VILNIAUS FESTIVALIO DIENORAŠTIS. Nunc et in saecula (Dabar ir per amžius)

Publikuota: 2024-06-19 Autorius: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Nuotrauka Dmitrijaus Matvejevo
VILNIAUS FESTIVALIO DIENORAŠTIS. Nunc et in saecula (Dabar ir per amžius)

„Vilniaus festivalio“ birželio 13-osios koncertas buvo skirtas diplomato ir politiko Stasio Lozoraičio (1924-1994) atminimui. Lietuvos diplomatas Italijoje ir JAV, visuomenės veikėjas, politikas, 1993 m. rinkimų kampanijos į Lietuvos prezidento pareigas metu žmonių pramintas „vilties prezidentu“.

Osvaldo Balakausko „Requiem“ atliko Modesto Barkausko vadovaujamas Vilniaus m. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) ir solistė Gabrielė Kupšytė.

Nemokamas koncertas tarsi simbolizavo Lozoraičių šeimos demokratinę tradiciją: muzikos meną skleisti visiems. Išties, muzikos klausytis, pagerbti Stasio Lozuraičio atminimą, atėjo visi norėjusieji. Jie netgi tolerantiškai vertino laukiamas vėluojančiųjų personas.

Muzika prasidėjo raiškiu, tiksliu ir įtaigiu orkestro unisonu. Jis tarsi rinko į būrį prijaučiančius idėjai klausytojus, vyksmo dalyvius. Jame galima buvo įžvelgti daug prasmių.

Iš tolio, iš užmaršties rūkų išnyra Lozoraičių šeima. Vizualizuojama ji ką tik atvertoje Signatarų namų parodoje. Net inteligentiškos šeimos nuotraukose buities kontekstuose matyti šeimos susikaupimas. Juk šios šeimos gyvenimas – tai optimizmu ženklintos nepalenkiamos Laisvės idėjos siekio pavyzdys, kuris įkvepia net mus, ateinančių kartų lietuvius.

Kompozitorius Oskaras Balakauskas buvo išrinktas Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariu, buvo Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje , Ispanijoje ir Portugalijoje ( reziduojantis Paryžiuje ), pirmuoju po pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos.

Jis turėjo galimybių bendrauti ir su Lozoraičių šeima. O. Balakauskas – nepaprastai inteligentiškas, skvarbaus proto žmogus nuginkluodavo galimus priešininkus itin argumentuota kalba. Jo diplomato talentas Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpiu lėmė jam visuomenės ir politikos veikėjo karjerą.

Vis dėlto kompozitoriui tai neužgožė pagrindinio pašaukimo – kūrybos. Kaip kompozitorius septintojo dešimtmečio viduryje jis įsitvirtino lietuvių moderniosios muzikos „smaigalyje". Jis – vienas ryškiausių kūrėjų ir svariausių autoritetų, dariusių didžiulę įtaką ne vienai kompozitorių kartai.

Balakauskas yra vienas iš produktyvesnių lietuvių kūrėjų. Sukurtos penkios simfonijos, daugiau nei dešimt koncerto žanro kūrinių, kamerinė opera, baletas ir daugybė kitos, daugiausia kamerinės.

„Aš nemanau, kad mirtis yra problema – mes jos neišsprendžiame, ji nenumaldoma ir visada išsprendžiama už mus. (…) Ji yra gyvenimo sąlyga“, – viename interviu sakė kompozitorius. Šiame kūrinyje jis kreipiasi į viduramžių liturginės muzikos tradiciją – grigališkąjį choralą, organumą, Ars nova motetus, nors ir nesilaiko kanoninės gedulingųjų mišių struktūros. „Jis senamadiškesnis net už Palestrinos muziką“, – taip kartą apibūdino savo Requiem kompozitorius. Šio kūrinio muzikos „paprastumas iš tiesų labai paveikus ir gilus.“ Pasikartojančios faktūros ir į meditaciją vedančios garsinės formulės. Lyg malda iš senovinės kantičkos. Kompozitorius viename interviu yra pareiškęs savo nemeilę operinio dainavimo manierai. Ir šį kartą skamba ne tipiška arija, bet skausmingai išreikštas atsidūsėjimas, staiga virstantis dainininkės solistės tęsiama aistringa kantilena.

1995 m. rugsėjį kantatų ir oratorijų festivalyje „Vratislavia Cantans“ Vroclave atliktos penkios Requiem dalys (Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, choras „Aidija“, Judita Leitaitė, dirigavo Donatas Katkus). Lenkų muzikologas Krzsztofas Droba rašė, kad O. Balakausko Requiem siūlo naują „lotyniškosios missae pro defunctis traktuotę, nesilaikant šimtmečiais sankcionuotų mišių už mirusiuosius interpretavimo tradicijų.“ 1996-siais kūrinys buvo atliktas Kaune ir Vilniuje, palydint profesoriaus Vytauto Landsbergio ir Algirdo Patacko įžangos žodžiais.

Viso kūrinio premjera įvyko 1996 m. kovą Vilniuje, vėliau ir kituose Lietuvos miestuose. 2004 m. „Naxos“, viena didžiausių muzikos įrašų kompanijų, išleido šio P. Balakausko opuso kompaktinę plokštelę.

Birželio 13-osios koncerte kūrinį atliko jau minėtas Šv. Kristoforo orkestras ir choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas). Dirigavo tarptautinių konkursų laureatas, Šv. Kristoforo orkestro meno vadovas Modestas Barkauskas. Logiškos muzikos frazės, išgirstos jų kulminacijos ir į nebūtį krentantys piano epizodai. Manau, interpretacija pateisino muzikos autoriaus sumanymą.

Mecosoprano partiją atliko Gabrielė Kupšytė. Lietuvoje dainuojančios girdėti neteko, šiuo metu daugiausiai dirba užsienio scenose. Jos gyvenimo muzikoje pradžia – Baublių kaimelyje. Muzikos rašto pradėjo mokytis Kretingoje. S. Šimkaus konservatorijoje dainavimo mokė Rūta Agafonovienė. LMTA baigė prof. Sigutės Stonytės klasėje.

Gražus, stiprus, lygiai vedamas balsas plazdėjo virš orkestro ir choro. Kompozitorius kūrė būtent ne „sunkesniam“ žemo registro mecosopranui. Melodinė linija nuolat siekė aukšto registro spalvos. Pamaniau, kad Lietuvoje atsirado ir galėtume išgirsti šviesaus atspalvio koloratūrinį mecosopraną. O tai ne tik Rozina G. Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, bet ir visi spalvingi kelnėtų (vyriškų) personažų muzikiniai paveikslai.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai