Ten, kur Nevėžis juosia žaliąsias pievas...

Baigiantis metams pasirodė knyga, skirta apžvelgti panevėžiečių Vilniuje dviejų dešimčių metų veiklą („Dvidešimt metų drauge. Puoselėjantys gimtojo Panevėžio atmintį“. AKS, 2000, 348 p.). Puikiai atspausdinta BALTO print. pastogėje.

Atrodytų, knyga galėjo būti veiklos faktologiją ir klubo narių biografijas apžvelgiančiu sąvadu. Tačiau knygos autoriai – prof., habil. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė ir dr. Bronius Kačkus knygai suteikė miesto dvasios pripildytą turinį.

„Didelis miestas kažkada mums atrodė tarsi saugi priebėga nuo raštingumo, savirealizacijos erdvės stokos. Viliojo universitetų, kitų aukštųjų mokyklų, vis iškilesnių didikų rūmų, kuriuose jau buvo apgyvendinami menai, spindesiu, salių, kurios skleidė sukurto pasaulio garsyno viliojantį aidą, šviesa. Didelis miestas žadėjo pagalbą sergančiam, darbą darbščiam, egzistenciją pašlemėkui, patikimą slaugą sergančiam, globą senam. Bastūnui tuščias pramogas, smalsiam – dvasingo įkvėpimo nišas. Dideliame mieste žmogus gali dingti, išnykti minioje. Tačiau ateina laikas, kai jis pajunta vienišumą, minios abejingumą. Žmogus pradeda ieškoti žmogaus – artimo prigimtimi, įpročiais, išgyvenančio panašias nostalgiškas jausenas. Aišku, kad tai būdinga vyresniems žmonėms – išauginusiems vaikus ir vaikaičius, sukaupusiems gyvenimo patirtį. Mačiusiems šilto ir šalto, dabar kiekvieną pavasarį gebantiems įvertinti vėl balta skraiste pasipuošiančių sodų vertę prabėgusio laiko matmenimis.

Žmogaus amžiui linkstant link žiemių, šviesos take vis dažniau susibėgę žemiečiai prisimena jaunystės laiką ir vietą, kurią mes vadiname Tėviške. Taip gimsta bendruomenės, tėviškėnų sambūriai. Toks radosi ir Vilniuje – apie Panevėžį godojančiųjų ratas“, – rašoma pratarmėje.

Dvidešimt metų panevėžiečių klubo nariai po kruopelę, po kelias kaupė žinias apie pasaulį ir savo kraštą, kūrė ir pateikė kolegų teismui, kartu džiaugėsi ir liūdėjo, sistemino dalykinę savo patirtį, dalinosi hedonistiniais jausmais ir prisiminimų malonumais. Gal kai kam šie tekstai pasitarnaus ir rašant Panevėžio analitinę lokalinę istoriją. „Statyti“ Lietuvos valstybę be istorinės Lietuvos individualybės pažinimo, anot Petro Klimo, reikštų „eiti pusiau užrištomis akimis į tikslą, kurio ne tik neprimatai, bet ir neprijauti. Tik savo tautos istorija suauklėja to jautimo pajėgas dideliu maštabu ir metašimčių sukrautu gyvybės patvarumu. Pirmas žingsnis bus kuo plačiausiai ir kuo tiksliausiai aikštėn iškelti praeities individualines aplinkybes, faktorius ir kūrėjus“, – mikli ranka 1921-aisiais užrašė „Mūsų senovėje“ dar Lietuvai atsikuriant.

Knygoje sutinkame daug iš Panevėžio į pasaulį išėjusių sportininkų, mokslininkų, įvairių krypčių profesorių, pedagogų portretų. Gausu muzikos pasaulio žmonių gyvenimų atšvaitų. 2030-aisiais kompozitoriui, pianistui, pedagogui Vytautui Mikalauskui būtų sukakę 90 metų. Šio jubiliejaus nepaminėjo jokia kūrybinė organizacija. Knygoje matyti puikiai iliustruoti spalvingi V. Mikalausko biografijos puslapiai. Į mus žvelgia dainininkų Vitalijos Šiškaitės, Vytauto Kurnicko ir Romualdo Vešiotos portretai, atsiveria spalvingos kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus biografijos detalės.

Panevėžio kraštas – kompozitoriaus, pedagogo Antano Belazaro tėvonija. Knygos puslapiuose spalvingos jo akvarelės. Adolfas Karaška į knygos puslapius „sukvietė“ visą pulką savo vaikų ir vaikaičių. Tai muzikologai, pedagogai, klavesininin kė Nijolė Dorotėja Beniušytė ir Rūta Prusevičienė.

Prisimintas energingas ir vaisingai dirbęs pedagogas, muzikos vadovėlių, įvairaus žanro kūrinių autorius Kazimieras Jovaiša. Pedagogai Sofija Gasiūnaitė-Petkūnienė ir Vytautas Klygis. Išskirtinės šeimos buvo Palmira Breivytė ir Vytautas Skripkauskas, Reginos Praskedos Paskačimaitės-Tamošaitienės gyvenimas. Aišku, ne vienas puslapis skirtas Mykolui Karkai ir Vladui Paulauskui, atgimė istorija su Maironiu, pagal kurio tekstą jis sukūrė vokalinį duetą „Nesek sau rožės prie kasų“.

Smalsesnis muzikas sužinos ir Stasio Šimkaus vokalinio dueto „Plaukia sau laivelis“ autoriaus pavardę ar populiarios dainos „Mano langas vijokliais apaugęs...“ žodžių autorių.

Tarsi iš amžių glūdumos į mus žiūri Panevėžio miesto senbuviai – Didžiulių šeima. Vieną jos atstovių, puikią fortepijono pedagogę Juliją Ševeliovaitę-Štarkienę ir jos sūnų smuikininką Aliuką (Aleksandrą Štarką) ne vienas puikiai atsimena. Tai jie – Panevėžio miesto kultūros tęsėjai.

Knyga atveria ne vieno miestą savu laikiusio dailininko, skulptoriaus portretą. Matome Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės darbus. Tai ji buvo viena iš pirmųjų, sumaniusi realizuoti idėją – įkurti panevėžiečių klubą. Jis gyvas ir kūrybingas, puoselėjantis viltį įamžinti vis daugiau miesto žmonių, nešusių šviesą ir ateitis viltį.

Svarbu, kad dvidešimt metų, kuriuos kartu praleido panevėžiečių mikropopuliacija Vilniuje, buvo prasmingas ir ne veltui nugyventas laikas. Visi tapo artimesni, geriau pažino Lietuvą, joje aptiko daug išsibarsčiusių dorų Panevėžio krašto piliečių: kentėjusių ir išaukštintų, skirtingais dešimtmečiais įvairiais būdais veikusių vardant tautos, skriaudžiamo žmogaus, vardan tos Lietuvos.

„Erdvė ir laikas – tai dvi jėgi, tai du milžinišku, protu nesučiumpamu, ramiu ir tyliu liudininku, be paliovos lydinčiu kiekvieną mūsų pakrutėjimą.

Erdvė ir laikas – tai draug ir milžiniška harmonija, o gal ir pasaulių milžiniškas tobulumo ilgėjimas.

To tobulumo ilgėjimos kibirkštis juk rasi ir kiekvieno žmogaus krūtinėje [...].

Mes nenusiminkime ir neverkime brolių, surakintų ir ištremtų... nes ne mes ir ne jie trukdėme ir drumstėme pasaulio harmoniją, ne mes gesinome žmonių krūtinėse tobulinimos ilgėjimo kibirkštis“, – sutinkant naują laiką ir besikeičiančią erdvę palinkėjo darbščioji Panevėžio Bitė ir vargstančiųjų Motina Gabrielė Petkevičaitė.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė