VILNIAUS FESTIVALIO DIENORAŠTIS. Festivalis baigėsi, tegyvuoja Festivalis!

Publikuota: 2024-06-23 Autorius: Tomas BAKUČIONIS

Birželio 19-ąją Vilniaus festivalio organizatoriai pakvietė į priešpaskutinį Festivalio koncertą. Jau ne pirmi metai tradiciškai festivalyje pasirodo Lietuvos kamerinis orkestras (LKO), šįsyk dirigavo ir solo griežė orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas. Savo programai orkestras pasirinko Vienos klasikus bei Antano Rekašiaus kūrybą. Vienos klasikai, kaip žinia yra LKO eiklusis „arkliukas“ nuo Maestro Sauliaus Sondeckio laikų.

Dabartinis vadovas Maestro Sergejus Krylovas, kaip jau nesyki teko pastebėti, interpretuodamas baroko arba klasicizmo opusus renkasi labiau artikuliuotą, ekspresyvios dinamikos interpretaciją, šiek tiek artinančią pačią interpretacijos koncepciją prie nūnai visame pasaulyje (ne tik Vakaruose) išpopuliarėjusių istoriškai grįstos interpretacijos barokinių orkestrų. Ir čia esmę sudaro ne tiek istorinių XVII-XVIII amžių instrumentų ar jų tikslių kopijų naudojimas, kiek visiškai kitoks atlikėjo mąstymas, tempo, artikuliacijos santykio suvokimas, remiantis XVII a. antroje pusėje paplitusiu estetiniu mokymu „apie afektus“. Savaime suprantama, kad naudojamo stryko ilgis ir svoris yra svarbūs techniniai faktoriai, tačiau viskas prasideda bet kurio atlikėjo (tiek dirigento, tiek instrumentininko) „galvoje ir širdyje“, vidiniame girdėjime. Šią įžangą parašiau iš dalies įkvėptas jau pirmiau aprašyto „Il Giardino Armonico“ pasirodymo keliomis dienomis anksčiau, bet juos dar vėliau trumpai paminėsiu.

Birželio 19-osios koncertą LKO pradėjo nuo Josepho Haydno Simfonijos Nr. 43 Es-dur. Kūrinys - išties populiarus ir mėgstamas įvairių orkestrų. Simfoniją Haydnas sukūrė 1771 metais (tu metu jis jau buvo vyriausias kunigaikščių Esterhazių rūmų kapelmeisteris, tad simfonija tikėtinai buvo atliekama rūmų orkestro Mikalojaus I-ojo Esterhazio laikais. LKO ne visiškai patvirtintais duomenimis tolimesnėje praeityje taip pat turėjęs šį kūrinį savo repertuare. Taigi, Simfonijos atlikimas Festivalyje buvo tarsi tam tikras repertuaro atnaujinimas. Simfonija nuo pat pirmųjų taktų reikalauja nepriekaištingos orkestro intonacinės drausmės gausiuose unisonuose ir čia LKO tikrai buvo aukštumoje, itin preciziškas. Vis dėl to kiti interpretaciniai parametrai man sukėlė abejonių, šiek tiek pritrūko gero sinchrono ir aiškios subalansuotos artikuliacijos, kartais susidarydavo keistas įspūdis, kad dirigento vaidmenį perimdavo orkestro koncertmeisteris (bet tai yra gerai!), tačiau ketvirtoje Simfonijos dalyje vertikalė jau gerai sinchronizavosi, atsirado ir artikuliacijos balansas, aiškesnis apsisprendimas tarp „legato“ ir „non legato“, viskas suskambo tikrai virtuoziškai ir sykiu elegantiškai. Haydniškoji elegancija buvo visai prasmingai praretinta žaismingais Antano Rekašiaus groteskais „Muzikoje styginiams“ Nr. 2 užbaigiant pirmąją koncerto dalį. Antroje koncerto dalyje išgirdome mūsų koncertų salėse išties labai retai skambančią dar vieno Austrijos klasiko Johanno Nepomuko Hummelio kūrybą. J.N. Hummelis buvo J. Haydno, A. Salierio bei W.A. Mozarto mokinys. Pastarasis iki pat savo mirties 1791-ais globojo talentingą jaunuolį. Beje, 1804-ais J. N. Hummelis perėmė Esterhazių rūmų kapelmeisterio pareigas, kai jas dėl sveikatos būklės paliko J. Haydnas. Vėliau Hummelio karjera klostėsi kaip itin sėkmingo pianisto virtuozo, gausus ir jo kūrybinis palikimas - Joel‘o Sachs‘o kataloge priskaičiuojama keli šimtai įvairių žanrų kūrinių. Stilistiškai Hummelio kūryba pagrįstai laikoma tiltu iš klasicizmo į romantizmą. Išties, jei paklausytume nepaprastai virtuoziškus jo Antrąjį ar Trečiajį koncertus fortepijonui ir orkestrui, neabejotinai išgirstume jau šopeniškų intonacijų ir melodinių vingių.

LKO šįsyk su Sergejumi Krylovu ir pianiste Ana Geniušiene atliko J. N. Hummelio Koncertą smuikui, fortepijonui ir orkestrui G-dur op. 17 . Kūrinys sukurtas Vienoje jau apie 1805 metus, tačiau jis labiau klasicistinis nei romantinis, labai šviesaus charakterio, išdailintuose fortepijono pasažuose apstu dar rokoko stilių menančios ornamentikos. Ana Geniušienė 2015 metais baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, kur mokėsi pas prof. Jeleną Koznecovą, vėliau 2018-ais ji tęsė studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje. Dar studijuodama pianistė pelnė laurus ne viename solidžiame konkurse, o 2022-ais tapo Vano Cliburno konkurso sidabro medalininke. Kritikai pažymi jos interpretacinę įtaigą, virtuoziškumą ir garso jėgą. Tai tikrai atsiskleidė interpretuojant ir Hummelio koncertą, pasigerėjimą kėlė preciziškai, juvelyriškai atlikta visa ornamentika, tačiau ji atsiskleidė ne tik kaip ryški solistė, bet kaip puiki ir lanksti ansamblininkė. Bendrai interpretacija paliko puikų įspūdį – geras abiejų solistų ir orkestro susiklausymas, puiki ansamblinė darna pakankamai laisvai traktuojant muzikos pulsaciją, gerai subalansuota dinamika. Bisui Sergejus Krylovas ir Ana Geniušienė tiesiog tobulai atliko minimalistinį Arvo Pärt‘o „Spiegel im Spiegel“ bei Fritzo Kreislerio Preliudą ir Allegro Pugnani stiliuje.

Kadangi vos keliomis dienomis anksčiau Filharmonijos salėje koncertavo ansamblis „Il Giardino armonico“, verta paminėti, kad Giovanni Antonini ansamblis kartu su Bazelio kameriniu orkestru inicijavo reikšmingą projektą „Haydn 2032“, kurio tikslas iki 2032-ųjų atlikti ir įrašyti visas 107 Josefo Haydno simfonijas. Jei kam įdomu pasiklausyti, kaip „Il Giardino armonico“ interpretuoja būtent J. Haydno 43-iąją simfoniją, siūlau atsidaryti šią YouTube kanalo nuorodą:
https://www.youtube.com/watch?v=f42V_VDaSuA&ab_channel=Haydn2032.

Prisipažinsiu, nesu „gala-koncertų“ didelis fanas. Vis dėl to Vilniaus festivalio programose nebūta daug gala-koncertų, todėl Metropoliteno super-žvaigždės Thomo Hampsono (Thomas Walter Hampson) atvykimas savaime intrigavo. Garsusis Amerikos baritonas yra gausybės įvairiausių muzikinių ir akademinių Amerikos bei Europos apdovanojimu savininkas. Th. Hampsonas sukūrė daugiau kaip 80 vaidmenų operose žymiausiuose operos teatruose, įrašė virš 170 albumų, daugelis jų buvo nominuoti arba pelnė prestižinius apdovanojimus „Grammy“, Edison“, „Grand Prix du Disque“, šalia operinių vaidmenų jo kūrybinėje biografijoje – gausus kamerinių kūrinių kraitis nuo F. Schuberto iki G. Mahlerio (siūlau paklausyti:
ttps://www.youtube.com/watch?v=I79SbPHdxGA&ab_channel=GustavMahlerMusikwochenToblachDobbiaco

Paskutinį festivalio vakarą birželio 21-ąją Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras kartu su Thomasu Hampsonu klausytojus panardino į operos, operečių ir miuziklo vandenis. Pirmoji koncerto dalis buvo skirta klasikinei operai nuo W.A. Mozarto „Visos jos tokios“ fragmentų iki Giuseppe Verdi „Don Karlo“, antroji – operetėms ir miuziklams - nuo Franzo Leharo iki Cole Porterio ir Leonardo Bernsteino, Čia Th. Hamsonas ėmėsi ir dirigento vaidmens, įtaigiai dirigavęs L. Bernsteino pjesę orkestrui „Times Square“ iš miuziklo „Apie miestą“ ir taip pat įtaigiai atskleidęs simfoninio džiazo stilistiką. Bisui Th. Hamsonas dainavo ir populiariąją Bonio dainelę iš Imre Kalmano operetės „Čardašo karalienė“. Klausytojus pakerėjo ne tik įstabus Th. Hamsono vokalas, bet ir jo personažinis universalumas, tai, kaip jis scenoje kiekviename fragmente atskleidė skirtingų operos herojų charakterius ir dramaturgiją, tai buvo miniatiūriniai spektakliai. Geriausių komplimentų šįvakar nusipelnė mūsų Orkestras, kuris turėjo prisitaikyti prie nuolatinės stilių įvairovės ir jų kaitos per visą koncertą. Labai akivaizdus įrodymas, kad LNSO dabar yra „ant geros bangos“ ir puikioje koncertinėje formoje, buvo W. A. Mozarto operų fragmentų interpretacija, nes juk Mozarto muzikos orkestras beveik niekada negroja. Orkestras Mozarto operų fragmentus sugrojo taip užtikrintai, preciziškai (net didesne sudėtimi, nei numatyta partitūrose!), tarsi tai būtų jų kasdienis repertuaras. Tuo metu interpretuojant L. Bernsteino ir C. Porterio partitūras reikėjo visai kitų interpretacinių „raktų“ ir čia puikiai suskambėjo orkestro pučiamųjų grupė.

Tai buvo įstabus ir įsimenantis Festivalio finalas, beje, kaip ir visi Festivalio koncertai - abejingų nepaliko. Kaip visada – nesakome „Sudie“, o „Iki“, nes metai prabėga kažkaip greitai, o po kelių mėnesių vėl startuos naujas Filharmonijos koncertų sezonas.