VIII Vilniaus fortepijono festivalis. Dedikacija Jo Didenybei Fortepijonui

Publikuota: 2023-12-05 Autorius: Tomas Bakučionis

Festivalio įspūdžius pradėjau fiksuoti festivaliui vos dar tik įpusėjus ir iš to, kas jau festivalyje nuskambėjo, pirmąją festivalio savaitę bene ryškiausią įspūdį paliko iš Airijos kilusio britų pianisto ir dirigento Bario Duglaso (William Barry Douglas) pasirodymas su Lietuvos kameriniu orkestru. Šeštadienio (lapkričio 25-osios) koncerto pirmoji dalis buvo skirta Lenkijos muzikos Metro Kšyštofo Pendereckio (Krzysztof Eugeniusz Penderecki) atminimui. Lapkričio 23-ąją jam būtų sukakę - 90. Kompozitorius Anapilin iškeliavo 2020-ų kovo 29-ąją eidamas 87-uosius. Lygiai prieš dešimtmetį Festivalis minėjo K. Pendereckio 80-metį, tąsyk turėjome progą išgirsti K. Pendereckio Čakoną, festivalio senbuvių atmintyje neabejotinai išliko pirmą sykį Lietuvoje nuskambėjęs jo Koncertas fortepijonui ir orkestrui „Resurrection“, kurį su Nacionaliniu simfoniniu orkestru tąsyk prieš dešimtmetį trečiojo festivalio atidaryme atliko pati Mūza Rubackytė. Tąsyk, kaip ir šiemet, Festivalio atidarymo koncerte orkestrui dirigavo čilietis Maksimijanas Valdesas (Maximiano Valdés). O Baris Duglasas dar jaunystėje gyvendamas Belfaste mokėsi groti ne tik fortepijonu, bet ir klarnetu, violončele bei vagonais. Belfaste nuo 16 metų fortepijono meno mokėsi pas Felicitas LeWinter (Emilio fon Zauerio mokinį, o pastarasis mokėsi ir pas F. Listą), vėliau tarp jo fortepijono mokytojų buvo italė Marija Kurcio (Maria Curcio) buvusi Arturo Šnabelio (Artur Schnabel) mokinė, tad nesunku suvokti, kaip tokios mokyklos ir tradicijos formavo B. Douglaso meninę pasaulėžiūrą. Nestebina ir jo universalumas, veiklų įvairovė, nuo pat pirmųjų jo karjeros metų, laimėjus konkursus Ispanijoje, Teksase ir Maskvoje - dar 1998-ais jis inicijavo festivalį „Clandeboye“ ir įkūrė kamerinį orkestrą „Camerata Ireland“, su kuriuo po kelių metų atliko ir įrašė visas L. van Beethoveno simfonijas, taip pat W.A. Mozarto, F. Schuberto stambiuosius orkestrinius kūrinius. Orkestras šiandien jau atšventė savo veiklos 25-metį. Šeštadienį, pagerbiant K. Penderskio atminimą vėl, kaip prieš dešimtmetį skambėjo jo Čakona (Šv. Popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui), tik šįsyk - Motiejaus Bazaro versija fortepijonui keturiomis rankomis, o prie fortepijono sėdo Mūza Rubackytė ir Baris Duglasas. Nepaprastai paveikus kūrinys, dvasingas atlikimas, sukūrė tą atmosferą, kuri tokioms progoms būtina. L. van Beethoveno Antrasis fortepijoninis koncertas B. Duglaso prisilietimu suskambo itin subtiliai ir kameriškai, tarsi tai būtų ne didžiausias ir galingiausias „Steinway“ koncertinis modelis, o Beethoveno jaunystės laikų hamerklavyras, o štai bisui paskambintas J. Brahmso Intermeco op.116 E-dur, suskambo jau kaip atliekamas visiškai kitu instrumentu. Šis garsinis persikūnijimas iš vienos epochos į kitą net tarp pasaulio didžiųjų pianistų nėra toks dažnas, tad šia prasme B. Duglasas yra tas nuostabus ir retas persikūnijimo ir universalumo pavyzdys. Jo subtilus dirigento talentas atsiskleidė dar ir pirmojoje koncerto dalyje su L. van Beethoveno uvertiūra „Koriolanas“, kuri prasmingai buvo susieta su K. Pendereckio atminimu, o antroje dalyje - su W. Mozarto 40-ąją simfonija g-moll. Nors šis kūrinys yra neabejotinai Lietuvos kamerinio orkestro repertuarinis kūrinys dar nuo Maestro Sauliaus Sondeckio laikų, tačiau toks kūrinys, kaip W.A. Mozarto 40-oji simfonija, reikalauja iš orkestro „geros formos“, pakankamo dėmesio repeticijoms. Kiek to dėmesio būta prieš šį koncertą, nesiimsiu spėlioti, tačiau rezultatas buvo nepriekaištingas – viskas labai tiksliai, švariai, subalansuotais tempais ir subtilia artikuliacija, o svarbiausia – labai įkvėptai ir jausmingai, tam pasitarnavo ir savaip jaukus dirigento ir orkestro kontaktas.

Bet grįžkime prie festivalio atidarymo koncerto, kuriame Edvardo Grygo (Edward Grieg) fortepijoninį koncertą a-moll skambino pati Mūza Rubackytė. Tai - kūrinys, kuris priklauso publikos visuomet laukiamųjų kategorijai, pianistų mėgstamas (nes yra kur save parodyti), todėl natūralu, kad tokie populiarūs opusai per daugelį koncertinio gyvenimo metų apauga tam tikru rutininės interpretacijos kiautu, provokuojančiu ir nukreipiančiu link virtuozinės bravados. Beje, E. Griego koncertas skambėjo lygiai prieš dešimtmetį trečiojo festivalio baigiamajame koncerte, kur jį su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko žymi turkų pianistė Gülsin Onay, mano archyvai apie tuometį atlikimą byloja, kad tai nebuvo sėkmingiausias atlikimas. Prieš festivalį vykusioje spaudos konferencijoje Mūza Rubackytė pagarsino, kad Grygo koncertą jį visiškai neseniai įtraukė į savo repertuarą, nes jį gal buvo skambinusi mokykliniais laikais. Apie rutinines šio kūrinio interpretacijas užsiminiau ne šiaip sau, nes ta interpretacinė versija, kurią pateikė Mūza Rubackytė, suintrigavo nuo pirmų taktų - vietoje labiau įprastos efektingos virtuozerijos - sulaikyti tempai leido atkleisti ir išgirsti tuos gelminius klodus ir dramaturginius niuansus, tas specifines šiaurietiškas spalvas, kurių gausu visoje Grygo kūryboje. Tačiau dirigentui ir orkestrui šiuo aspektu turėčiau lengvų priekaištų, nes solisto interpretaciniai užmanymai ir pasirenkami tempai, dinaminiai niuansai dirigentui ir orkestrui turi būti kaip ta GPS navigacija šiuolaikiniame automobilyje.

Puikų įspūdį eilinį kartą paliko Ramintos Šerkšnytės „Aisbergas“, gerai derėjo šio koncerto kontekste. Prieš dvidešimt trejus metus sukurtą simfoninį paveikslą pagrįstai galima laikyti vienu geriausių lietuviškos simfoninės muzikos pavyzdžių, nes Ramintos Šerkšnytės asmenyje turime aukščiausio lygio lietuvių simfonistę, puikiai išmanančią šio žanro „amato“ niuansus ir orkestro spalvų užkaborius, kuriuos puikiai atskleidė ir M. Valdeso diriguojamas LNSO. O štai Jano Sibelijaus Penktosios simfonijos pasirinkimas šioje programoje pasirodė keistokas ir ne pats geriausias. Nors kūrinys buvo parašytas Suomijos vyriausybės užsakymu, tačiau mano kuklia nuomone, savo tematine medžiaga liko tarsi „pilkoje zonoje“, regis ir orkestrui atlikimas sekėsi ne taip sklandžiai – būta ir netikslumų, „šūvių į pauzes“. Tad kodėl Penktoji, kai šalia yra „Finlandia“ ar bet kuris kitas simfoninis opusas, man lieka mįsle.

Festivalis jau tradiciškai pristato jaunąją kartą. Pirmąjį festivalio sekmadienį (lapkričio 19-ąją) Festivalis, bendradarbiaudamas su M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu „Pagalba Lietuvos vaikams“, pristatė jaunąją lietuvių pianistų kartą - Klėją Kašubaitę, Jorį Mikužį, Elžbietą Liepą Dvarionaitę, Povilą Norkūną ir Pijų Pirogovą. Visi jie yra ne vieno solidaus konkurso laureatai, šiuo metu studijuoja įvairiose užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Lapkričio 21-ąją Festivalis pratęsė pažintį su jaunąją kartą, išgirdome net dvejus „Gilmoro jaunojo menininko“ prizo laimėtojus - amerikietį Maksimą Lando (Maxim Lando) ir indonezietę Džanisę Karisą (Janice Carissa). Koncerto programa – labai spalvinga, nuo J.S.Bacho žymiosios vargoninės Tokatos ir fugos d-moll iki beveik „chuliganiškų“ M. Lando parafrazių „aplink“ dar vieną žymų kūrinį - Dž. Geršvino Bliuzo rapsodiją. Mano kuklia nuomone, jei žymiąją Bacho Tokatą būtų aranžavęs M. Lando, rezultatas būtų įdomesnis ir skoningesnis, nes Feručio Buzonio (Feruccio Busoni) fortepijoninė versija yra tiesiog kičas, mažai ką turintis bendro su Bacho kūryba (nebent tik notaciją). Abu pianistai – skirtingo formato atlikėjai, kaip ir abiejų rečitalių programos. Pirmoje koncerto dalyje J. Carissa atliko labiau akademinio formato muziką. Enrikės Granadoso (Enrique Granados) Koncertinis Allegro Cis-dur ir F. Listo „Ispaniškoji rapsodija“ stilistiškai susiję kūriniai, kur pianistas turi daug erdvės virtuoziškumui. J. Carissa išsiskiria ypatingai precizišku, spalvingu ir subtiliu virtuoziškumu, jos fortepijono tušė neįtikėtinai galingas forte epizoduose ir stebuklingai jautrus piano, tokį išgirsi retai, ir tai yra ne tik mokyklos dalykas, bet ir duotybė. Į savo programą pianistė įtraukė ir du mūsų klausytojams veikiausiai nežinomus kūrinius – amerikiečio pianisto ir kompozitoriaus Frederiko Ževskio (Frederic Anthony Rzewski) efektingą technogeninės temos „Vindsborou medvilnės verpyklos bliuzą“ (Winnsboro Cotton Mill Blues) bei jos tėvynainio indoneziečio pianisto ir kompozitoriaus Džajo Supranos (Jaya Suprana) „Fragmentą“, tai - išties puikūs fortepijoniniai opusai, galintys atskleisti geriausias pianisto savybes ir papuošti bet kurio stiliaus rečitalį. M. Lando skambino antroje koncerto dalyje, jo programą trumpai apibūdinčiau kaip labiau „popsinę“ – labai efektingi ir pašėlusiai virtuoziški Lovelio Libermano (Lowel Liebermann) trys šokiai fortepijonui solo iš baleto „Frankenšteinas“ bei dar įspūdingesnė pianisto technika ir skambesio jėga. Jo improvizatoriaus ir aranžuotojo talentas yra absoliučiai unikalus, balansuojantis ties muzikinio „chuliganizmo“ riba, nes pianisto parafrazės sukosi kažkur tarp Dž. Geršvino (George Gershwin) ir Maiklo Džeksono dainų.

Lapkričio 23-ąją įvyko dar vienas dvigubas rečitalis, pasirodė mūsiškiai pianistai – Petras Geniušas ir Guoda Gedvilaitė bei perkusininkų duetas „PER GUNT“ - latvis Guntars Freibergs ir mūsiškis Pavelas Giunteris. „Styginis ar perkusinis?“, taip įvardyta šio koncerto programa, kalbant vėl gi, apie Jo Didenybę Fortepijoną ir jo prigimtį. Šio koncerto pavadinimas savaip intriguojantis ir tarsi sukuriantis lauką platesnei diskusijai ir istoriniam ekskursui. Kai XVIII a. pradžioje italas Bartolomėjas Kristoforis (Bartolomeo Cristofori di Francesco) sukonstravo savo „Gravicembalo col piano e forte“, kalbėta, kad didysis Johanas Sebastianas Bachas nepripažino šio instrumento, kaip pretenduojančio pakeisti tuomet populiarų klavesiną, nes jo skambesį laikė grubiu ir šaižiu. Kaip žinia, brolių Raitų sukonstruotas pirmasis aeroplanas pirma kartą 1903 m. nuskrido tik apie 260 metrų su vienu pilotu. Taigi B. Kristoforio pianoforte iki šiuolaikinio fortepijono keliavo gerokai ilgiau, nei pasaulio padangėje įsitvirtino aviacija ir lėktuvai pradėjo skraidyti greičiau už garsą. Išties šiuolaikinis fortepijonas išlaiko savyje tą paradoksą, kad mušant plaktukais per stygas, galima sukurti ne tik efektingus ir galingus virtuozinius pasažus, bet ir neįtikėtino grožio poetinę lyriką ar gamtos peizažus.

Norvegų klasiko Edvardo Grygo (Edward Grieg) Siuita „Iš Holbergo laikų“ originaliai sukurta fortepijonui buvo 1884 metais, tačiau labai greitai pats kompozitorius kūrinį orkestravo ir šiandien koncertų salėse dažniau girdime orkestrinę versiją negu pirminę fortepijoninę ir tai yra tam tikras indikatorius, kad fortepijoninė versija tėra tik kažkoks „laboratorinis darbas“. Toks įspūdis man susidarė, kai šią siuitą pirmoje koncerto dalyje skambino Petras Geniušas. Manau, kad Petras Geniušas šįsyk nerado to „rakto“ (nors manau, kad jis tikrai kažkur paslėptas...), kuriuo siuita patrauktų klausytoją ne orkestrinėje versijoje. Gabrieliaus Forė (Gabriel Fauré) du ekspromtus (Es-dur Nr. 1 op. 25 ir As-dur Nr.3 op. 34) bei Moriso Ravelio choreografinės poemos orkestrui „Le Valse“ autorinę fortepijoninę versiją dar pirmoje koncerto dalyje skambino Guoda Gedvilaitė. Štai čia ties Ravelio orkestro interpretacija Guodos Gedvilaitės pianizmas suspindėjo aukščiausia praba. Vis tik tai pagrindinė koncerto „vinis“ buvo antrojoje dalyje – Bela Bartoko Sonata dviem fortepijonams ir perkusijai bei vokiečio Frydo Valterio (Fried Walter) Keturias trumpas pjeses dviem fortepijonams ir perkusiniams instrumentams. Čia prie abiejų pianistų prisijungė minėtas perkusininkų duetas – Guntars Freibergs ir Pavelas Giunteris. Puiki interpretacija, labai geras viso kvarteto ansamblinis „susigrojimas“ ir įdomi instrumentinės sudėties koncepcija visiškai pašalino tuos blankokus Holbergo siuitos įspūdžius ir suteikė koncertui to išskirtinio originalumo ir žavesio.

Lapkričio 25-osios sekmadienio popietę festivalis persikėlė į Filharmonijos mažąją salę, kur šiuo metu yra pastatytas prieš 25 metus Austrijos ambasados mūsų Filharmonijai padovanotas puikus koncertinis fortepijonas „Bösendorfer“. Nors koncertų salėse šio gamintojo fortepijonus matome gal rečiau nei „Steinway“ ar „Yamaha“, tačiau dar 1828 metais Vienoje Ignaco Biozendorferio (Ignaz Bösendorfer) įsteigtos manufaktūros pagamintus instrumentus dėl jų išskirtinai aukštos kokybės, sodraus ir sykiu minkšto tembro vertina žymiausi tiek klasikiniai, tiek ir džiazo pianistai, tokie kaip – Paul Badura-Skoda, Leonard Bernstein, Oscar Peterson, Stephen Hough ir daugelis kitų. Galima tik pasidžiaugti, kad Filharmonijos „Bösendorfer“ puikiai skamba ir dabar, yra gerai prižiūrėtas. O tądien prie legendinio „Bösendorfer“ sėdo gyva prancūzų pianizmo legenda An Kvefelek (Anne Queffélec), kuri pažėrė nuostabų prancūzų XX a. pirmos pusės fortepijoninių miniatiūrų vėrinį. Pieš dešimtmetį pianistė įrašė kompaktinį diską su 29 prancūzų kompozitorių Eriko Sati (Erik Satie) ir kitų miniatiūromis iš XX a. pradžios laikotarpio, diską pavadinusi „Satie & Compagnie”. Jei E. Satie yra gana gerai žinomas ir Lietuvos klausytojams, tai tokių prancūzų kompozitorių kaip Gabriel Dupont, Reynaldo Hahn, Florent Schmitt, mūsų klausytojai veikiausiai nežino, tad koncertas nešė ir vertingą prancūzų muzikos pažinimo dovaną. Dalį šių miniatiūrų išgirdome ir šio festivalio koncerte. Pianistė atrinko ramesnio charakterio pjeses, kurios labiau primintų, anot pianistės, ramų pasivaikščiojimą sode. Koncerte ne tik skambėjo trys E. Satie minimalistinės kompozicijos iš ciklų „Gnossien“ ir „Gymnopedie“, bet ir tokie populiarūs kūriniai, kaip K. Debiusy (Claude Debussy) „Mėnulio šviesa“ ir bisui paskambinta Moriso Ravelio (Maurice Ravel) „Valtelė jūroje“, kurie bylojo apie aukščiausio lygio pianizmą, vertą gyvos legendos titulo. Beje, gruodžio mėnesio koncertuose pianistė atliks L. Van Beethoveno tris paskutiniąsias sonatas.

Lapkričio 28-ąją mūsų laukė dar vienas atradimas iš Japonijos. Tai du jaunosios kartos japonų pianistai. Yukine Kuroki pernai laimėjo pirmą vietą Dublino bei Utrechto F. Listo konkurse. Pianistę prisimena ir Vilniečiai, kai ji, būdama 14-os 2012 metais laimėjo Grand Prix B. Dvariono konkurse, kitais metais ir III Vilniaus fortepijono festivalio koncerte „Ateities vardai“. Šio rečitalio pirmojoje dalyje pianistė skambino Felikso Mendelsono ir Ferenco Listo kūrinius. F. Mendelsono Fantazijoje fis-moll atsiskleidė pianistės gebėjimas tobulai suderinti lengvą ažūrinę techniką ir galingus romantinius proveržius ir tai dar labiau išryškėjo pianistei skambinant F. Šuberto – F. Listo „Ave Maria“ bei monumentaliąją F. Listo Baladę Nr.2 h-moll. Apskritai, galima tik pritarti Mūzai Rubackytei, kad Yukine Kuroki yra „listiškiausia“ iš visų F. Listo konkurso pianistų. Kuroki po Listo baladę nardė su delfino grakštumu bei banginio jėga ir mase. Trimis metais jaunesnis Yuokinės tautietis Masaya Kamei 2022 metais tapo Prancūzijoje vykstančio itin prestižinio M. Long – Ž. Tibo konkurso nugalėtoju bei pelnė publikos prizą, pianistą lydėjo sėkmė daugelyje Japonijos nacionalinių konkursų bei 2022-ais Marijos Canals konkurse Barselonoje (3 premija). Pianistas skambino antrojoje koncerto dalyje F. Šopeno „Andante spianato et Grande polonaise brillante“ Es-dur op. 22, M. Ravelio „Pavaną mirusiai infantei“, o viso jo pasirodymo „vinimi“ tapo Igorio Stravinskio Trys dalys iš baleto „Petruška“. Man susidarė įspūdis, kad Masaya Šopeną skambino tarsi Ravelio spalvomis, nes tas „brillante“ buvo „pridengtas“ impresionistinių vualiu ir manęs tai neįtikino. Nors man net nekyla abejonių dėl pianisto techninio potencialo, jis - tikrai milžiniškas, tiesiog gal Šopeno interpretacijoje pianistas dar savęs „neatrado“? Ravelio „Pavana“ nuskambėjo labai jaudinančiai, spalvingai, o „Petruškoje“ pianistas parodė visą techninį ir emocinį potencialą. Mane visada žavėdavo savitas japonų pianistų vidinės (rytietiškos) disciplinos ir emocingumo bei subtilumo derinys, kurio dėka jie tobulai atlieka europietišką muziką. Išties abu pianistai - Yuokine ir Masaya pasižymi šiomis savybėmis ir yra labai perpektyvūs, taigi gausi tekančios saulės šalies pianistų gildija pasipildė dar dviem išskirtiniais talentais.

Gabrieliaus Forė (Gabriel Fauré) opusai nedažnai skamba mūsų scenose. O gaila, nes jo kūryba išties įdomi ir vertinga, tarsi tiltas tarp XIX a. romantizmo ir XX a. modernizmo. Prancūzų pianistas Mišelis Dalberto (Michel Dalberto) paskutiniąją kalendorinio rudens dieną lapkričio 30-ąją sukvietė klausytis jaukios G. Forė ir R. Šumano (Robert Schumann) programos. Nors salėje šįsyk nebuvo įprastinio festivalinio anšlago, tačiau klausytojai turėjo išskirtinę progą pasimėgauti tikro Forė kūrybos eksperto interpretacija. Pianistas turi sąsajų tiek su Lietuva, tiek su G. Forė. M. Dalberto studijavo Paryžiaus konservatorijoje pas Vlado Perlemuterį (1904-2022), kuris buvo gimęs Kaune, Sinagogos kantoriaus šeimoje. V. Perlemuteris fortepijoną studijavo pas legendinį Alfredą Korto (Alfred Cortot), o kompoziciją - pas G. Forė ir M. Ravelį. M. Dalberto išties puikiai atskleidė tuos nuostabius Forė fortepijoninės kūrybos klodus. Tai – muzika sykiu alsuojanti romantišku veržlumu ir žaižaruojanti prancūziška virtuoziška elegancija, savitais harmonijos posūkiais ir tonacijų spalvomis tarsi įžengianti jau į Klodo Debiusy užvaldytus muzikinio impresionizmo laukus.

Festivalio uždarymo koncertas gruodžio 2-ąją vėl buvo susijęs su K. Pendereckio vardu. Pirmojoje dalyje išgirdome kompozitoriaus Trečiąją simfonija. Tai – penkių dalių (Andante con motto; Allegro con brio; Adagio; Passacglia – Allegro moderato; Scherzo – Vivace), vienas stambiausių jo simfoninių opusų, kurtas septynerius metus, pradedant dviem dalim – Pasakalija ir Rondo, kurias pirmą kartą diriguojant autoriui atliko Liucernos festivalio orkestras 1988 –ais. Visas kūrinys buvo baigtas 1995 metais ir dedikuotas Miuncheno filharmonijos 100-mečiui. Simfonijos premjerą atliko Miuncheno filharmonijos orkestras diriguojant pačiam K. Pendereckiui. Kompozitoriaus kūrybos tyrinėtojai šį kūrinį stilistiškai gretina su 1986-ais pasirodžiusia jo opera „Juodoji kaukė“. Tačiau tai, ką su šiuo kūriniu nuveikė Modestas Pitrėnas ir jo diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), buvo labai stipru ir emociškai paveiku. Išties visa simfonija yra persmelkta niūriomis spalvomis, minorinėmis ir chromatinėmis intonacijomis, dramatizmą ir net tragizmą palaiko intensyvus ritminis piešinys. Net subtilus trečios dalies Adagio yra persmelktas tuo pačiu vidiniu tragizmu. Orkestro spalvų ir instrumentų paletė labai intensyvi, joje laike ir erdvėje persipina įvairūs instrumentiniai sluoksniai, milžinišką įspūdį palieka meistriškas atskirų instrumentų grupių panaudojimas. M. Pitrėnas nuostabiai sudėliojo visą šią architektūrą, orkestras buvo kaip niekad susikoncentravęs ir pasitempęs, tai buvo vienas geriausių LNSO atlikimų, kokį apskritai kada yra tekę girdėti! Paminėjau vidinį tragizmą dar ir turėdamas omeny tam tikras kūrinio istorines konotacijas, apie kurias neteko skaityti tyrinėtojų aprašymuose, bet kurias akivaizdžiai simfonijos muzikiniame audinyje išryškino M. Pitrėnas ir LVSO. Tai – karo, jo sukeliamo siaubo ir tragizmo tema. Gal sutapimas, o gal ne, bet visos simfonijos premjera įvyko 1995-aisias, lygiai 50 metų po Antrojo pasaulinio karo ir būtent Miunchene, kuris istoriškai tapo vienu iš nacizmo ideologijos lopšių, ideologijos, nuo kurios ypač nukentėjo kompozitoriaus tėvynė Lenkija ir nuo kurios dabar kenčia Ukraina, kai ši ideologija transformavosi į rusiškąjį fašizmą. Tad šis simfonijos atlikimas yra vertas visų penkių+ žvaigdučių bei elitinių muzikinių radijo ir televizijos kanalų fondų.

Labai gerai, kad antroje baigiamojo koncerto dalyje skambėjo Frederiko Šopeno (Frederic Chopin) Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui f-moll. Juk reikėjo po „sunkaus“ kūrinio duoti klausytojams atokvėpį. Solistas – jaunosios kartos ispanų pianistas Martinas Garsia Garsia (Martín García García) 2021 metais prestižiniuose konkursuose - F. Šopeno konkurse laimėjo trečiąją premiją, o Klivlendo konkurse – pirmą premiją ir pagrindinį Miksono piniginį prizą. Norisi prisiminti, kad šiuose konkursuose laureatų vardus pelnė ir lietuvių pianistai (Klivlende 1989 –ais Eglė Janulevičiūtė, 2003 – Andrius Žlabys, F. Šopeno konkurse 2010-ais – Lukas Geniušas). M. Garsia Garsia, kuriam gruodžio 3-ą sukako 27-eri, išsiskiria nepaprastu įgimtu muzikalumu, kuris atsiskleidžia labai subtilia frazuote, išskirtinai jautriu ritminės pulsacijos ir kvėpavimo (laiko tėkmės) valdymu. Visi jo briliantiniai pasažai, kurių gausų fortepijono partijoje, spindėjo lengvu ažūriniu piano, atrodė taip, tarsi pianistas be atvangos nardytų tarp šopeniško vandenyno rifų ir paskui save drauge įtrauktų ir klausytojus. Bisui paskambintas F. Šopeno Valsas Des-dur op. 64 tą būseną dar sustiprino. Negalėčiau sutikti su nuomone, kad šiame Šopeno koncerte orkestrui priskirtas tik akompanuojantis vaidmuo, nes orkestro partitūra yra svarbi ir pakankamai raiškiai eksponuojanti teminę medžiagą, todėl bendro meninio rezultato sėkmė priklauso nuo to, kaip jautriai orkestras susilies su solistu. Šia prasme LNSO pasirodė nepriekaištingai, ne taip dažnai gali išgirsti tokį subtilų akompanavimą solistui, ką šįsyk padarė Modestas Pitrėnas ir LNSO.

Prieš pradedant baigiamąjį koncertą svarbią žinią publikai paskelbė festivalio meno vadovė Mūza Rubackytė, pakviesdama visus „į pasimatymą“ 2025 metų lapkričio mėnesį IX-e Vilniaus fortepijono festivalyje. Belieka tik palinkėti festivaliui ilgų gyvavimo metų ir visam pasauliui taikos.