Tikėjimo ir vilties invokacijos
29-ajame Vilniaus festivalyje tęsiama tradicija per muziką prisiminti, apmąstyti ir paminėti Gedulo ir vilties dieną. Jos išvakarėse, birželio 13-ąją, Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo programa „Tikėjimo ir vilties invokacijos“. Joje – lietuvių kompozitorių kūriniai: Onutės Narbutaitės „Melodija Alyvų sode“ (Simfonijos Nr. 2 II dalis – „Melodija“) ir Algirdo Martinaičio oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos“. Programą atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), solistė Gintarė Ramanauskaitė (sopranas), skaitovas Darius Meškauskas, dirigavo Robertas Šervenikas.
Pradžioje skambėjęs Onutės Narbutaitės kūrinys yra dedikuotas Robertui Šervenikui, dirigentui, puikiai skaitančiam šiuolaikinės lietuvių kompozitorių partitūras ir pateikiančiam brandžius ir įkvėptus jų muzikinius paveikslus. „Simfonija sudaro vieną dvidalį ciklą – Antrąją simfoniją. Tačiau „Melodija“, iš pat pradžių sumanyta kaip savarankiškas kūrinys, gali būti atliekama ir be pirmosios dalies. Tada ji įgyja ir ilgesnį pavadinimą – „Melodija Alyvų sode“, atveriantį aliuziją į paskutinę Kristaus maldą Alyvų kalne. O. Narbutaitės teigimu, šios muzikos gimimą lydėjo Naujojo Testamento ir kitų tekstų – tarp jų ir Rainerio Marios Rilke’s eilėraštis „Alyvų sodas“ – skaitymas.“ (LNF info).
Kristaus kančios įkvėptas kūrinys perkelia į būseną, kurioje apmąstoma mirtis ir žmogaus vienišumas šiurpios lemties akivaizdoje. Sodri antroji simfonijos dalis labai melodinga, daugiau kontempliatyvi, nei desperatiška, joje justi vilties dvelksmas. Ji baigiasi vieniša trimito melodija. Šervenikas ir LNSO kūrinį interpretavo labai išbaigtai ir jautriai perteikė nuotaiką.
Šįmet 75-metį švenčiančio Algirdo Martinaičio šešių dalių oratorija mišriam chorui, skaitovui ir simfoniniam orkestrui „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ buvo parašyta tremtinių ir politinių kalinių metams paminėti, jame kompozitorius naudoja Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio, psalmių, Naujojo Testamento, Lietuvos Laisvės kovotojų maldynėlio tekstus, taip pat dvasininkų Alfonso Svarinsko, Alfonso Lipniūno, Juozo Zdebskio pamokslų ir laiškų fragmentus. Kaskart nuskambėdama įsimintinai dienai atminti, oratorija sukrečia savo gelme, meistriškumu, atlikimo įtaigumu. „Dabartinio karo ir pasaulio suirutės laiku didžioji pokario Lietuvos žmonių tremties, įkalinimų kančia mums turi tapti šventu atminimu, sakraliuoju apmąstymu dabarčiai ir ateičiai“, – sakė Martinaitis. Lietuvių kalba atliekamas kūrinys paskutinėje dalyje papildytas ukrainiečių kalba choro partijoje, taip prisidedant prie panašias netektis patyrusios Ukrainos ir žuvusiųjų kare pagerbimo.
Priešais mūsų akis rutuliojasi didžiulė tautos trėmimų ir vežimų tragedija, kiekvienoje dalyje pavaizduoti šeši jos etapai. LMTA profesorius, svarbiausių valstybės apdovanojimų laureatas, daugelio įsimintinų vaidmenų teatre ir kine kūrėjas aktorius Darius Meškauskas scenai suteikė ryškų dramatinį akcentą kaip svarbiausias komentuojantis veikėjas ir dramos dalyvis. „Mirusius šaukiu, gyvuosius apraudu“ – pradžioje išgirstame raiškiai jo skaitomą tekstą. I dalis pakelta tonaliai ir emociškai, gražiai skamba virpantis moters balsas (Gintarė Ramanauskaitė), išnyrantis besimezgančios dramos muzikiniame audinyje. Tai tarsi preambulė tam, kas įvyks. II dalyje „Atmink, Viešpatie“ – sujaudinti rečitatyvai, neramus judėjimas orkestre. „Teisiuosius smerkia žmogžudžiai...“ – reziumuoja skaitovas pabaigoje. Ši dalis pereina į III dalį „Tremties traukinys“, kurioje girdime smuiko solo ir jo partiją, palydimą choro. „Dieve, didžioji šviesa. Nuskaistink mūsų... jausmus...“ – skaitovo žodžius atkartoja choras. „Apvalyk mus nuo pikto... Dieve, duok man būti kaip jam...“ Bendra malda pakyla iki kulminacijos, choras skanduoja: „Atsibusk, broli, sese, jei laisvės varpas tavęs neišbudino...“ Dalis baigiasi varpo skambesiais. IV dalis „Requem aeternam“ – ironijos ir veiksmo kupina teatrališkiausia oratorijos dalis, kurioje apstu dekoratyvių elementų (švilpukas, per garsiakalbį skaitomas prižiūrėtojo ir aukų tekstas, imituojamos sirenos ir kiti garsai), tragiški įvykiai perteikiami orkestro audra, smuikų, mušamųjų tremolo, choro minios sambrūzdžio imitacija, ir galiausiai vyrų balsai nusileidžia į žemą registrą, o moterų balsai užtraukia litaniją „Marija, Marija, skaisčiausia lelija...“, į kurią įsiterpia vilko staugsmas. „Paskutinė stotelė – Abezė. Paskutinė...“, – paskelbia skaitovas ir choras.
Ši dalis sukrečia iki kaulų smegenų, tarsi dalyvautum šioje tautos Golgotoje, o ją perėję dalyviai dar kartą išgyvena tų dienų įvykius. Mes, sėdintys salėje – su jais kartu; prisimename mūsų ištremtų giminių pasakojimus. Kartu su giedama litanija praplyšta širdies erčios... Genialiai apibendrinta, sava kančia liudija niekada neužsitrauksiančią kraujuojančią žaizdą. Juk nėra šeimos Lietuvoje, nepatyrusios šios tragedijos. Stebiesi, kaip kompozitorius randa tą harmoniją, melodijos vingį ar žodį, kuris įteigia savo tiesą iki širdies gelmių! O raktas yra tas, kad ir jis yra tos lemties dalis, asmeniškai išgyvento genocido liudininkas, todėl gyvai reflektuoja nebeprisikelsiančios iš kapų, išmėtytų po tolimojo Sibiro platybes, geriausios tautos dalies, nebegimsiančios jos ateities, skausmą.
IV dalis „Himnas meilei“ pradedama Lipniūno tekstu iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Dramatiška disonansinė muzika, choro slinktis žemyn, niūrūs timpano tremolo, vėl moters solo; faktūra driekiasi ant groteskiško ir kartu iškilmingo ritmo su padrebėjimais, lyg perteikiančiais suskilusį, suluošintą gyvenimą. Martinaitis ir čia randa originalius gedulingus motyvus, ostinatinius, smelkiančius judėjimus, labai aštrius įdomius sąskambius. „Dieve, koks didis esi...“ solo girdime Meškausko įtaigiai skaitomą tekstą. Ši dalis yra Dievo galybės ir meilės pašlovinimas. Klausantis pajunti, kokia praraja žioji tarp nužmogėjusios laukinės ordos tamsos ir kankinamų bei žudomų tūkstančių nekaltųjų, išplėštų iš taikaus gyvenimo per patį gamtos žydėjimą, šviesos: gyvai išgyvenamas kultūros reiškinys – Invokacija į mus – su triuškinančia jėga teigia tą skirtumą, parodo mūsų dvasinio lobyno švarą ir didybę, atskleidžia tikrąją žmogiškumo galią.
VI dalis „Vilties invokacija“ tolydžio nušviesėja. Violončelė solo veda temą, choras gieda apie angelus. Pakili melodija iškelia nepalaužiamos dvasios reikšmę. Meškauskas skaito monsinjoro Alfonso Svarinsko atsisveikinimo laišką prieš jam išvykstant į Maskvą 1988 metais. Taip pat skamba ir viltingoji Užbaigos Invokacija iš Pirmojo Jono laiško (1 Jn 4, 7): „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo.“ „Tik reikia, kad ryžtingai atliktumėte savo pareigą...“ Kas pažinojo kunigą Svarinską, pažino ir jo niekada nepasidavusį kovingą charakterį. Ši dalis teigia ir susitaikymą („mylėkite vieni kitus, būkite atidūs vieni kitiems...“) ir kvietimą nepalūžti bei būti tvirtiems. Muzikinė medžiaga ir čia nestokoja savotiškos švelnios ironijos, nes joje galima atpažinti sovietmečio chorinės tradicijos atbalsius, ir tai tarsi simbolizuoja, kad kova nebaigta. Gal todėl pats finalas nėra džiugus, jo spalvos vėl sutirštėja, vėl pasigirsta moters balsas ir varpai.
Šį vakarą girdėti opusai patvirtina neįveikiamą meno jėgą, kuri reiškiasi per girdimą tiesą kiekviename posme ir takte, virstančiame neišdildoma tautos atmintimi.
Maestro Robertas Šervenikas, orkestras, choras ir solistai sukūrė stiprų ir galingą reginį. Kompozitorius Algirdas Martinaitis, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, yra vienas svarbiausių mūsų amžininkų kūrėjų, jis, kaip ir Onutė Narbutaitė, priklauso tai kartai, kuri įamžino lietuvišką būtį nemirtingais kūriniais. Ši kompozitorių plejada niekada nerašo banaliai, pramogai, o visada nuginkluoja meistriškumu, savitumu ir tik mūsų kultūrai būdingais giliais, daugiasluoksniais ir dažnai santūriais įvaizdžiais. Pakelti į profesines aukštumas, jie tampa reikšminga pasaulio kultūros dalimi.
2025 birželio 14 d.
Susiję nariai
Daiva Tamošaitytė
Pianistė, muzikologė