VILNIAUS FESTIVALIO DIENORAŠTIS. Kai neįmanoma tampa įmanoma: pianisto Marc-André Hamelin‘o rečitalis.

Publikuota: 2024-06-06 Autorius: Tomas Bakučionis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Birželio 5-ąją antrajame Vilniaus festivalio koncerte solinį rečitalį skambino kanadietis pianistas Marc-André Hamelin, kuris kritikų nesyk tituluotas, kaip turintis antžmogišką techniką ir jie tikrai teisūs. Pianisto karjera ypatinga tuo, kad jis nėra dalyvavęs nė viename iš garsiųjų konkursų, kuriuose dalyvavo daugelis žymių pasaulio pianistų. Tai nesutrukdė pianistui 11 kartų tapti Grammy nominantu. Viename iš interviu Marc-André Hamelin, nors ir pripažindamas konkursų reikšmę, pastebi, kad nūnai konkursai yra devalvuoti vien dėl siaubingo jų kiekio.

Pianisto rečitalis išskirtiniu Festivalio įvykiu tapo ne tik dėl minėto kritikų epiteto, bet ir dėl koncerto programos. Pirmoje dalyje išgirdome retai gyvai girdimą L. van Beethoveno 29-ąją sonatą op. 106, nes kone visi fortepijoninio meno žinovai šį kūrinį tituluoja sudėtingiausiu visoje fortepijoninėje literatūroje. Paskutinysis vienos klasikas jai suteikė pavadinimą „Große Sonate für das Hammerklavier“, tarsi norėdamas atsiriboti nuo anuomet plačiai vartoto itališko instrumento pavadinimo „Fortepiano“ arba norėdamas pabrėžti, kad tik jo laikmečio plaktukiniu klavyru įmanoma atlikti šį kūrinį ir tuo pačiu pažymėdamas tvirtą žigsnį į muzikinio romantizmo epochą. Apskritai 29-ąją Sonatą pagal trukmę (bemaž 50 minučių), užmojį ir sudėtingą muzikinę kalbą būtų galima įvardyti kaip fortepijoninę simfoniją, tik spėju, kad jei kam kiltų noras orkestruoti šį kūrinį, tai būtų rimtas iššūkis, nors interneto šaltiniuose radau informaciją, kad tokių mėginimų būta...

Viso koncerto programa buvo sudėstyta taip, tarsi patiekiant klausytojui turtingą fortepijoninio meno meniu nuo monumentaliosios L. van Beethoveno 29-osios iki M. Ravelio „Scarbo“. Beje, pats pianistas šiuos kūrinius įtraukia į sudėtingiausių kada nors parašytų fortepijoninių kūrinių dešimtuką, pianisto reitinge 1817-18 metais sukurtai Beethoveno sonatai tenka pirmoji vieta. Tad nenuostabu, kad dokumentiniai įrašai apie kūrinio viešą premjerą nurodo tik į 1836 metus, kai kūrinį pirmąsyk Paryžiuje atliko ne kas kitas, o dvidešimtpenkiametis Ferencas Lisztas ir tąsyk tiek pats kūrinys, tiek jo atlikėjas sulaukė puikių Hectoro Berlioso atsiliepimų.

Antrąją koncerto dalį pianistas pradėjo vienu iš paskutiniųjų Roberto Schumanno opusų – fortepijoniniu ciklu „Miško scenos“ („Waldszenen“) op. 82. R. Schumanno gamtos vaizdai - tarsi tolimi muzikinio impresionizmo pranašai (septintoji dalis - „Paukštis pranašas“) paruošė klausytoją Maurico Ravel‘io ciklui „Nakties Gasparas“ („Gaspard de la nuit“).

Visa Marc-André Hamelin‘o laikysena prie fortepijono (jokių išoriniu efektų ar perteklinių judesių) byloja ne tik apie jo fenomenalią pianistinę techniką, bet ir apie neišmatuojamą filosofinę gelmę, realybės ribas peržengiantį „laiko valdymą“. Tokia buvo L. van Beethoveno Sonatos Trečioji dalis „Adagio sostenuto“ arba šiurpus M. Ravelio „Kartuvių“ (antroji ciklo dalis) vaizdinys ir pojūtis, o finalinė Sonatos fuga tais neįmanomais inversiniais pasažais, regis, prieštaravo visiems žinomiems fizikos dėsniams, tirštame fugos audinyje pianistas tarsi paliko klausytojui užšifruotų enigmos kodų, beje, viename iš ankstesnių interviu jis taip ir apibūdino vėlyvąsias Beethoveno sonatas...

Prieš keletą metų viename interviu koncerto išvakarėse pianistas atviravo, kad jam muzikos atlikimas yra ne šiaip pasirodymas scenoje, bet veikiau pasiūlymas klausytojui, pasidalinimas su juo istorijomis. Kiekvieną kūrinį Marc-André Hamelin‘as interpretuoja taip, kad kiekvienas klausytojas jaustųsi, jog šį kūrinį girdi pirmą kartą. Tad birželio 5-ąją pilnutėlėje Filharmonijos salėje tapome laimingais šių nuostabių Marc-André Hamelin‘o istorijų klausytojais ir liudytojais.