VILNIAUS FESTIVALIO 2024 DIENORAŠTIS Pradžia

Birželio 3-iąją Nacionalinės filharmonijos salėje prasidėjo 28-asis Vilniaus festivalis. Šiųmečio festivalio devizas - „Misija įmanoma“, daugelio pamėgta frazė, pasiskolinta iš praeityje populiaraus Brian‘o De Palma kino trilerio „Misija neįmanoma“, panašu, kad prigijo ir klasikinės muzikos festivaliui, ypač, kai matomas nūdienos pasaulinis kontekstas griaudint pabūklams, ... tačiau mūzos nenutyla.

Festivalio atidarymo koncertas, pavadintas „Credo in pace“ („Tikiu taika“), nūdienos grėsmių kontekste bandė įkvėpti optimizmo. Tikėjimas, kaip žinia, yra labai individualus ir privatus dalykas. Turėkime omeny, kad šio grėsmių konteksto „autoriai“ yra visų pirma politikai ir nesvarbu, kurioje jie pusėje, nes vieni aktyviai veikė išvien su kriminaliniais rytų fašistais, kiti gi palaimingai snaudė savo šlovės ir gerbūvio spinduliuose, besivaudovaudami vieninteliu principu – „only buisness“ („tik verslas“ – angl.), todėl ir tikėjimas ar netikėjimas taika, tiesiogiai priklauso nuo tikėjimo tarptautine teise ir pasitikėjimo pasaulio lyderiais bei politikais. Panašu, kad ir viena, ir kita nūnai yra beveik sunaikinta, todėl belieka tikėti Dievu (gal gi Jis dar mūsų galutinai nenurašė) ir.... mūzomis, vis dar teikiančiomis viltį ir paguodą tiems, kurie prarado tikėjimą, nes ir mūzas reikėtų suprasti kaip Aukščiausiojo pasiuntines žemėje. Dėl tų pačių priežasčių man sunku patikėti pastarųjų metų kultūros politikos sprendimų sąžiningumu ir tvarumu, kuomet metai iš metų profesionalusis ir aukštasis menas patiria brutalų masinės kultūros ir stačiokiško primityvizmo spaudimą viešojoje erdvėje ir politikoje. Nūdienos politikai to nemato (nes jiems gal taip patogiau?), o veikiausiai ir nesuvokia šių grėsmingų procesų ilgalaikių pasekmių. Ar ne todėl sveikinimo žodį Festivaliui taręs Kultūros ministras daugelyje kultūros renginių matė tuos pačiuis veidus? Tokiu atveju kyla esminis kultūros politikos klausimas, ar vis dar turime aktyvų ir sąmoningą kultūros vartotoją, kuris kultūrą ir meną vertina bei yra pasiryžęs tai pirkti už pinigus, o ne tik sudalyvauti kviestinių suinteresuotų žmonių kompanijoje? 

Bet grįžkime prie mūzų ir jų palytėtųjų...

Koncertas prasidėjo prasmingai prisimenant tuos, kurie kovojo prieš pasaulio blogius, nuskambėjus Krzysztofo Pendereckio Čakonai Šv. Jono Pauliaus II atminimui iš „Lenkiškojo Rekquiem“.

Pirmoje koncerto dalyje turėjome progą „gyvai“ susipažinti su naujai iškilusią violončelės meno žvaigžde – 25-erių britų violončelininku Sheku Kanneh-Masonu. Prieš aštuonerius metus jaunasis britas nugalėjo BBC jaunųjų atlikėjų konkurse, o 2018-ais dar labiau išgarsėjo grieždamas Sasekso hercogo ir hercogienės vestuvėse, kurias stebėtojo milijonai žmonių visame pasaulyje. Violončelininkas – Londono karališkosios muzikos akademijos absolventas, kilęs iš muzikalios šeimos, kurios šaknys – Karibuose, Antigvoje ir Barbudoje. Kanneh-Mason‘ų šeimoje visi septyni vaikai yra nepaprasto talento muzikai. Antai, Sheku jaunesnioji sesuo pianistė 21-erių Jeneba Kanneh-Mason, jau pasirašė solidų kontraktą 2025 metams su įrašų kompaniją Sony Classical. Su Jeneba ir jaunesniuoju broliu smuikininku Braimahu Kanneh-Mason‘u violončelininkas griežia šeimos fortepijoniniame trio. Su Lietuvos Nacionaliniu simfoniniu orkestru, šįsyk diriguojamu Maestro Roberto Šerveniko, festivalio atidarymo koncerte Sheku Kenneh-Masonas griežė lenkų kompozitoriaus ir pianisto Mieczysławo Weinberg‘o (1919-1996) Koncertą violončelei ir orkestrui c-moll op.43. Koncertas, kaip visa kompozitoriaus kūryba daugelį metų buvo nežinoma, tačiau mums turėtų būti itin malonu, kad prie jo kūrybos garsinimo prisidėjo lietuvių dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Žydų kilmės kompozitorius, kurio tikrasis vardas pagal gimimo dokumentus - Mojsze Wajnberg, bėgdamas iš savo gimtosios Varšuvos nuo vokiečių nacių persekiojimo, 1939 metais atsidūrė Minske, o kai hitlerininkai įsiveržė į tuometinę Sovietų sąjungą 1941-ųjų birželį, kompozitorius su kitais muzikais persikėlė į Taškentą, po karo ir liko gyventi Sovietų Sąjungoje. Tik 1966 metais jis sužinojo, kad visą jo šeimą naciai nužudė Travnikų konclageryje prie Liublino. Net ir įgijęs sovietinę pilietybę, M. Weinberg‘as patyrė stalininės valdžios represijas ne tik antisemitiniu pagrindu, bet kaip ir kiti kompozitoriai, pavyzdžiui – Dmitrijus Šostakovičius ar Sergejus Prokofjevas, kurie buvo apkaltinti „formalizmu“, todėl ir šio, 1948 metais sukurto Koncerto premjera įvyko jau po Stalino mirties. Kompozitorius buvo net suimtas, kalbėta, kad nuo sovietinio gulago jį išgelbėjo D. Šostakovičius. Be šio Koncerto, tarp M. Weinbergo kūrybos palikimo – 22 simfonijos, 17 styginių kvartetų, septynios operos. Būtent D. Šostakovičius, būdamas 13 metų vyresniu turėjo reikšmingą įtaką M. Weinberg‘o kūrybos stiliui, nors jo stilistikoje apčiuopsime ir Béla Bartóko, Sergejaus Prokofjevo ar Gustavo Mahlerio kūrybos atgarsių. Kita vertus, kaip tik šis M. Weinbergo Koncertas violončelei davė tam tikrų idėjinių inspiracijų ir pačiam D. Šostakovičiui, kai pastarasis kūrė savo Pirmąjį koncertą violončelei ir orkestrui 1959-ais. Tai - išties, labai įsimintinas ir jaudinantis kūrinys, jo muzikinė kalba – nuo jausmingos, „aksominės“ violončelės lyrikos iki dramatiškų orkestro epizodų ir etninės muzikos ritmų bei spalvų. Solinė partija - efektinga ir techniškai sudėtinga, atskleidžianti instrumento charakterį ir visą tembrų, artikuliacijos gamą. Kūrinio orkestruotė įvairi, spalvinga, sumaniai išnaudoti visi instrumentai, įdomus, iškalbingas, emocionalus solinio instrumento ir orkestro santykis. Keturių ciklinių dalių kūrinį netradiciškai įrėmina dvi jausmingos Adagio dalys. Vidurinės, greitosios dalys žaižaruoja virtuoziškais violončelės pasažais, etniniais šokių ritmais, žydiškomis, balkaniškomis intonacijomis. Sheku Kanneh-Masonas yra ne šiaip išskirtinis virtuozas ir prigimtiniai muzikalus, bet absoliutus fenomenas, apie tokius instrumentalistus sakoma – jis yra suaugęs su savo instrumentu, šiuo atveju – violončelė yra Sheku sielos ir kūno tąsa muzikos erdvėse. Todėl natūralu, kad palyginus su kitomis interpretacijomis, būtent jo interpretacija palieka ryškiausią įspūdį.

Antrąją koncerto dalis pradėta su gerai žinomu ir populiariu Arvo Pӓrto „Credo“ fortepijonui, mišriam chorui ir orkestrui. Visada lengvai glumina, kuomet nūdienos kompozitoriai drąsiai instaliuoja J. S. Bacho populiarųjį Preliudą C-dur BWV 846, plačiojoje visuomenėje labiau žinomą, kaip genialiąją Ch. Gounod giesmę „Ave Maria“, gimusią prabėgus šimtmečiui po Bacho mirties. A. Pӓrt‘o meistrystė yra išties gluminanti, kaip paprastai ir sykiu emociškai paveikiai yra išdėstoma ši, iki skausmo pažįstama tema tarp orkestro, solinio fortepijono ir choro. Antroje koncerto dalyje išgirdome dar vieną solistą, Lietuvos klausytojams gerai pažįstamą ukrainiečių kilmės kanadietį pianistą ir kompozitorių Dmitri‘jų Levkovich‘ių. Pianistas išsiskiria savo plačiu repertuaru, Lietuvoje nesyk skambino puikias programas (nuo F. Chopino 24 Preliudų iki S. Rachmaninovo), todėl Vilniaus festivalyje buvo tikrai laukiamas svečias, kuris koncerto pabaigai kartu su Kauno Valstybiniu choru ir Orkestru atliko taip pat gerai žinomą kūrinį - Ludvigo van Beethoveno „Chorinę fantaziją“ fortepijonui, chorui ir orkestrui“. 1808-ais sukurtą opusą galima laikyti L. van Beethoveno Devintosios simfonijos „pranašu“ ir jau repertuariniu LNSO bei Kauno valstybinio choro kūriniu. Bet kuriuo atveju puiki šio kūrinio interpretacija gerai tiko Festivalio pradžios koncerto finalui su intonacinėmis aliuzijomis į „Odę džiaugsmui“.

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas, kultūros politikos analizė ir apžvalgos