Viktoras Gerulaitis, scenoje galintis pasiginčyti ir su Brahmsu, ir su Schubertu

Viktoras Gerulaitis ištesėjo savo pažadą duoti interviu „Muzikos barams“, tad jau po šventinio 75-ojo gimtadienio vakaro, vykusio Mokslų akademijos salėje, susėdome prie kavos puodelio pasikalbėti jo kukliame bute viename iš sostinės rajonų. Kaip numanote, pokalbio temų su muzikologu, muzikos švietėju, pedagogu, rašytoju, koncertų vedėju visada būtų daug, tad visų šįsyk gal ir neaprėpėme...

– Kaip gyveno Viktoras Gerulaitis, pavyzdžiui, pastaruosius penkiolika metų?

– Per tą laiką visas savo aštuonias knygeles parašiau. Aišku – galybė koncertų, bet pastaraisiais metais visko pradėjo mažėti, iš visur išmetė. Iš televizijos išmetė, rodos, dar 2014-aisiais, paskui labai greitai iš radijo išmetė, pernai – iš Akademijos, prieš porą metų Filharmonija nutilo...

–Tiesiog nutilo?

– Na taip, tiesiog nebekviečia.

– Turi gražių jaunų mergaičių pranešėjų...

– Pastarieji keleri metai – visiškai ramūs, tikras pensininko gyvenimas, ir man tai patinka. Pats suprantu, kad jau kai kam netinku. Žinau, dėl ko iš kur išmetė, bet čia jau detalės...

– Velnias slypi detalėse. Turbūt nuomonės turėjimas yra pavojingas dalykas?

– Žinoma, ir ypač tuos pastaruosius 15 metų.

– Gerulaitis ne visiems būdavo patogus?

– Ir dabar nepatogus.

– Pasižiūrėjau Jūsų biografiją. Ypač intensyvus buvo paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis – Muzikos akademija, televizija, radijas, bent trys autorinės laidos, Filharmonijos Vaikų ir jaunimo skyrius, savaitraštis „Literatūra ir menas“. Ko tik nebuvo...

– Muzikinė Lietuvos radijo laida „Likimai“ buvo, bet galingiausia – „Tautos gaida“ Lietuvos televizijoje, dešimt metų ėjo. Tačiau užkliuvo, kai išdrįsau paliesti politikus. Įsivaizduojate – aš, muzikantas, išdrįsau užkabinti politikus!

Bet už tą laidą gavau aukščiausią apdovanojimą. „Tautos gaida“ buvo nepaprastai populiari, jos klausytojų skaičių didino ir tai, kad ją buvo galima girdėti per tuo metu dar veikusius vadinamuosius radijo taškus (laidinį radiją. – T. B.). Gaudavau galybę įvairiausių laiškų. Ir štai kartą iš senelių namų, dabar neatsimenu kurių, atkeliauja laiškas, tokia kreiva rašysenėle ant aritmetikos sąsiuvinio lapų parašytas. Jame pasakojama, kad antrame aukšte yra radijo taškas, ir kai ateina dvylikta valanda penkiolika minučių, jie, visi pensininkai senukai, susirenka prie to vienintelio radijo imtuvo ir klausosi mano laidos... Tokie graudinantys prisiminimai...

– Ar yra liūdnesnių prisiminimų, ar tokias mintis tiesiog vejate šalin?

– Man atrodo, kad daugiau buvo teigiamų, reikšmingų dalykų. Na, galėjau tapti kultūros ministru – netapau. Galėjau gauti Nacionalinę premiją – negavau. Bet tai tik detalės. O vienas didingiausių dalykų buvo, kai Lietuvos kompozitorių sąjunga pirmoji iš visų kūrybinių organizacijų 1989 metais atsiskyrė nuo Maskvos. Paskui jau tai padarė rašytojai, dailininkai.

– Pamenu, kad Kompozitorių sąjungos pirmininkas tada buvo Julius Andrejevas, nepaprastai šviesus žmogus...

– Taip, Julius tada mane iš Filharmonijos pasikvietė į Sąjungą dirbti atsakinguoju sekretoriumi. Šito niekada neužmiršiu, nes tai buvo galingas dalykas, kurio šiandien Kompozitorių sąjunga nebesupranta, nebevertina, tik čia jau jų problemos. Dabartiniams atrodo, kad tada buvo labai paprasta, bet anaiptol... Atsimenu, Maskva buvo tokia sutrikusi, kad nelabai susigaudė, kas vyksta.

– Gera istorija apie 200 tūkst. rublių, kuriuos Lietuvos kompozitorių sąjungai pargabenote iš Maskvos...

– O, taip. Juliui Andrejevui reikėjo daug drąsos nuvykus į Maskvą ir paskelbus apie atsiskyrimą, pareikalauti grąžinti Lietuvos kompozitorių uždirbtus pinigus. Pamenu, kaip posėdyje tuometės SSRS kompozitorių sąjungos pirmininkas T. Chrenikovas, vadovavęs jai n+k metų, bando vaizduoti „kietą“ prieš Julių Andrejevą... Ir jam nebeišeina...

– Kiek provokacinis klausimas: kas dar buvo smagaus ir malonaus – koncertai, studentai, „Literatūra ir menas“, radijas, televizija ar... Gediminas Vagnorius?

– Pasakysiu be pokštų – radijas. Man patiko dėl to, kad radijas labai intymus dalykas, labai asmeniškas. Atsisėdi vienas apytamsiame kambaryje prie mikrofonų ir tarsi kalbiesi ne su plačia auditorija, o su vienu žmogumi...

O koncertai... Na, nežinau iš kur, bet neturėjau jokios scenos anei kameros baimės, nors buvau tik drovus berniukas iš Palangos, tik gal atrodžiau akiplėša. Už Filharmonijos sceną esu dėkingas bent keliems žmonėms. Vienas jų – muzikologas Adeodatas Tauragis. Kartą jis apsirgo ir negalėjo vesti koncerto, tad pasiūlė Filharmonijai mane. Tuomet dar studentas buvau, nors jau solidesnio amžiaus. Aš, žinoma, su malonumu sutikau. Kaip dabar atsimenu, programoje – Mozartas, pasiruoštą tekstuką kone atmintinai iškaliau. Griežė Lietuvos kamerinis orkestras, tąsyk dirigavo Juozas Domarkas (jie kartais su Sondeckiu taip „pažaisdavo“ pasikeisdami prie dirigentų pultų), o Saulius Sondeckis sėdėjo salėje.

Aš buvau iš neturtingos šeimos, neseniai grįžęs iš kariuomenės. Apsirengiau, ką geriausia turėjau: kareiviškos išeiginės chaki spalvos kelnės, palaikis milo švarkelis ir nauji, bet žąsies kakos spalvos batai. Žodžiui – klounas, bet tada per daug niekas nekreipė dėmesio; dabar atrodytų linksmai... O štai ką padariau gudriausiai. Kadangi orkestras grojo Mozartą, neišlaikiau nepamaloninęs Sauliaus Sondeckio – publikai priminiau jo organizuojamus vasaros koncertus Palangos Tiškevičių rūmuose, tuomet vadintuose Gintaro muziejumi, ir ten skambantį Mozartą,

To užteko, kad S. Sondeckis po koncerto prieitų prie Filharmonijos vadovo R. Žigaičio ir jam „pašnabždėtų“, kad „tai rimtas jaunuolis ir jis turėtų nuolat dirbti Filharmonijoje“. Taip prasidėjo Filharmonijos etapas, jos koncertai vykdavo visoje Lietuvoje. Mane labai greitai pasikvietė ir J. Domarkas, teko 30 metų vesti jo diriguojamus naujametinius koncertus.

– Kaip sekėsi naujesniais laikais ir už Filharmonijos ribų?

– Negaliu nepasididžiuoti, kad iš lietuvių esu bene vienintelis, kuriam teko vesti koncertą P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje. Tai buvo Fausto Latėno autorinis vakaras 2018 ar 2019 metais. Tuo laiku F. Latėnas ir R. Tuminas Maskvos kultūros erdvėje buvo garbinami kaip dievai. Vieną koncertą surengėme rūmuose Maskvos centre, paskui pas Tuminą Vachtangovo teatre. Tai buvo tikrai neužmirštami vakarai. Po koncerto P. Čaikovskio konservatorijos salėje nutiko juokingas dalykas: kažkas iš Lietuvos paskambino į Maskvą ir uždavė vienintelį klausimą – kodėl afišoje parašyta „profesorius Gerulaitis“, nes jis juk docentas.

– Išties labai rimta problema...

– (juokiasi) Nei aš maskviečiams sakiau, kas aš toks, nei jie klausė, matyt automatiškai įrašė profesoriaus vardą, nes negalėjo numanyti, kad mano amžiaus akademinė persona gali būti ne profesorius... Kad ir kaip ten būtų, tie koncertai liko atmintyje, ir nesikuklinsiu, nes maskviečiai sakė nieko panašaus nebuvo girdėję, nes pas juos nepriimta taip vesti koncertų. Faustas Latėnas mane kviesdavo vesti savo autorinių koncertų todėl, kad aš neužsiimdavau, pavyzdžiui, intervalikos ar serijų analize, o kurdavau tam tikrą atmosferą. Gal kam nors taip ir nepatinka, bet Latėnui reikėjo būtent to. Su juo mes ir Izraelyje buvome atsidūrę, vyko jo autorinis koncertas Tel Avive.

Tai tokie buvo mano užsieniai. Ryga, Talinas, Maskva, Minskas, Sankt Peterburgas, Tel-Avivas.

Dėstyti man kažkodėl patiko nuo pat pradžių, nors pradėjau būdamas 30-ies. Gavau dėstyti mėgstamą dalyką – XIX a. romantizmą ir XX a. muziką – teoretikams. Romantizmą išmanau, man patinka ta epocha. Šito niekada neslėpiau, gal dėl to mane jaunieji muzikologai ir pavadino sovietiniu romantiku...

– Ne barokas, ne klasicizmas, o būtent romantizmas? Tai todėl ir Schubertas buvo tarp „pašnekovų“ per Jūsų jubiliejinį koncertą Mokslų akademijos salėje?

– Būtent Schubertas ir romantizmas. Aišku, nekalbu apie Beethoveną ar Bachą, bet čia jau kita istorija, o romantizmo filosofija, muzika ir estetika man yra labai artimos. Todėl buvau laimingas, kai gavau šį kursą, ir nelabai laimingas, kai jį iš manęs atėmė ir turėjau dėstyti muzikos istoriją nuo ankstyvųjų Viduramžių. Bet kai pradedi į ką nors gilintis, gali tapti įdomu. O dėstyti studentams patiko, su jais būdavau linksmas, sako, kad prikrėsdavau legendinių šposų, kurių net neatsimenu... Žinau, kad studentai mane mėgo, nors aš – įvairiai...

– Galiu tai patvirtinti kaip buvęs Jūsų studentas. O kaip santykiai su spauda? Dirbote savaitraštyje „Literatūra ir menas“.

– Buvo toks truputėlį pereinamasis laikotarpis. Kai J. Andrejevas 1991 metais pirma laiko paliko Kompozitorių sąjungos pirmininko postą ir išvažiavo dėstyti į Ispaniją, aš automatiškai pasitraukiau iš atsakingojo sekretoriaus pareigų ir atsidūriau televizijoje, kuri po Sausio 13-osios sovietų okupantų buvo išvaryta iš Konarskio gatvės pastatų. Pamenu, kaip 1991-aisiais Giedrius Kuprevičius, tada kultūros viceministras, suorganizavo nedidelei muzikų grupei pažintinę kelionę į Švediją: lankėmės Švedijos institute, susipažinome su šalies kultūros politika. Tada Švedų institutas paliko milžinišką įspūdį. Pavyzdžiui, vien dėl to, kad jo biudžetas buvo apie 30 milijonų dolerių, o Švedijos kultūros ministerija išsiteko trijuose kabinetuose... Gal net ne ministerija, o koks nors departamentas, nes Švedų institutas finansavo visus menus, globojo teatrus, kinus ir pan. Kėlė nuostabą, kaip viskas buvo sutvarkyta. Pasiėmiau aš jų įstatus, išsinagrinėjau struktūrą. Taigi po kelionės nueinu pas kultūros ministrą Darių Kuolį ir sakau jam: kurkime Lietuvos kultūros institutą. Žvėryne tada veikė Kultūros darbuotojų tobulinimo institutas, tokia įstaiga pro forma, nelabai aišku, kuo ji užsiėmė. Man nesunkiai pavyko Kuolį įtikinti to instituto pagrindu steigti Lietuvos kultūros institutą kaip mokslo įstaigą, kuri atliktų tyrimus kultūros srityje, patartų Kultūros ministerijai, „kur plona, kur stora“, kam pinigus skirti ir pan.

– Kitaip tariant, tai buvo labiau mokslinė ir ekspertinė įstaiga, skirtingai nuo dabartinės Kultūros tarybos?

– Taip, tai buvo daugiau mokslo įstaiga. Taigi, įkūrėme institutą, mane paskyrė direktoriumi ir... padariau tam tikrą gudrybę, kuri mane bei Institutą iš pradžių gelbėjo, bet po tam tikro laiko galbūt pražudė. Mat kultūros ministerijos finansininkai ilgai nesusigaudė: įstaiga lyg ir biudžetinė, bet nuostatuose įrašyta „mokslo įstaiga“. Toliau istorija buvo tokia. Institutas savo žinioje turėjo bendrabutį. Iš kažkur atsirado švedai ir su jais iš to bendrabučio pradėjome daryti viešbutį. Kadangi mokytojų kursų nebebuvo, bent vieną bendrabučio aukštą tvarkingai suremontavome, su švedais įsteigėme bendrą įmonę.

Ministerijos klerkai tik žiūrėjo į mano veiklas ir galvojo, „kokius velnius jis ten išdarinėja?“ O aš jau suremontavau septynis kambarius ir viešbutis pradėjo nešti pelną Institutui. Atvažiuoja tie patys švedui ir kiti užsieniečiai, už apgyvendinimą atsiskaito doleriais – ne litais ir ne vagnorkėmis. Per kelis mėnesius Institutas uždirbo septynis tūkstančius dolerių, tada tai buvo dideli pinigai. Ėmėme svarstyti, kaip juos prasmingiau kultūros labui panaudoti, įsteigėme jaunųjų vokalistų konkursą ir dalį tų pinigų skyrėme jo premijoms. Pamenu, kad pirmajame konkurse pirmąją premiją (rodos, 300 dolerių) laimėjo Vytautas Juozapaitis. Sondeckis tada džiaugėsi, kad pagaliau ir Lietuvos konkursuose premijos išmokamos tikrais pinigais. Tačiau Instituto direktoriumi ilgai neišbuvau...

– Ministerijai nepatiko vokalistų konkursas ir jo laureatai?

– Jiems tai atrodė kažkoks nonsensas, nors aš įstatymų nepažeidžiau, turėjau žmonių, kurie išmanė tokius reikalus. Dabar tai būtų viskas aišku ir gerai, o tada daug ką tiesiog per ankstį pradėjau daryti. Buvau įsisvajojęs dideliame Instituto kieme po žeme įrengti koncertų salę, kokia yra Orhuse, Danijoje... Kaip tik tada Domarko orkestras Šv. Ignoto bažnyčioje glaudėsi, ten ir koncertai vykdavo, kol Filharmonija ilgai ir nuobodžiai buvo remontuojama – metus, antrus, trečius, ketvirtus... O aš mat įsisvajojau „iškasti“ penkių šimtų vietų koncertų salę...

Mūsų pradėta darbo kryptis buvo rimta, būtume padarę svarbių mūsų kultūros tyrimų, bet dabar suprantu, kad tada tai buvo per anksti.

Kai mane išmetė iš Instituto, Litmenis išgelbėjo, vyriausiasis redaktorius Vladas Braziūnas pakvietė dirbti pavaduotoju. Taigi, atsidūriau Litmenyje, redakcijai padovanojau pirmą kompiuterį.

Litmeniui aš dėkingas už savo pirmą knygą „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“. Ji savaitraštyje spausdinta per kelis numerius, ir Arvydas Juozaitis entuziastingai pareiškė, kad tai visai naujas stilius, niekur Europoje nematytas.

Į darbą Vyriausybėje mane atvedė Faustas Latėnas. Net nebežinau, kaip ir kodėl. Faustas sugebėdavo sutarti su visais politikais, kairiaisiais ir dešiniaisiais, dalyvaudamas tuose procesuose nuveikė svarbių darbų. Didelis jo nuopelnas yra Mažojo teatro atsiradimas Vilniuje, zarasiškiai turbūt iki šiol už jį meldžiasi turėdami nuostabią biblioteką. Faustas mane tiesiog veste atsivedė, suorganizavo kažkokį formalų konkursą, aš jį laimėjau ir taip atsidūriau Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus patarėjų komandoje. Faustas yra pasakojęs apie susitikimą su G. Vagnoriumi Signatarų klube, šis jam prisipažino: „Kai Jūs dirbote ir kai Gerulaitis su manimi dirbo, tai buvo geriausias laikas mano gyvenime“. Čia tiksli citata...

– ...ir įvertinimas.

– Nesakau, kad su Gediminu Vagnoriumi šiandien esame draugai, bet mūsų santykiai puikūs ir pagarbūs. Ir man patiko ten dirbti, nes Vagnorius suprato kultūrą, aš dabar jau matau, kad jis buvo geriausias premjeras, jei kalbame apie kultūrą ir švietimą. Žinau, kad labai daug kas jo nemėgsta dėl neva kolūkių sugriovimo, bet čia jų problemos, nes taip kalba tie, kurie nieko nežino. Bet jeigu paklaustumėte mokytojų ir kultūrininkų, niekas apie Vagnorių kaip apie premjerą nepasakytų nė vieno blogo žodžio.

Labai džiaugiausi, kai buvo įsteigta Vyriausybės meno premiją. Tuo metu su Nacionalinėmis premijomis dėjosi keisti dalykai (beje, kaip ir šiandien...). Neaišku, kokia proga, kaip ir kodėl Nacionalinė premija skiriama jaunam dar ne taip plačiai žinomam dirigentui ar dailininkui, o štai J. Domarkui, S. Sondeckiui, V. Noreikai – ne. Matydamas tokius nesusipratimus pasiūliau įsteigti Vyriausybės meno premiją. Pamenu, posėdyje Vagnorius klausia, kokią premijos sumą numatome. Pasakau kažkokią sumytę, o jis sako – skirkime tris kartus didesnę. Tad buvo laikas, kai Vyriausybės premija buvo didesnė už Nacionalinę. Vyriausybės premiją gavo Sondeckis, Domarkas, Regina Maciūtė ir daugelis kitų žinomų menininkų. Net man A. Kubiliaus laikais buvo paskirta, nors sukąstais dantimis... Jau gerokai vėliau Vagnorius man pasakojo, jog anuometė jo partinė aplinka dėjo dideles pastangas, kad manęs nepriimtų dirbti į Vyriausybę, įrodinėjo, koks aš „sovietinis atsilikėlis“... Taip jau ten yra anoje pusėje, neapykanta būna stipri...

Kad ir kaip buvo, jaučiu, kad su Gediminu Vagnoriumi ir Faustu Latėnu kultūrai anuomet šį tą gero nuveikę. Gaila, kad taip susiklostė – ir Julius Andrejevas anuomet iš pareigų pirma laiko pasitraukė, ir Gediminas Vagnorius...

– Ar teisingai supratau, kad Julius Andrejevas, Faustas Latėnas ir Gediminas Vagnorius Jūsų kelyje buvo tie žmonės, su kuriais būtumėte ėjęs į žvalgybą?

– Tikrai taip. Ypač su Juliumi Andrejevu...

– Grįžkime prie muzikos. Kas nutiko su žmogumi ir su muzika apskritai, kad atsirado atonali muzika. Tiek amžių – ir staiga ateina Schönbergas ir viską paleidžia vėjais...

– Štai gavau tokią knygą dovanų (padeda ant stalo). Amerikiečio muzikologo Alexo Rosso „Visa kita – triukšmas: klausantis XX amžiaus“. Štai čia ir atsakymas. Galinga knyga. Lietuvoje jos niekas neturi.

– Mano klausimas susijęs su tuo, kad romantizmas yra Jūsų mėgstamiausia epocha.

– Taip taip. Ir vadindavo mane apsiseilėjusiu, sovietiniu romantiku. Aš su jais nesiginčysiu. Labai paprastai viską galiu paaiškinti. Neužmirškim vieno labai paprasto dalyko – romantizmas yra absoliučiai revoliucinga epocha. Jokių ten seilėjimųsi nėra.

– Pradėkime nuo to, kad romantizmas gimė iš Didžiosios prancūzų revoliucijos, sugriovusios iki tol buvusią luominę hierarchiją.

– Taip, bet turiu omenyje tai, kad pagaliau atsirado individualūs stiliai. Schumannas nuo Chopino skiriasi. O kuo skiriasi Vivaldi nuo kokio nors kito to meto kompozitoriaus? Niekuo nesiskiria... Igoris Stravinskis apskritai žiauriai yra pasakęs, kad Vivaldi parašė vieną koncertą smuikui, kurį penkis šimtus kartų perrašė. Na, Stravinskis garsėjo savo aštriu liežuviu.

O muzikoje revoliucija XIX amžiuje ir prasidėjo. 1859 metai – Richardo Wagnerio „Tristanas ir Izolda“. Trijų veiksmų galinga opera, kur tonika pasigirsta tik tris kartus per visą operą, kiekvieno veiksmo pabaigoje, o iki tol – nepastovi harmonija. Taigi „draugas“ Wagneris su „draugu“ Lisztu buvo tie, kurie pradėjo sąmoningai griauti klasikinę harmoniją.

– Kartu ir tonalumą kaip tokį... Tai atonalumo priešaušris?

– Totalus muzikos chromatizavimas. Pavyzdžiui, Ferencas Lisztas yra parašęs vieno puslapio pjesę „Pilki debesys“. Kokia ten tonacija, nesuprantu. Yra jo pjesė (nepamenu pavadinimo), kur iš tikro nėra jokios tonacijos. Jis sąmoningai tai darė. Jie, žinoma, tiesiogiai negalvojo apie atonalumą kaip tokį, bet kraštutiniškai chromatizavo visą muzikos kalbą. Tokia, pavyzdžiui, pagrindinė Fausto tema Liszto „Fausto simfonijoje“, nes jam reikėjo dvejojančio herojaus muzikinio įvaizdžio ar simbolio. Jis sukonstravo šią tema iš dvylikos nepasikartojančių garsų.

– O ką darome su Bacho Chromatine fantazija ir fuga?

– Toliau dievinam...

– Ar tai reiškia, kad jau Bachas savo harmonijos (muzikinės vertikalės prasme) supratimu žiūrėjo į XIX a., ką paskui visu pajėgumu realizavo Lisztas ir Wagneris?

– Bacho kūryboje ne tik Chromatinę fantaziją rasime, ten yra daugiau tokių dalykų. Ir Mozarto muzikoje esama labai įdomių akordų. Žinoma, tai nereiškia, kad abu kompozitoriai sąmoningai ėjo link atonalumo, tačiau jie siekė kuo labiau išlaisvinti muzikinę kalbą.

– Todėl Stravinskis apie Bachą negalėjo taip pasakyti, kaip apie Vivaldį. Žinome, kad Bachas transkribavo ne vieną to paties Vivaldi koncertą klavyrams ar vargonams, tačiau tai jau kita istorija apie to meto įprastas kūrybines praktikas.

– Galėčiau Bachą pavadinti pirmuoju muzikos vadybininku (ne Paganini!), nes jis su savo kompanija grodavo užeigose, o tokiai veiklai reikėjo tam tikrą repertuarą parinkti – juk bažnytinių kantatų negrosi. Taigi galiu drąsiai sakyti, kad ir Baroko epochoje buvo pramoginės muzikos.

Kažkas yra pasakęs genialią frazę (jei neklystu, Arthuras Honeggeris), kad didieji turi numatymo dovaną. Bachas – šimtu procentų. Kas yra jo Itališkas koncertas? Juk tai sonatinis Allegro (Pirmoji dalis). Aš jau nekalbu apie jo auksinius pjūvius. Man Bachas yra tiesiog antžmogis. Aš jo net genijumi nebevadinu, nes genijus yra Beethovenas ir... ir viskas. Gal dar Mozartas, visi kiti yra labai talentingi. Ir kai dabar švenčiame M. K. Čiurlionio 150-metį, kai visi klykauja, kad jis muzikos genijus, sakau – ne. Jo kūryboje labai daug neišbaigtos muzikos, nors yra nuostabių blykstelėjimų... Genijus – taip, šimtu procentų, bet dailininkas, ne kompozitorius. Jis pasaulinio lygio dalininkas, kito tokio tiesiog nėra.

Man atrodo, štai koks paradoksalus santykis egzistuoja su Čiurlionio muzika. Aš suprantu visus tuos mūsų vyresnės kartos modernistus, avangardistus (apie dabartinius tiesiog tyliu). Įtariu, kad visi slaptai ar atvirai iš Čiurlionio fortepijoninės muzikos vis dėlto mokėsi, nes jis per dešimt kūrybos metų nuo tautinio romantizmo atėjo iki ekspresionizmo ir neoklasicizmo, jo paskutiniuose preliuduose rastume daug modernių ir įdomių dalykų. Antras toks yra Eduardas Balsys, kuris nuo liaudiško stiliuko nukeliavo iki „Dramatinių freskų“. Per dešimt metų! Tai fenomenalu. Todėl ir sakau, kad iš Čiurlionio mūsų modernistai mokėsi.

– Rankiojo tuos jo perliukus kaip tam tikrą kūrybinio įkvėpimo šaltinį?

– Aš juk ir pats kadaise buvau įstojęs į kompoziciją. Man labai didelį įspūdį padarė žmogus, kurį labai gerbiu kaip kompozitorių. Kalbu apie Osvaldą Balakauską. Vieną kartą iš jo ėmiau interviu. Aš jam aiškinu, kad atonalioje muzikoje nėra traukos, o jis sako, žiūrėk, stalas atrodo statiškas, bet juk viduje juda atomai ir molekulės, tarp jų yra trauka. Baigiant tą interviu ir visus aiškinimus apie molekules, aš jo klausiu: „O koks Tavo mėgstamiausias kompozitorius?“ Jis atsako: „Puccinis“. Tai kokios čia molekulės, jo mylimiausias kompozitorius – moterų virkdytojas Puccinis!

Bet paskui Balakauskas gal ne visai viešai, bet atsiprašė studentų, kad dešimtmetį neteisingai dėstęs kompozicijos reikalus. Jis persilaužė, baigėsi visi avangardizmai. Taip gali pasielgti tik reto padorumo ir sąžiningumo žmogus, tik toks, koks yra Balakauskas.

Arba, pavyzdžiui, Vytautas Barkauskas. Dėstydamas šiuolaikinę harmoniją staiga padarė atradimą, kad bet kokiame atonaliame, serijiniame, net avangardiniame kūrinyje matyti sonatinio allegro kontūrai. Matyt, tokia yra žmogaus psichofiziologija, per šitiek šimtmečių įkalta.

O su ta atonalia muzika taip ir išėjo – Lisztas ir Wagneris judėjo link to, bet atsirado Claude´as Debussy – štai jis tuo metu buvo tikras revoliucionierius! Ir staiga Arnoldas Schönbergas, jis rašo, rašo, bet vis Wagneris išeina (paklausykime jo „Pragiedrėjusios nakties“), jau nieko naujo... Tad kas jam beliko – atsisakyti tonacijos, ir tuomet jis tapo Schönbergu. Bet sakykite, ar ilgai gyvavo ta grynoji atonali muzika? Gal 10 metų. Albanas Bergas jau ėmė grįžti prie tonalumo, nors jo „Vocekas“ yra kažkas pabaisiška.

– Ypač vokalistams.

– Labai greitai, jau 1920 metais, Stravinskis pasuko į neoklasicizmą, ir atonalumai baigėsi... Kažkas yra labai gražiai pasakęs, gal net „Da Vinčio kodo“ autorius Danas Brownas, kad avangardiniame mene svarbiausia yra idėja, o ne jos įgyvendinimas. Štai aš parašau keturiasdešimties minučių simfoniją, kurią sudaro vienas akordas ir keturiasdešimt minučių tylos.

– Čia kaip dailėje – juodas kvadratas, baltas kvadratas...

– Taip, svarbiausia, kad būtų naujai. Nieko nėra lengviau, kaip padaryti naujai. Bet padaryk tradiciškai, tačiau savaip. Neišeina. O kai nebegali padaryti tradiciškai, bet savaip, tada jie daro naujai. Ir tada Oneginą kelia į bendrabutį, Donžuaną į viešbutį, o Wagnerio operoje nuogai nurengiamas visas orkestras. Štai jums ir naujai....

– Gal tai interpretacijos, režisūros klausimas. Bet kas, Jūsų matymu, šiandien vyksta su muzikine kalba. Aš beveik ištisai girdžiu vienokį ar kitokį minimalizmą. Keli akordai, paskui kažkokia ritminė seka, kažkokios formulės, paskui vėl pakartojimas...

– Turbūt negalima teigti, kad prieitas kažkoks akligatvis. Bet atvirai pasakysiu – nelabai aš naujausiomis muzikomis domiuosi. Iš bendro išsilavinimo galiu tik pasakyti, kad šiandien pasaulyje dominuoja tai, ką mes vadiname mainstream´u. Tai tokia simpatiška muzika, bet iš esmės ji beveidė. Man tipiškas pavyzdys yra Johnas Williamsas, pyškinantis muziką kino filmams. Balti tvirti dantys, akinanti šypsena. Jis neerzina, nepykina, motyvas atsiranda, viskas simpatiška ir visiems priimtina. Man atrodo, dauguma taip daro. O tie visi, kaip Jūs sakote, minimalistai, na, nežinau. Muzikos galimybės šiaip jau yra beribės, tačiau genialių kūrinių parašyta gal tik pora tūkstančių. Visa kita yra tai, kam nėra laiko klausytis.

– Panašiai vienas iš didžiųjų rašytojų yra pasakęs apie literatūrą: „Aš turiu per mažai laiko, todėl skaitau tik pačias geriausias knygas.“

– Taip, čia tas pats. Dabar į LMTA priimami ir tie, kurie natų nepažįsta, nes dominuoja „elektriniai“ kompozitoriai, o šie neturi nieko bendra su natomis. Jie dirba su kompiuteriais ir kaip sakė vienas jų, skaido garsą. Suprantu, kad čia jau visiški fizikos reikalai.

Man pasakojo viena smuikininkė, kaip Čiurlionio mokyklos mokinukė, gal kokia devintokė, mokėsi kompozicijos ir atnešusi savo kūrinį, klausė – gal galėtumėte pagroti mano kvartetą? O ten tiesiog pritaškuota. Ir viskas. Smuikininkė klausia, tai kuri nata yra aukščiau, o kuri žemiau? Taigi autorė kompiuteriu surinko taškelius, ir čia jos kvartetas. Na, o mes, kadangi einame į visiškus marazmus, tai gal girdėjote Oksfordo profesorių nuomonę apie Beethoveną? Siūloma Oksforde Beethoveno muzikos nebedėstyti, nes „tai kolonijinis kompozitorius“.

– Kaip suprasti?

– Ogi taip. Baltasis kolonijinis kompozitorius. Todėl azijiečiai arba afrikiečiai gali įsižeisti...

– Norėčiau grįžti prie Jūsų vestų koncertų. Ar kildavo pagunda paprovokuoti publiką, turint omenyje Jūsų stilių?

– Ne.

– Ar turėdavote griežtą vedimo scenarijų, ar būdavo improvizacijų?

– Per keturiasdešimt metų scenoje visko buvo, bet vyko ir evoliucija. Pirmiesiems koncertams, mažiausiai metus, tekstus išmokdavau atmintinai. Paskui būdavo tik planas, koks puslapis su citatomis, pasižymėtu būtinu pasakyti ypatingu faktu. Gana greitai suvokiau, kad turėtų ateiti laikas, kai pakeltas vidury nakties pasakyčiau, kas ką groja ir pan. Na, nesakau, kad tai pasiekiau, bet beveik. Kadangi 45 metus dėstyta Akademijoje, nori nenori, į galvą įkrenta labai daug dalykų. O koncertų repertuarai nėra begaliniai. Bet štai kas svarbu: man ir publika, ir atlikėjai sako – tu scenoje toks kaip namie, visiškai savas. Gal net 40 metų patirties reikėjo, kad galėtum būti scenoje kaip namie. Ką tai reiškia? Ogi ateini į sceną ir kalbiesi. Pristatydamas Brahmsą ar Schubertą, kalbiesi su jais, pasiginčiji, bet tai gali sau leisti jau nebūdamas studentiško amžiaus...

– Ar muzikologija išliks kaip profesija?

– Jeigu liks tik garso skaidymas, tada ką ji ten veiks? Labai sunku pasakyti, kas bus kad ir už dešimties metų. Ir kaip žmonija ištemps dar dvidešimt metų? Nematau nieko šviesaus.

– Tokį trumpą terminą duodate?

– Duodu trumpą terminą, nes tempai žvėriški. Bet tai visiškai neliūdina, nes kas atsiranda, tas turi išnykti. Čia elementarus dėsnis, gyvybė Žemėje išnyks. Bet ką žmonės dabar krečia... Jeigu įkals į galvas kokius virbalus ar kokį kitą velnią, žmogus pasibaigs, nes tai jau nebebus žmogus.

– Persikels į kitą būvį?..

– Kas tada bus, negali žinoti.

– Dabar daugėja besižavinčių dirbtiniu intelektu, su juo bendraujama, tariamasi...

– Nesakau, kad tai blogai, bet gal iš dalies mados dalykas. O gal vadinamasis progresas, tik žvelgdamas iš savo paties varpinės labai atsakingai noriu pareikšti: pažanga savaime nereiškia gėrio. Pažanga gali atnešti ir baisių vaisių.

– Paskutinis klausimas: tai koks tas Jūsų gyvenimas?

– Kaip čia pasakius švelniau... Šiandien, baigiantis gyvenimui (na, gal jis dar nesibaigia), galiu pasakyti, kad jis buvo margas. Kai išgirstu žodį „margas“, prisimenu nežinau kieno genialią frazę, kad pasaulis yra margas, tik netobulas. Aš taip galėčiau pasakyti apie save ir savo gyvenimą...

– Ačiū už pokalbį.