VILNIAUS FESTIVALIO DIENORAŠTIS. Muzikos herojai

Publikuota: 2024-06-13 Autorius: Tomas BAKUČIONIS. Nuotrauka: Dmitrijaus Matvejevo

Kai būdamas keturmečiu izraelietis pianistas Yoavas Levanonas pasirodė scenoje, jau tada klausytojai ir muzikos kritikai negalėjo atsistebėti mažamečio vunderkindo sugebėjimais. Apie jaunojo pianisto pasirodymą 2018-ais Verdi teatre Salerne „Daily Magazine“ rašė: „Visas jo 14 metų gyvenimas yra visiškai skirtas muzikos pasaulio tyrinėjimui. Kas žino, kiek vaikų šiame pasaulyje domėjosi fortepijonu ir klasikine muzika. Jo praktiniai įgūdžiai prilygsta didžiausių šių laikų pianistų, tačiau jam tik 14 metų.“ Kai penkiolikmetis pianistas 2019 metais pasirodė prestižiniame Verbier festivalyje Šveicarijoje, jis tapo jauniausiu dalyviu, kada nors pasirodžiusiu šiame išskirtiniame festivalyje. Jei peržvelgtume Y. Levanono vaikystės laikų internetinius „archyvus“, akivaizdžiai pamatytume, kad jau tada jis valdė tokios apimties repertuarą, kokį valdo tik žymiausi ir ryškiausi, daugelio metų patirtį turintys pianistai.

Birželio 7-ąją 20-metis Yoavas Levanonas pasirodė ir Vilniaus festivalyje kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, su kuriuo atliko Ferenco Liszto Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui Es-dur, o bisui dar paskambino ir N. Paganinio-F. Liszto „Campanellą“. Sakoma - kai kurie pianistai yra „gimę po fortepijonu“, o apie Y. Levanono ne tik techniką, bet ir mąstyseną galima drąsiai sakyti – „gimęs su visais fortepijono klavišais pirštuose ir su fortepijono skambesiu galvoje“, nes jo fortepijono skambesio gelmė yra tiesiog stulbinanti, užvaldanti ir neišmatuojama, klausytoją užvaldo ir tai, kaip pianistas tobulai valdo kiekvienos frazės dinamiką ir architektirą. Kita jo unikali savybė – fenomenalus persikūnijimas, tai – jo įžymieji paauglystės laikų bisai – džiazo stiliaus parafrazės (gal net pagal tą patį Rachmaninovą) užsimaukšlinus blizgančią dendišką skrybėlę, tiesa, Vilniuje džiazo neišgirdome ir skrybėlės neišvydome (kas žino, gal jau „išaugo“ iš tų šėlionių?), bet Liszto koncertas ir „Campanella“ įtraukė ir užbūrė ne ką mažiau, tokias entuziastingas ir nuoširdžias ovacijas Filharmonijos salėje išgirsi ne dažnai. Turbūt vienintelis koncerto „trūkumas“, kad neišgirdome dar ne vieno fortepijoninio koncerto iš didelio jaunojo pianisto repertuaro – Rachmaninovo Antrojo, Chopino, Čaikovskio, ... bet klausytojams su šiuo „trūkumu“ teks visada susigyventi.

Mūsų orkestras tą vakarą buvo tikrai vertas fenomenalaus solisto. Orkestrui tai buvo ypatingas koncertas, nes prie dirigento pulto stojo mūsų publikos jau pamėgtas prancūzų dirigentas Victorienas Vanoostenas, kuris vos prieš kelias dienas su LNSO pasirašė trijų metų sutartį kaip pagrindinis kviestinis dirigentas (Orkestrui ir toliau vadovauja Maestro Modestas Pitrėnas). Koncerto pradžioje orkestras atliko Richardo Wagnerio „Parsifalio“ uvertiūrą, o antroje koncerto dalyje Richardo Strausso simfoninę poemą „Didvyrio gyvenimas“ (“Ein Heldenleben“) op. 40. Šis R. Strausso kūrinys spėjo greitai apaugti įvairiais mitais ir peripetijomis. Po kūrinio premjeros 1899-ųjų kovo 3 d. Frankfurte (dirigavo pats autorius) pasipylė keisti kritikų kaltinimai kompozitoriui, neva šis tuo abstrakčiu herojumi poemoje vaizduojąs pats save. Vis dėl to savo bičiuliui Romain‘ui Rolland‘ui R. Straussas rašė: “Aš nesu joks herojus, aš nesutvertas mūšiams, nes jų šalinuosi ir mieliau mėgaujuosi ramybe ir taika“. Tad spėju, jog ir anuomet buvo gyvas „geltonosios spaudos“ žanras, užpildytas spekuliacijomis ir sąmokslo teorijomis.

Victorienas Vanoostenas yra toks pat fenomenalus muzikas, kaip ir to vakaro solistas. Fenomenalu ne tik tai, kad abu orkestrinius kūrinius V. Vanoostenas dirigavo atmintinai, juolab turint omeny sodrią, dramaturgiškai sudėtingą R. Strausso parititūrą. Fenomenalu ir tai, kad jo atmintyje išsilaiko ne tik bendra kūrinio tėkmė, bet ir smulkiausi orkestriniai, dinaminiai niuansai, kiekvienas svarbesnis instrumento ar grupės įstojimas. Būdamas puikiu koncertuojančiu pianistu V. Vanoostenas grodamas solo su orkestrais, dažniausiai pats ir diriguoja (tikrai rekomenduočiau pažiūrėti/paklausyti jo skambinamą ir diriguojamą M.Ravelio Koncerto fortepijonui G-dur įrašą), tad jo dirigentiškąjį fenomeną iš dalies apsprendžia ir pianisto patirtys. Tą vakarą orkestras ir dirigentas pasižymėjo puikia emocine, minčių sąveika, puikiausių komplimentų nusipelno orkestro koncertmeisterė Rasa Vosiliūtė, šįsyk griežusi ir visas solines smuiko partijas – viskas tikslu, solistiškai ryšku, turint omeny, kad „dvigubi“ vaidmenys visada reikalauja didelio talento ir koncentracijos. Taigi LNSO įžengė į dar vieną kiekybiškai ir kokybiškai naują etapą, ir niekam nekyla abejonių, kad Orkestro bendradarbiavimas su prancūzų dirigentų subrandins sultingų kūrybos vaisių.