jubiliejai Lietuvoje šiaip yra garantuota proga išgirsti savo kūrinius dažniau ir su periferinės kultūrai spaudos dėmesiu. Bet gana ironijos, pradėkime.
Koncertą moderavo du kompozitoriai – Zita Bružaitė ir skambėjusių kūrinių autorius Teisutis Makačinas. Kūrinius atliko Petras Vyšniauskas (saksofonas), Ilona Klusaitė (smuikas), Goda Stanionytė (fortepijonas) ir Mykolas Bazaras (fortepijonas). Skambėjo kiek anksčiau ir šiais metais aranžuotų iš pirmo žvilgsnio nesudėtingų kūrinių siuita, populiarios muzikos plėtotės. Tai kompozitoriaus įvairiausiais žanrais prisodrinto kūrybinio katalogo dalis. Nuo populiarių, ir dabar dainuojamų „estradinių šlagerių“ iki simfoninių opusų ir rimtų muzikologinių tekstų – toks diapazonas yra pliusas ir minusas. Pliusas – rodantis kompozitoriaus universumą ir gebėjimą „transformuotis“ nuo ambicingo ir sudėtingo turinio kūrinių ir gilaus muzikologo iki muzikinės demokratijos. Minusas – niekas Lietuvoje nemoka ramiai tokio „pločio“ autoriaus vertinti, nes vis kas nors suerzina – jei girdi populiaria tapusią dainelę, vadinasi, autoriaus sonatos paviršutiniškos, o jei tik sonatos, tuomet esi ne Hindemithas. Betgi Pauliaus Hindemitho Teisučio Makačino muzikoje ir daugiausia! Toji sudėtingos, bet „neprigalvotos“ muzikos galimybė būti suprastai įvairaus muzikinio išsilavinimo publikai pateikiama ne per primityvios muzikos prizmę, o kreipiantis į klausytojus paprasta, tačiau ne vulgaria, ne stačiokiška kalba, o su stipriomis šiuolaikinės muzikinės kalbos injekcijomis. Viso koncerto programoje tai buvo pabrėžtinai girdima.
Vietinės reikšmes didingumo mūsuose niekas nesupranta, tuo labiau, kai T. Makačino muzika visą laiką n ė r a vietininkiška. Ji tokia paversta dėl mūsų totalinio autokultūrinio ribotumo, negailestingai keliaujančio nuo J. Naujalio laikų iki dabar ir, kaip nuspėju, toli į priekį. M. K. Čiurlionio muzikos fenomenas yra kitas kraštutinumas, kuris taipogi visai mūsų muzikinės kūrybos raidai uždeda abejonių savo jėgomis grandines.
Bet kodėl apie tai šneku?
Ogi todėl, kad T. Makačino muzikoje randu mūsų muzikinę kūrybą visokiems vėjams atsparia darančius sandus.
Įvykusio koncerto kūriniai – neįprasta kūrybinė praktika: skambėjo T. Makačino gana įmantriai transkribuotos, publikai gerai žinomos populiarių arba nesudėtingų kūrinių versijos. Populiarios (anksčiau vadintos „estradine“) muzikos melodika, harmonija ir ritmika, patekusios į kamerinės muzikos aplinką įgauna visai kitokių prasmių, tampa arba dar paprastesnėmis, arba jose išryškėja autoriaus gebėjimas bet kokiame žanre laikytis vienos geležinės taisyklės – visa, ką kuri, turi būti profesine prasme oru. Pasikartosiu – tokia žanrų (šiuo atveju +jazz) simbiozė įmanoma tik tuomet, kai pradinė muzikinė materija turi savyje universalumo užtaisą, nėra banali ir remiasi pamatiniais muzikinės kūrybos principais. Būtent jie įgalina „kilnoti“ tą patį kūrinį iš vieno stiliaus į kitą be nuostolių. Tuomet lieka tik transkripcijos technikų problema.
Tad koncerte atliekamus kūrinius klausausi dvigubai įdėmiau.
Po dailaus „uvertiūrinio“, menueto atšvaituose gimusio prof. Domo Svirskio atminimui skirto „Andante“ (atl. Ilona Klusaitė ir Goda Stanionytė) pereita prie įmantresnių kompozicijų. Trys šokiai smuikui ir fortepijonui (Ilona Klusaitė ir Goda Stanionytė) suskambo kaip neįprastas tautinio neoklasicizmo mix‘as. Tokios muzikos kūryba visuomet balansuoja ant bulvaro ir magistralės ribos, ir užtenka vieno nervingo judesio, o tu jau banalybės vieškelyje.
Bet nebūtų Teisutis teisus, jei negebėtų dėka seniai įrodytos meistrystės visų tų nuklydimų išvengti. Tango „Krintanti žvaigždė“ (Ilona Klusaitė ir Goda Stanionytė) tarsi sudėta iš vienas po kito sekančių aistringo šokio ir poilsio epizodų. Jie organiškai sujungti į „netikrą rondo“, kuriame, jei neklysta mano ausis, kiekviena greitoji dalelė vis kitokiai, arba beveik kitokia. Tai suteikia kūriniui nerimo. Publika „žvaigždės kritimą“ sutiko ovacijomis ir tai buvo dar vienas Teisučio-kompozitoriaus žvaigždės pakilimas, itin laukiamas ir kitų lietuvių kompozitorių kuklių formų kūryboje.
Sekančiuose kūriniuose prie smuiko ir fortepijono garsų prisijungė saksofonas (Petras Vyšniauskas), tad nelauktos sudėties trio prašneko ir tembrais, ir individualybėmis. Kompozitorius tose kompozicijose visiems buvo netgi labai dosnus – bemaž be pauzių grota visų ir gana intensyviai, tad gal autorius ar dinamikos ženklais, ar pauzėmis leis muzikantams kiek pabūti solistais, tuo labiau, jei pagal stilistiką šie kūriniai ribojasi su jazz‘o stiliumi ir prašosi solinių improvizacijų ar bent jų užuominų. Meistrystė liejosi iš visų, ir vėliau skambėjusių trio aranžuotų gerai žinomų dainų išklotinių, o „Baltas valsas“ iš visų 6 ciklo „Iš paraščių“ dalių man pasirodė esąs viso koncerto vertingiausias opusas ir pagal muziką, ir pagal interpretaciją. Pasijutau labai aukštos prabos salone, kuriame teisę muzikuoti rinktinei publikai gauna tik neeiliniai muzikantai. Tad keletą žodžių ir apie juos.
Projekto idėja, kiek supratau iš Zitos Bružaitės komentaro, priklauso smuikininkei Ilonai Klusaitei, kuri buvo viso koncerto ašis. Jos smuikas skambėjo tiksliai, atsiliepdamas į įvairius stilistinius kompozicijų niuansus, o duete su puikia, girdima visame diapazone ir skaidriai skambinusiai sudėtingiausias harmonijas pianiste Goda Stanionyte gebėjo sukurti bemaž idealų instrumentinį ansamblį, kuriame jutome dinamikos saiko ir nuotaikų sutartinę. Gal kiek kebliau buvo, kai Godą pakeitė Mykolas Bazaras, o kitoje fortepijono pusėje stojo Petras Vyšniauskas – tuomet atsirado laisvumo, ritmiškumo, garso įvairovės kabliukų, kurie, tikiuosi, su kiekvienu koncertu (mes buvome pirmieji projekto klausytojai) švelnės. Nustebino Ilonos drąsėjimas smuiku pasvinguoti, paglisanduoti, rasti štricho spalvą ir stryko padėtį suartėjant su gana tokiai sudėčiai klastingu saksofono tembru. Štai čia Petro Vyšniausko meistrystė dar kartą rodo, koks tai universalus muzikantas, randąs akustinę ir tembrinę nišą ansamblyje su bet kokios „veislės“ muzikos instrumentais. Petras Vyšniauskas jaučia T. Makačino frazę, kuri dažnai gimsta iš negirdimų mums originalaus kūrinio – dainos žodžių. Ji visuomet turi muzikinių raidžių pavidalą, todėl jazz‘o muzikantui ypač lengva jomis kalbėti. Girdėjome autorizuotą interpretaciją, bet nenutolusią iš Europos į Afriką. Daug tvarkos sudėtingose Teisučio instrumentuotėse įnešė „geležinis Mykolas“ – vienas iš dabar labai aktyviai ir labai teigiamai besireiškiančių pianistų – brolių Bazarų. Pasikartosiu – kiek patvarkius, pakoregavus šio nuostabaus trio partitūras (o gal užtektų vien dinamikos ženklų peržiūros) turėsime lietuviškos piacoliškos muzikos pačia geriausia prasme.
Taigi, koncertas buvo didis įvykis ir smarkiai gausi publika jį įvertino smarkiai nuoširdžiai plodama. Smagu – šis koncertas dar kartą parodė, kad ir Kaune gimsta visai neblogi kompozitoriai!
Koncerto pabaigoje kolegė Zita pranešė gerą žinią – lietuviškos muzikos rėmėjų dėka ketinama išleisti įvykusio koncerto CD, kurio darbinis pavadinimas „Šokio žingsniu“. Lauksime nekantriai.
Baigiu šią „greitą recenziją“ su gilios pagarbos žodžiais Autoriui ir ilgų sveikų metų linkėjimais!
Susiję nariai
Antanas Giedrius Kuprevičius
Kompozitorius, profesorius, akademikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas