„Tylos haiku“ Vilniuje: Lietuvos ir Kosta Rikos muzikinio dialogo tąsa

Publikuota: 2026-11-06 Autorius: Audronė ŽIGAITYTĖ, Ervidas BALČIŪNAS
„Tylos haiku“ Vilniuje: Lietuvos ir Kosta Rikos muzikinio dialogo tąsa

Lapkričio 3 d. Vilniaus „Organum“ salėje įvyko pasaulinė Kosta Rikos kompozitoriaus Marvin Camacho Villegas kūrinio „Tylos haiku“ pagal Alijos Ben eiles premjera. Kompozitoriui dalyvaujant, kūrinį atliko baritonas Deividas Staponkus, saksofonininkas Augustas Vasiliauskas ir pianistė Alija Ben – Ala Bendoraitienė. Premjera tapo vienu daugiau nei dešimtmetį plėtojamų Lietuvos ir Kosta Rikos muzikinių ryšių įvykių: ankstesni susitikimai, konkursai ir pažintys šiandien tęsiasi bendrais kūriniais, pedagogine veikla ir naujais sumanymais.

Koncertas „Metų laikai: atspindžiai ir prisiminimai“ sujungė skirtingų epochų muziką, pianistės sukurtus poetinius pristatymus ir asmeninį atlikėjų santykį su programa. Jo pabaigoje nuskambėję „Tylos haiku“ atvėrė dar vieną šio bendradarbiavimo puslapį.

Kūryba, pasiekianti kitą žmogų

1966 m. Barvoje gimęs Marvin Camacho Villegas yra kompozitorius, pianistas, pedagogas ir poetas. Fortepijoną bei kompoziciją studijavo „Castella“ konservatorijoje ir Kosta Rikos universitete, su kuriuo susijusi didelė jo profesinio gyvenimo dalis. Jo kūryba aprėpia solinę, kamerinę, chorinę ir simfoninę muziką, o jos šaltiniai veda į literatūrą, ritualą, Kosta Rikos istoriją ir vietinių tautų pasaulėvaizdį. Ypatingą vietą jo kūryboje užima vienos iš Kosta Rikos čiabuvių tautų – bribrių – mitologija ir ritualinis dainavimas. Dar ankstyvasis kūrinys „Meditación Bribrí“ kontrabosui solo liudijo dėmesį bribrių kultūrai.

Šis dėmesys išliko ir brandžioje kūryboje bei tyrinėjimuose. 2024 m., tapęs Ispanijos Karališkosios San Fernando dailės akademijos nariu korespondentu, kompozitorius savo inauguracinę kalbą skyrė magiškajam realizmui vietinių tautų giesmėse ir jo poveikiui šiuolaikinei Kosta Rikos muzikai. Šios viešnagės Lietuvoje metu spalio 29 d. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje skaityta paskaita „Magiškasis realizmas bribrių čiabuvių dainavime ir jo įtaka šiuolaikinei Kosta Rikos muzikai“ pratęsė šią temą. Svečio vizitas suteikė progą pažinti ne tik jo kūrinius, bet ir kultūrinę patirtį, iš kurios jie kyla.

Camacho meninę laikyseną padeda suprasti jo paties mintys apie dėkingumą. Šešiasdešimtmečio proga kalbėdamasis su „Semanario Universidad“ žurnaliste Ashley Quesada, jis savo kelią siejo su muzikais, mokytojais, bičiuliais, savo šalimi ir universitetu. „Žmogus pats vienas savęs nesukuria“, – sakė kompozitorius. Šiame požiūryje kūryba yra ir asmeninis darbas, ir daugybės susitikimų rezultatas.

Todėl jam svarbus kūrinio gyvenimas tarp žmonių: partitūrų prieinamumas, bendradarbiavimas su atlikėjais, galimybė kitoms kartoms atrasti jo muziką. „Muzika turi skristi“, – teigė jis tame pačiame pokalbyje, kūrybos prasmę siedamas su sąžiningumu ir gyvybiniu meno poreikiu.

Ryšiai su Lietuva turi konkrečią istoriją. 2014 m. Camacho fortepijoniniai kūriniai buvo atrinkti į čia vykusio tarptautinio šiuolaikinės muzikos konkurso privalomąją programą. Jauniesiems pianistams tai buvo galimybė pažinti jiems mažiau girdėtą muzikinę kultūrą, o kompozitoriui – užmegzti tolesnius ryšius su Lietuvos atlikėjais ir pedagogais.

Šiandien šį bendradarbiavimą tęsia Alijos Ben kūrybinė ir pedagoginė veikla. „Tylos haiku“ premjera atskleidžia, kaip ilgalaikė pažintis gali subrandinti naują bendrą darbą: lietuvių pianistės poezija tampa Kosta Rikos kompozitoriaus muzikos dalimi, o kūrinį pirmą kartą atlieka Lietuvos muzikai.

Tolesnė susitikimų perspektyva – 2027 m. vasarai Birštone rengiamas tarptautinio konkurso ir festivalio „Šimtmečio muzika“ projektas. Jame numatomas bendradarbiavimas su Kosta Rikos partneriais, jaunųjų atlikėjų ir pedagogų dalyvavimas, Baltijos bei Lotynų Amerikos muzikos pažinimas. Rengiamas projektas pratęsia jau sukauptą patirtį ir siekia suteikti jai naujų galimybių: bendrus koncertus, mokymąsi ir kūrybinį bendravimą.

„Tylos haiku“: poezijos ir muzikos susitikimas

„Tylos haiku“ gimė iš Marvin Camacho ir Alijos Ben bendradarbiavimo. Kūrinys parašytas baritonui, saksofonui ir fortepijonui, o jo žodinis pagrindas – trys trumpos Alijos Ben poetinės miniatiūros.

Jose kartojasi tyla ir šviesa, vos juntamas judėjimas ir išliekantis prisilietimas. Lagūnoje besiilsintis irklas, šilti delnai, vėjo nešamas blyksnis, debesų slinktis sudaro pasaulį, kuriame svarbi mažiausia permaina. Tekstuose tyla dreba, ištirpsta, atspindi – ji turi savo veiksmą ir trukmę.

Alija Ben. „Tylos haiku“
1.
Jautri tyla
Drebėdama lagūnoje
Irklas ilsisi

2.
Šilti delnai lieka
Šviesos blyksnis vėjo nešamas
Ištirpdo tylą

3.
Šviesa dainuoja
Debesų švelnią slinktį
Tyloje atspindėdama

Šios eilės susišaukia su viso koncerto poetiniu sumanymu. Metų laikus pristatančiuose tekstuose Alija Ben kalbėjo apie žmogaus atmintį, gamtos kaitą ir skirtingą laiko jutimą. Pavasarį siejo su pradžia ir atsinaujinimu, vasarą – su būties pilnatve, rudenį – su patirtimi ir prisiminimais, žiemą – su susikaupimu ir vidine šviesa.

Programos įžangoje ji rašė: „Egzistuoja akimirkos, kurių neįmanoma sulaikyti, tačiau galima išgirsti iš naujo.“ Ši mintis sujungė pasirinktą muziką ir ją lydėjusį žodį. „Tylos haiku“, nuskambėję koncerto pabaigoje, pratęsė dėmesį trapiai akimirkai, jos atgarsiams ir galimybei patirtį perduoti kitam žmogui.

Didžiąją vakaro programą atliko Alijos Ben ir Augusto Vasiliausko duetas. Baritonas Deividas Staponkus prie jų prisijungė atliekant „Tylos haiku“ premjerą. Taip vakaro pabaigoje instrumentinis pokalbis įgijo ir žmogaus balso tariamą žodį.

Metų laikai: atspindžiai ir prisiminimai
Ervido Balčiūno refleksija

Marcelio Prousto kūryba primena, kad praeitis gali sugrįžti per pojūčius – netikėtai, kartais mums patiems to nesitikint. Muzika taip pat leidžia patirti tokį sugrįžimą. Klausydamasis gali leistis į savo „prarasto laiko“ kelionę: nuo susikaupimo ir tylaus įsiklausymo iki prisiminimų, kuriuos pažadina garsas, kūrinio istorija ar netikėta nuotaikos permaina.

Apie tai galvojau lapkričio 3 dieną „Organum“ salėje klausydamasis pianistės Alijos Ben ir saksofonininko Augusto Vasiliausko koncerto „Metų laikai: atspindžiai ir prisiminimai“.

Atlikėjus sieja ilgametė pažintis: kadaise jie susitiko kaip mokytoja ir mokinys, šiandien scenoje pasirodo kaip kūrybiniai partneriai. Augustas, muzikos mokęsis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavo Varšuvoje, o dabar tęsia studijas Ciuriche. Alijos Ben koncertinėje veikloje susitinka pianistės, koncertmeisterės ir pedagogės patirtis. Jų duetas Lietuvos klausytojams jau pažįstamas – anksčiau yra koncertavęs ir Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje.

Vakaro pradžioje buvo pagerbtas šimtąjį gimtadienį minėjęs kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus. Alijos Ben žodžiuose skambėjo pagarba jo gyvenimui, ištikimybei Lietuvos laisvei ir tikėjimui kultūros galia. Muzika buvo pasirinkta kaip sveikinimo ir dėkingumo išraiška.

Toliau klausytis kvietė metų laikų seka ir ją lydėję poetiniai tekstai. Tai buvo programa, kurioje kūriniai susitiko ne pagal sukūrimo datą ar šalį. Juos jungė žmogaus išgyvenimai: pradžios laukimas, pilnatvė, netektis, prisiminimas ir ramybė.

Nuo pavasario iki žiemos

Pavasario dalyje skambėjo Vincent David „Pulse“ saksofonui solo, Domenico Scarlatti Sonata f-moll K. 66, Fryderyko Chopino Etiudas As-dur op. 25 Nr. 1, vadinamas „Aeoline arfa“, ir Takashi Yoshimatsu muzika. Alijos Ben tekstas pavasarį pristatė kaip atsinaujinimo ir vilties metą, kai net tai, kas atrodė nejudru, pradeda keistis.

Vasarai buvo pasirinkta Claude’o Debussy Pirmoji arabeska ir Darius Milhaud „Scaramouche“. Šią programos dalį lydėjo mintys apie jutimų pilnatvę ir akimirką, kurioje norisi pasilikti ilgiau. Įsiminė ir paprastas poetinio pristatymo pastebėjimas: laimė ne visuomet apie save skelbia garsiai.

Rudens dalyje skambėjo Juliaus Andrejevo „Lemtis“ ir Yoshimatsu koncerto „Cyber Bird“ antroji dalis „Bird in Grief“. Būtent prie šios muzikos norėsiu sustoti ilgiau. Ji man svarbi ir dėl paties skambesio, ir dėl istorijos, kurią sužinojau visai neseniai.

Žiemos dalį sudarė Franz Schubert „Liepa“ iš ciklo „Žiemos kelionė“, Balio Dvariono „Pirmosios snaigės“ iš „Žiemos eskizų“, Myroslav Skoryk „Melodija“ ir Marvin Camacho „Tylos haiku“. Metų kelionė atvedė prie tylos, tačiau poetiniame žiemos pristatyme jau buvo numanomas būsimo pavasario alsavimas.

Klausydamasis be galo skirtingų kūrinių išgyvenau įvairius jausmus – ilgesį, paguodą, meilę, nerimą. Kartais atrodė, kad atlikėjų muzikavimo dėka keliauju po savo prisiminimus. Vieni kūriniai pažadino ryškius vaizdus, kiti paliko sunkiau nusakomą būseną.

Ką pakeičia kūrinio istorija?

Yoshimatsu „Bird in Grief“ sukūrimo aplinkybės mane ypač sujaudino. Kompozitorius yra pasakojęs, kad koncertą „Cyber Bird“ rašė sunkiai sergant jo jaunesniajai sesutei. Slaugydamas ją ligoninėje, ten pat dirbo ir prie partitūros. Sesuo kalbėjo apie norą kitame gyvenime gimti paukščiu – tad antrojoje koncerto dalyje kompozitorius įamžino jos atminimą.

Sužinojus šią istoriją, paukščio įvaizdis man įgijo kitą prasmę. Jis susisiejo su laisve, kurios ilgimasi patiriant fizinį bejėgiškumą, su noru pakilti virš skausmo. Nuo tada klausydamasis šios muzikos prisimenu ir žmogų, kurio gyvenimas tapo jos atsiradimo dalimi.

Vis dėlto man svarbus pats klausimas: kiek mūsų klausymąsi pakeičia tai, ką žinome? Ar visa publika, išgirdusi šią istoriją, kūrinį būtų išgyvenusi kitaip? Gal kas nors būtų prisiminęs savo netektį, gal dar atidžiau įsiklausęs į muziką.

Klausytis nežinant kūrinio istorijos ir klausytis ją jau žinant man nėra tas pats. Žinios gali sustiprinti išgyvenimą, tačiau kartu kreipia mūsų mintis tam tikra linkme. Šis vakaras paskatino apie tai susimąstyti: kas kyla iš pačios muzikos, ką atsinešu aš, o ką išgirstu todėl, kad jau žinau jos atsiradimo aplinkybes?

Naujo kūrinio gimimas

Ypatinga koncerto patirtis buvo galimybė išgirsti pasaulinę Marvin Camacho „Tylos haiku“ premjerą, salėje esant pačiam kompozitoriui. Jo muzikoje susitiko Alijos Ben eilės ir trys atlikėjai – ji pati, Augustas Vasiliauskas bei Deividas Staponkus.

Man šis kūrinys pasirodė sudėtingas ir labai gražus. Jo klausantis norėjosi sugrįžti ir prie žodžių: trumpos eilės apie tylą, šviesą, vėją ir prisilietimą palieka daug erdvės asmeniniam išgyvenimui. Premjera suteikė galimybę pažinti muziką, kuri dar tik pradeda savo kelią pas klausytojus.

Po Yoshimatsu kūrinio istorijos šis susitikimas paskatino pagalvoti ir apie kitą kūrybos pusę: galimybę būti šalia tada, kai naujas kūrinys pirmą kartą nuskamba viešai. Vienu atveju bandome priartėti prie jau praeityje likusių kompozitoriaus išgyvenimų, kitu – patys tampame kūrinio gimimo liudininkais.

Iš koncerto išsinešiau mintį apie atmintį. Vieni kūriniai sugrąžina tai, ką buvome primiršę, kiti susisieja su dabartine patirtimi ir patys tampa prisiminimu. Galbūt po kurio laiko „Tylos haiku“ garsai man primins būtent šį lapkričio vakarą – susitikimą „Organum“ salėje ir žmones, su kuriais pirmą kartą išgirdau šį kūrinį.

Abstract

The world premiere of Tylos haiku (Haiku of Silence) by Costa Rican composer Marvin Camacho Villegas took place at Organum Hall in Vilnius on 3 November 2026, with the composer in attendance. Setting poetry by Lithuanian pianist Alija Ben (Ala Bendoraitienė), the work was performed by baritone Deividas Staponkus, saxophonist Augustas Vasiliauskas and the poet herself at the piano.

The article places the premiere within more than a decade of musical collaboration between Lithuania and Costa Rica, looking ahead to the Centennial Music competition and festival planned for Birštonas in 2027. It explores Camacho’s understanding of creativity as an expression of gratitude and shared experience, alongside his engagement with literature and the cultural traditions of the Bribri, an Indigenous people of Costa Rica.

The concluding section presents young musician Ervidas Balčiūnas’s reflection on the concert, Seasons: Reflections and Memories. Considering its seasonal structure, poetic introductions and repertoire, he asks how knowledge of a composition’s origins shapes listening, emotional response and personal memory.

***

«Haikus desde el silencio» en Vilna: continuidad del diálogo musical entre Lituania y Costa Rica

El 3 de noviembre tuvo lugar en la sala Organum de Vilna el estreno mundial de Haikus desde el silencio, del compositor costarricense Marvin Camacho Villegas, sobre poemas de Alija Ben. En presencia del compositor, la obra fue interpretada por el barítono Deividas Staponkus, el saxofonista Augustas Vasiliauskas y la pianista Alija Ben —nombre artístico de Ala Bendoraitienė—. El estreno se inscribe en una relación musical entre Lituania y Costa Rica cultivada durante más de una década: los encuentros, concursos y vínculos personales de años anteriores se prolongan hoy en nuevas obras, actividades pedagógicas y proyectos compartidos.

El concierto Las estaciones: reflejos y recuerdos reunió música de distintas épocas, textos poéticos escritos por la pianista para presentar el programa y la relación personal de los intérpretes con las obras elegidas. Haikus desde el silencio, que cerró la velada, abrió una nueva página de esta colaboración.

Una creación que llega al otro

Nacido en Barva en 1966, Marvin Camacho Villegas es compositor, pianista, pedagogo y poeta. Estudió piano y composición en el Conservatorio Castella y en la Universidad de Costa Rica, institución a la que está vinculada gran parte de su trayectoria profesional. Su catálogo abarca música solista, de cámara, coral y sinfónica, y sus fuentes de inspiración se encuentran en la literatura, el ritual, la historia de Costa Rica y la visión del mundo de sus pueblos originarios. Ya una de sus primeras obras, Meditación Bribrí, para contrabajo solo, manifestaba su interés por la cultura del pueblo bribri.

Esta atención ha permanecido en su creación y sus investigaciones. En 2024, al incorporarse como académico correspondiente a la Real Academia de Bellas Artes de San Fernando de España, dedicó su discurso de ingreso al realismo mágico en los cantos originarios y su influencia en la música contemporánea costarricense. La conferencia que impartió en Lituania el 29 de octubre, titulada «El realismo mágico en los cantos originarios bribris y su influencia en la música contemporánea costarricense», dio continuidad a esta línea de reflexión. Su visita permitió conocer tanto sus obras como las experiencias culturales de las que nacen.

Sus propias palabras sobre la gratitud ayudan a comprender su actitud ante el arte. En una conversación con la periodista Ashley Quesada, de Semanario Universidad, con motivo de su sexagésimo cumpleaños, vinculó su trayectoria con los músicos, maestros, amigos, su país y la universidad. «Uno no se construye solo», afirmó. Desde esta perspectiva, la creación es al mismo tiempo un trabajo personal y el resultado de numerosos encuentros.

De ahí la importancia que concede a la vida de la obra entre las personas: al acceso a las partituras, a la colaboración con los intérpretes y a la posibilidad de que nuevas generaciones descubran su música. «La música debe volar», sostuvo en aquella conversación, relacionando el sentido de la creación con la honestidad y con la necesidad vital del arte.

Los vínculos con Lituania tienen una historia concreta. En 2014, varias obras suyas para piano fueron seleccionadas para el repertorio obligatorio de un concurso internacional de música contemporánea celebrado en el país. Para los jóvenes pianistas fue una oportunidad de acercarse a una cultura musical menos conocida; para el compositor, la ocasión de establecer relaciones duraderas con intérpretes y pedagogos lituanos.

Hoy, la actividad artística y pedagógica de Alija Ben da continuidad a esta colaboración. El estreno de Haikus desde el silencio muestra cómo una relación cultivada durante años puede dar fruto en una nueva obra compartida: la poesía de una pianista lituana se convierte en parte de la música de un compositor costarricense, y músicos de Lituania la presentan por primera vez al público.

El siguiente horizonte de estos encuentros es el proyecto del concurso y festival internacional Música del Centenario, que se prepara para el verano de 2027 en Birštonas. Se prevé la colaboración con socios de Costa Rica, la participación de jóvenes intérpretes y pedagogos y un acercamiento a la música de los países bálticos y de América Latina. El proyecto busca dar continuidad a la experiencia acumulada mediante nuevos conciertos, aprendizaje y encuentros artísticos.

«Haikus desde el silencio»: encuentro de poesía y música

Haikus desde el silencio nació de la colaboración entre Marvin Camacho y Alija Ben. La obra está escrita para barítono, saxofón y piano, y tiene como base tres breves miniaturas poéticas de Alija Ben.

En ellas reaparecen el silencio y la luz, el movimiento apenas perceptible y la huella de un contacto. Un remo que descansa en la laguna, unas manos cálidas, un destello llevado por el viento y el suave desplazamiento de las nubes componen un mundo en el que importa la más pequeña transformación. En los poemas, el silencio tiembla, se disuelve y refleja: posee su propia acción y duración.

Alija Ben. «Haikus desde el silencio»

Traducción al español de los poemas originales en lituano.

1.
Silencio sensible
Temblando en la laguna
El remo descansa

2.
Quedan las manos cálidas
Un destello llevado por el viento
Disuelve el silencio

3.
La luz canta
El suave deslizar de las nubes
Reflejándolo en el silencio

Estos versos dialogan con la concepción poética de todo el concierto. En los textos que introdujeron las estaciones, Alija Ben habló de la memoria humana, los cambios de la naturaleza y las distintas maneras de percibir el tiempo. Relacionó la primavera con el comienzo y la renovación; el verano, con la plenitud de la existencia; el otoño, con la experiencia y los recuerdos; y el invierno, con el recogimiento y la luz interior.

En la introducción al programa escribió: «Existen instantes que no podemos retener, pero que podemos volver a escuchar». Esta idea unió la música elegida con la palabra que la acompañaba. Haikus desde el silencio, interpretada al final del concierto, prolongó esa atención al instante frágil, a sus resonancias y a la posibilidad de transmitir una experiencia a otra persona.

La mayor parte del programa estuvo a cargo del dúo formado por Alija Ben y Augustas Vasiliauskas. El barítono Deividas Staponkus se unió a ellos para el estreno de Haikus desde el silencio. Así, al concluir la velada, el diálogo instrumental incorporó también la palabra pronunciada por la voz humana.

Las estaciones: reflejos y recuerdos

Reflexión de Ervidas Balčiūnas

La obra de Marcel Proust nos recuerda que el pasado puede regresar a través de los sentidos, de forma inesperada, a veces sin que nosotros mismos lo anticipemos. La música también permite experimentar ese regreso. Al escucharla, uno puede emprender su propio viaje por el «tiempo perdido»: desde la concentración y la escucha silenciosa hasta los recuerdos que despiertan un sonido, la historia de una obra o un cambio inesperado de ánimo.

Pensaba en ello el 3 de noviembre, mientras escuchaba en la sala Organum el concierto Las estaciones: reflejos y recuerdos, de la pianista Alija Ben y el saxofonista Augustas Vasiliauskas.

Los intérpretes se conocen desde hace muchos años: en otro tiempo se encontraron como maestra y alumno; hoy comparten el escenario como compañeros de creación. Augustas, que comenzó su formación musical en la Escuela Nacional de Artes M. K. Čiurlionis, estudió posteriormente en Varsovia y ahora continúa sus estudios en Zúrich. En la actividad concertística de Alija Ben confluyen sus experiencias como pianista, pianista acompañante y pedagoga. El público lituano ya conoce su dúo, que anteriormente se ha presentado también en el Salón de Música de la Unión de Músicos de Lituania.

Al comienzo de la velada se rindió homenaje al expresidente Valdas Adamkus, con motivo de su centésimo cumpleaños. Las palabras de Alija Ben expresaron respeto por su vida, su lealtad a la libertad de Lituania y su confianza en la fuerza de la cultura. La música fue elegida como expresión de felicitación y gratitud.

Después, la sucesión de las estaciones y los textos poéticos que la acompañaban nos invitaron a escuchar. En este programa, las obras se reunían por algo más que su fecha de composición o su país de origen. Las vinculaban experiencias humanas: la espera de un comienzo, la plenitud, la pérdida, el recuerdo y la serenidad.

De la primavera al invierno

La sección de primavera incluyó Pulse, de Vincent David, para saxofón solo; la Sonata en fa menor K. 66, de Domenico Scarlatti; el Estudio en la bemol mayor op. 25 n.º 1, de Fryderyk Chopin, conocido como El arpa eólica; y música de Takashi Yoshimatsu. El texto de Alija Ben presentó la primavera como un tiempo de renovación y esperanza, en el que incluso aquello que parecía inmóvil comienza a transformarse.

Para el verano fueron elegidas la Primera arabesca de Claude Debussy y Scaramouche, de Darius Milhaud. Acompañaron esta parte del programa reflexiones sobre la plenitud de los sentidos y el instante en el que uno desea permanecer un poco más. También me quedó grabada una observación sencilla de la presentación poética: la felicidad no siempre se anuncia en voz alta.

En la sección de otoño escuchamos Destino, de Jurgis Andrejevas, y el segundo movimiento del concierto Cyber Bird, de Yoshimatsu: Bird in Grief. Precisamente en esta música quisiera detenerme. Me resulta importante tanto por su sonoridad como por una historia que conocí hace muy poco.

La sección de invierno estuvo formada por El tilo, del ciclo Viaje de invierno, de Franz Schubert; Los primeros copos de nieve, de los Bocetos de invierno, de Balys Dvarionas; Melodía, de Myroslav Skoryk; y Haikus desde el silencio, de Marvin Camacho. El recorrido por las estaciones nos condujo al silencio, aunque en la presentación poética del invierno ya se intuía la posibilidad de una nueva primavera.

Al escuchar músicas tan distintas experimenté diversos sentimientos: añoranza, consuelo, amor e inquietud. A veces sentía que, a través de la interpretación de los músicos, recorría mis propios recuerdos. Algunas obras despertaban una imagen más definida; otras dejaban un estado interior más difícil de describir.

¿Qué cambia al conocer la historia de una obra?

Las circunstancias en las que nació Bird in Grief, de Yoshimatsu, me conmovieron especialmente. El compositor ha contado que escribió el concierto Cyber Bird mientras su hermana menor estaba gravemente enferma. La cuidaba en el hospital y allí mismo trabajaba en la partitura. Su hermana hablaba de su deseo de nacer como un pájaro en otra vida, y el compositor perpetuó su memoria en el segundo movimiento del concierto.

Al conocer esta historia, la imagen del pájaro adquirió para mí otro significado. Se relacionó con la libertad que se anhela cuando se experimenta la impotencia física y con el deseo de elevarse por encima del dolor. Desde entonces, al escuchar esta música recuerdo también a la persona cuya vida pasó a formar parte de su origen.

Sin embargo, me importa la pregunta misma: ¿hasta qué punto transforma nuestra escucha lo que sabemos? Si todo el público hubiera conocido esta historia, ¿habría vivido la obra de otra manera? Tal vez alguien habría recordado una pérdida propia o habría escuchado la música con mayor atención.

Para mí, escuchar una obra sin conocer su historia no es lo mismo que escucharla después de haberla conocido. El conocimiento puede intensificar la experiencia, pero también orienta nuestros pensamientos en una dirección determinada. Esta velada me llevó a preguntarme qué nace de la propia música, qué aporto yo y qué escucho porque ya conozco las circunstancias en las que fue creada.

La primera velada de una nueva obra

Una experiencia especial del concierto fue la posibilidad de asistir al estreno mundial de Haikus desde el silencio, de Marvin Camacho, con el propio compositor en la sala. En su música se encontraron los versos de Alija Ben y tres intérpretes: ella misma, Augustas Vasiliauskas y Deividas Staponkus.

La obra me pareció compleja y muy hermosa. Al escucharla, deseaba volver también a las palabras: los breves versos sobre el silencio, la luz, el viento y el contacto dejan mucho espacio para la experiencia personal. El estreno nos permitió conocer una música que apenas comienza su camino hacia los oyentes.

Después de la historia de la obra de Yoshimatsu, este encuentro me hizo pensar también en otra dimensión de la creación: la posibilidad de estar presente cuando una obra nueva suena por primera vez en público. En un caso intentamos acercarnos a vivencias del compositor que ya pertenecen al pasado; en el otro, nosotros mismos nos convertimos en participantes de su primera velada.

Salí del concierto pensando en la memoria. Hay músicas que nos devuelven algo que habíamos olvidado; otras se vinculan con la experiencia presente y se convierten ellas mismas en recuerdo. Quizá, con el paso del tiempo, los sonidos de Haikus desde el silencio me recuerden precisamente esta tarde de noviembre: el encuentro en la sala Organum y las personas con quienes escuché por primera vez esta obra.

Susiję video galerijos

Metų laikai - atspindžiai ir prisiminimai

Susiję nuotraukų galerijos

Susiję nariai

Ervidas Balčiūnas

Ervidas Balčiūnas

Choro dirigentas, pianistas

Ala Bendoraitienė

Ala Bendoraitienė

Pianistė, LMTA koncertmeisterė-ekspertė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja metodininkė

Komentarai