TREČIAI AUSIAI. ČIURLIONIS VAIKŠČIOJO VIENAS...
Dabar, kai jau beveik negirdėti, kad kas kur minėtų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį po pernai audringai paminėtų jo metinių, galima drąsiau pasisakyti apie to minėjimo pasekmes.
O man jos matosi tokios.
Didi meninė asmenybė gali būti viena ar kita proga pasauliui pristatoma kaip to ar kito krašto kultūros a n s a m b l i o dalis arba tik kaip s o l i s t a s. Neseniai švęsdami Bedřicho Smetanos jubiliejų čekai pasirinko garsųjį kompozitorių kaip visos muzikinės kultūros dėmenį, per jį pasiūlė pasauliui visą čekų muzikinės kultūros paletę. Ir ne tik – sumaniai sugretino ir su literatūra, architektūra, mokslu, netgi politika. O mes susitelkėme į vieną asmenį ir visus metus kalbėjome tik apie jo kūrybą, dažnai Lietuvos vardą palikdami pabaigai. Dar, tikriausiai dėl svorio, jį susiejome su kitais europiečiais, lyg tam mūsų jubiliatui jo paties būtų per maža. Buvo visokių motyvuotų ir spekuliatyvių susiejimų su Vasilijaus Kandinskio, Arnoldo Schönbergo, Nikolajus Rericho, Boriso Pasternako ir kitų pasaulyje garsių menininkų kūryba. Visi jie nelietuviai. O lietuviškųjų paralelių tame metiniame jubiliato garbinime bemaž nebuvo. Šalia dažniausiai minėtų prof. Vytauto Landsbergio ir pianisto Roko Zubovo nebuvo girdėti nei Vydūno, nei Eduardo Mieželaičio ar Justino Marcinkevičiaus vardų, kurie kitaip, bet irgi pakankamai solidžiai susiejo savo kūrybą su MKČ. Tiesa, būta šiuolaikinių Čiurlionio kūrybos muzikinių adeptų, tačiau vėlgi – tai vis vienadieniai projektai, dažniau gana deklaratyviai susieti ne su MKČ esmėmis, o su jo vardo subkultūromis. Lietuva su ta daugybe jubiliejui dedikuotų renginių, o ypač su nutylėta daugiabriaune, Čiurlioniu vienaip ar kitaip įmozaikinta visa likusia kultūra liko gimtajame krašte ir niekaip nelydėjo Čiurlionio darbų sklaidos pasaulyje. Čiurlionis visus tuos metus po jį vaikščiojo vienas.
Viešai apie tokio kultūros izoliuotumo pavojų kalbėjau dar 2024 metais, kai jau buvo imta ruoštis jubiliejiniams MKČ metams. Sutinku, mano postįžvalgos nėra malonios ir bus jas puolančių, tačiau realybės nenuginčysi – jubiliejiniais MKČ metais pasauliui virtuoziškai uždarėme savos kultūros sklaidos duris, užuot po Čiurlionio skėčiu ją plačiu vajumi skleidę. Tokiu būdu dar stipriau įtvirtinome nuomonę, jog „tie lietuviai be Čiurlionio daugiau nieko ir neturi“. O ir tasai, pasirodo, istoriškai daugiau susietas su Lenkija ir Rusija nei su Lietuva...
Ši replika neapima MKČ jubiliejinių renginių analizės ir vertinimų – jų jau būta ir gal dar bus, jei nepasimiršo. Čia siekiau sužadinti nerimą ne dėl kultūros solistų, o dėl ansamblinės mūsų kultūros žinomumo pasaulyje. Ypač dabar, kai mažųjų kraštų menai būtent dėl savo unikalumo, plačiau nežinomos įvairovės ir savitumo kelia vis didesnį interesą. Solistų jubiliejai tada tampa smarkiomis progomis tokiam didesne įvairove ir vardais praturtintam tautinių kultūrų paradui, o ne vien, kad ir genialaus, vienišiaus ekskursijoms.
***
ABSTRACT
THE THIRD EAR: ČIURLIONIS WALKED ALONE...
In this reflective essay, composer Giedrius Kuprevičius examines the cultural impact of the 150th anniversary celebrations of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. While acknowledging the significance of the jubilee, the author argues that Lithuania largely presented Čiurlionis as an isolated genius rather than using the occasion to showcase the broader landscape of Lithuanian culture. Comparing the Lithuanian approach with international examples, particularly the commemoration of Bedřich Smetana in the Czech Republic, Kuprevičius raises questions about cultural representation, national identity, and international visibility. The essay invites readers to consider whether the anniversary became a missed opportunity to present Lithuania’s cultural diversity to the world through the prism of its most celebrated artist.
M. K. Čiurlionio nuotraukos ir triptiko „Raigardo slėnis“ fragmento koliažas
Susiję nariai
Antanas Giedrius Kuprevičius
Kompozitorius, profesorius, akademikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas