VCO operos FAUSTO įkurtuvės LNOBT

Reklaminiuose leidiniuose rašoma, kad Charles Gounod opera „Faustas“ – prabangiausias „Vilnius City Opera“ (lietuviškai nebemokame pasakyti istorinio pavadinimo „Vilniaus miesto opera“?) pastatymas. Premjera Kongresų rūmuose įvyko 2017 m. spalio 15 dieną. Tai Gintaro Rinkevičiaus ir Valstybinio simfoninio orkestro bei režisierės Dalios Ibelhauptaitės projektas. Pasitelkti svečiai iš Didžiosios Britanijos: scenografas Dickas Birdas, kostiumų dailininkas Jonas Morrrellis, šviesų dailininkas Peteris Mumfordas, choreografas Johnas Rossas.

Rašau apie spalio mėnesio spektaklį, kurio nebuvau mačiusi. Puiku, kad susiklostė tokios aplinkybės, ir bene daugiausiai naujų operos spektaklių parengiantis dirigentas Gintaras Rinkevičius, Valstybinis simfoninis orkestras buvo įleisti į operos teatrą. Ačiū supratingai administracijai. Perkeliamą šį Kongresų rūmų spektaklį koordinavo režisierė-statytoja Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, dainavo Česlovo Radžiūno vadovaujamas teatro choras. Reikia tikėtis, kad statytojų, visų atlikėjų darbas ras teatro erdvėje laisvų properšų, ir spektaklį galės pamatyti daugiau žiūrovų.

George Bernardas Shaw 1885 m. gruodyje rašė: Gounod – naiviai mąstantis, bet brandus meistras. Mes pripažįstame jo muzikos žavesį, nors ir negalime jam suteikti „Didžiojo kompozitoriaus“ titulo. Giuseppe Verdi 1876 m. vasario 5 d. laiške patvirtino Gounod vietos reikšmingumą 19 a. muzikinėje kultūroje: „Jis reikšmingas kompozitorius, dabar pats reikšmingiausias Prancūzijoje, bet ... dramaturgo gyslelės trūksta... Pats Gounod jautė esmingai besikeičiantį pasaulį. Paryžių vadino dekadentišku miestu. Akyse nyko Viduramžiai. Praturtėjusiai buržuazijai reikėjo linksmintis, „užmaršties transe ji ieškojo moralinių ir estetinių alternatyvų esamai hipokritiškai bažnyčios ir valstybės santvarkai“, – rašo sceninio operos varianto Vilniuje statytojai. Tai operoje matyti.

Scenoje nuo pirmos muzikos minutės pristatomas herojus. Senas, ligotas, neįgaliųjų vežimėlyje, knygų apsuptyje sėdintis mokslininkas mano, kad drebančiomis rankomis išgerta nuodų taurė galų gale jį išlaisvins. Tačiau toji piktoji dvasia jį tikina, kad šis naujasis gyvenimas gražus, ir, atgavęs jaunystę, jis tai gali pajusti. Su sąlyga – už jaunystę ir malonumus teks sumokėti savo siela. Ji atiteks jam, Mefistofeliui. Sutartis su nelabuoju – krikščioniškosios tautosakos motyvas. Kokia tai galinga, amžinai aktuali idėja, keliavusi per pasaulį net nuo šeštojo amžiaus ar Senojo Testamento. Ir didysis J. W. Goethe atkartoja Jobo istoriją. Tačiau pažiūrėkime į save: argi dauguma mūsų to nemato savo gyvenime, visuomenėje? Ar ir mus šėtonas vilioja? „O Viešpatie, žemėje vieni vargai: visokios negalės taip žmogų nustekeno, jog net ir man į jį žiūrėt graudu“,– Dievui sako Mefistofelis (W. Goethes „Faustas“. A. Churgino vertimas). Goethe teisus: mes, „žmonės, visą amžių neregiai“. Neįvertiname to, ką turime, blaškomės gyvenimo keliais ir takeliais, dažnai lydimi graužaties: „Nekviesta ir prakeikta, aš visur esu slapta.“ Gounod operoje greta šios temos akcentavo nekaltumo, žlugimo ir iškankintos sielos atsivertimo metamorfozes. Ryški svajonių įgyvendinimo kainos tema, jų virsmas niokojančiu tuštybių gaivalu. Ar tikrai tokie gyvenimo malonumai, atnešę skausmą kitiems, buvo Fausto svajonė? Verta giliau pamąstyti apie tikras vertybes.

Kaip tos idėjos įkūnijamos Vilniaus miesto operoje?

Pirmiausia apie muziką. Ch. Gounod kūriniai melodingi, mokėjo išradingai kurti balsui. Pagrindiniai operos vokaliniai numeriai yra visų balsų solistų repertuare. Gerai skambantis orkestras. Nuo pirmųjų akordų dirigavęs G. Rinkevičius ramiai introdukcijai suteikė dramaturgijai vystyti reikiamos įtampos. Orkestrui, dainavusiems scenoje dirigentas aktyviai siuntė emocinius impulsus. Tikrai gerai muzikavo orkestras. Skambėjo gražūs valtornos, medinių pučiamųjų solo, plastiški pirmų smuikų epizodai. Muzika raiškiai kūrė tą dramaturgiją, kurios esą pristigo librete. Ekspresiją keitė romantinės kantilenos. Puikiai buvo suvaldytas solistų ir orkestro balansas. Visi librete išsakomi įvykiai, veikėjų charakteriai buvo girdėti muzikos interpretacijoje. Ne tik finale girdėjome piano dainuojančią solistę ir neužgožiantį orkestrą, padėjusį Margaritai realizuoti ir dramatinę kulminaciją.

Operos pastatymas tarsi surankiotas iš aštuntajame, devintajame dešimtmečiuose jau pastatytų spektaklių. Štai bažnyčia – tarsi Vienos Staatsoper scenoje, kitas fragmentas vėl kažkur matytas. Tačiau to nežinančiam pasirinkta ir miesto fragmento, ir bažnyčios, ir apžaidžiamų laiptų, ir kube įkurdintos Margaritos sprendimai tiko. Buvo ir efektingų etiudų bažnyčios (gyvosios skulptūros), Valpurgijos nakties scenose. Matomas ir išskirtinis režisierės braižas – pabrėžtino sekso elementai, net gašlumas. Nepateisinu bažnyčios scenoje nepagarbos liturgijai. Juolab, kad Ch. Gounod giliai domėjosi religija ir iki 1845 m. svarstė, ar nesusieti savo gyvenimo su kunigyste. Tačiau ir susituokęs visą gyvenimą išliko religingas ir kūrė daug liturginės muzikos.

Abejotina ir maršo traktuotė. Jo muzika ir tekstas atspindi patriotinius prancūzų nusiteikimus: „Nemirtinga mūsų protėvių šlovė. Būkime ištikimi, mirsime kaip jie! Ir po tavo, Tėvyne, sparnu kareiviai liks ištikimi ir susidūrę su nugalėtojų likimu“. O tai be pagarbos dainuoja besišaipydami kažkokie į sceną įvirstantys kvailiojantys, pagėrę valkatos.

„Puikiausias spektaklis pasmerktas mirčiai, jeigu jame neatsispindi viena būtina vertybė, kuri nugali mirtį, – meno humanizmas. Tai – tiesa, jos humaniška moralė. Todėl privalome galvoti apie teatro paskirtį, ne tik kaip pasilinksminimo vakaro elementą“, – rašė vienas didžiųjų operos režisierių Giorgio Strehleris.

Malonu klausyti muzikos, kai tvarkingai dainuoja visi personažai. Išskirčiau Mefistofelio vaidmenį kūrusį ilgametį Eseno „Aalto“ teatro Vokietijoje bosą-baritoną Almą Švilpą, pastaraisiais metais vis intensyviau dalyvaujantį Lietuvos muzikiniame gyvenime (puikus Skrajojantis olandas). Lygiai visame diapazone, raiškiai ir įtaigiai skambantis balsas, praturtinamas emocinės, spalvinės raiškos ypač arijoje, serenadoje ir ansambliuose. Prasmingi, tikslūs santykiai su partneriais. Visokių yra sukurtų Mefistofelių. Švilpos – atliepiantis spektaklyje kuriamą dvasią.

Fausto personažas rodo žmogaus egzistencijos kompleksiškumą: prieštaravimus tarp proto ir jausmų, vertybių pasirinkimo, valios prasmingai gyventi. Pirmą kartą Lietuvoje Fausto partiją atliko filipiniečių tenoras Arthuras Espiritu. Augęs, studijas baigęs ir Santa Fe, Sent Luiso bei Pitsburgo operos teatrų jaunųjų operos solistų programose tobulėjęs dainininkas grįžo į gimtinę. Sostinėje Maniloje A. Espiritu suteiktas Filipinų operos ambasadoriaus titulą. Dainuoja Alfredą, Rodolfą, Almavivą Verdi, Donizetti, Puccini, Rossini operose, numatyti aktyvūs pasirodymai Vokietijos (daugiausia), Šveicarijos, Austrijos, Australijos teatrų scenose. Malonaus tembro tenoras pilnu skambančiu diapazonu dainuoja lygiai, muzikaliai ir prasmingai.

Margaritos partiją pirmąkart atliko sopranas Kamilė Bontè. Ją LNOBT žiūrovai šiais metais girdėjo „Sarsuelos“ spektakliuose. Pernai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi magistrantūros studijas (prof. V. Prudnikovas), jaunoji dainininkė tapo LNOBT operos stažuotojų programos dalyve. Manyčiau, kad ji puikiai žengė pirmuosius žingsnius sukurdama sudėtingą jaunai dainininkei Margaritos personažą. Iki Renatos Scotto, Carol Vaness, Mirelos Freni ar kitų dainininkių, suteikiančių vaidmeniui ryškių dramatinių akcentų toloka, bet pradžia puiki. Skambantis diapazonas, kūrė bręstantį personažą nuo naivios lyrinės herojės iki vokaline ir aktorine prasme sunkaus finalo.

Valentino partiją pirmą kartą atliko LNOBT trupės baritonas Steponas Zonys (baigė prof. V. Prudnikovo klasę), jau spėjęs sukurti virtinę reikšmingų vaidmenų teatro spektakliuose. 2019 m. solistas buvo pripažintas „Metų operos viltimi“, 2020 m. laimėjo tarptautinio Alessandro Scarlatti dainininkų konkurso Didįjį prizą, o šiais metais tapo Kultūros ministerijos teikiamos Jaunojo muzikos atlikėjo premijos laureatu. Gražaus tembro baritonui reikia palinkėti didesnės laisvės scenoje ir sėkmės.

Aišku, Ieva Prudnikovaitė visada džiugina savastimi. Malonu klausyti ir žiūrėti į gerai besijaučiančią scenoje dainininkę. Natūralūs santykiai su partneriais, personažas išsiskiria iš margos, dažnai brutalios minios kilnumu, net galantiškumo. Vaidmeniui puikiai tinka jos balso tembras, nepriekaištingas dainavimas.

Įdomus buvo Martos personažas (Jovita Vaškevičiūtė). Nenuskriausdama gražaus dainavimo rado daug aktorinių spalvų. Raiškus ir Rokas Šveisteris, dainavęs Vagnerį.

Visada malonu klausyti gražiu vokalu dainuojančio teatro choro (vadovas Č. Radžiūnas). Režisierė jam davė daug uždavinių. Choras judrus, gyvybingas, tikslingai veikiantis, gebantis ir plastiškai įsijungti į kuriamą aplinką ir bendrą scenoje veiksmą.

Į teatro salė dabar ateina daug keistos publikos. Neišlaiko neįsijungę telefono (dar gerai, kad nekalba). Pertraukėlės tarp paveikslų metu taip ir šviečia žiburiai. Tačiau spektaklį priėmė puikiai, nes muzika istoriją pasakoja aistringai.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Kamile Bonté

Operos solistė

Ieva Prudnikovaitė

Operos solistė

Almas Švilpa

Dainininkas, Alto muzikinio teatro Esene (Vokietija) solistas