VILNIAUS FESTIVALIO DIENORAŠTIS. Tegyvuoja karaliai harmonijos soduose

Publikuota: 2024-06-22 Autorius: Tomas BAKUČIONIS

Iš esmės visų Vilniaus festivalio koncertų bruožas yra išskirtinai ryškūs ir meistriški atlikėjai, tikri savo profesijos Guru. Tačiau du koncertus reflektuočiau kaip išskirtinius ne tik meistryste, bet tam tikra vidine elegancija ir šilta emocija bei aistra, ir tokį derinį laikyčiau ne tik išskirtinumu, bet beveik karališka privilegija.

Britų vokalinis sekstetas „The King‘s Singers“ neabejotinai turi tokią privilegiją, ir tikrai ne dėl paties ansamblio pavadinimo. 55 metus egzistuojantis ansamblis į Vilniaus festivalį atvyko jau antrąsyk, tiesa, jau pakitusia sudėtimi, tačiau visus tuos metus ansamblis išlaikė savo koncertinių programų stilistiką, aiškią klasicistinę koncepciją. Šiuo metu ansamblyje dainuoja: Patrick Dunachie (pirmasis kontratenoras), Edward Button (antrasis kontratenoras), Julian Gregory (tenoras), Christopher Bruerton (pirmasis baritonas), Nick Ashby (antrasis baritonas), Jonathan Howard (bosas). Visame pasaulyje muzikos kritikai liaupsina ansamblio vokalinę meistrystę, kolektyvas yra pelnęs prestižinius muzikos apdovanojimus – du „Grammy“, „Emmy“ ir „The Gramophone“.

Į šiųmetį Vilniaus festivalį „The King‘s Singers“ atvyko su programa, pavadinta „Tegyvuoja karalius“, kurios pagrindinė idėja – atspindėti svarbiausius įvykius britų monarchijos istorijoje, nes kaip bendraudami su publika juokavo patys ansamblio nariai – britai yra šiek tiek „pamišę“ dėl monarchijos ir jos istorijos. Savo pasirodymą britai pradėjo kreipdamiesi su netrumpa prakalba į publiką lietuvių kalbą. Apskritai visas seksteto pasirodymas Vilniuje alsavo net tik britams būdinga elegancija (apie jų aukščiausią vokalinę meistrystę jau būtų banalu kartotis), bet ir būdingu humoru, muzikiniais pokštais, nevengiant subtilių muzikinių šaržų ir autošaržų. Visą programą jie suskirstė į keletą teminių dalių, atspindinčių atskirus britų monarchijos istorijos įvykius, kaip antai – Jos Didenybės Karalienės Elžbietos II arba Jo Didenybės Karaliaus Karolio III karūnavimas. Programos pagrindą sudarė XVI-XVII britų muzikos klasikų Williamo Byrdo, Michaelo Easto, Michaelo Cawendisho, Johno Redfordo, Thomaso Weelkeso vokalinė kūryba. Tai – religinės ir pasaulietinės giesmės. Antroji koncerto dalis, pradėta tradiciniu britų XVII a. himnu „God Save The KIng“ (Dieve, saugok Karalių“), toliau buvo kaip tik siejama labiau su pramogine ir pokštų stilistika, tačiau, kaip ir minėjau, ansamblis tai pateikė itin skoningai ir subtiliai, o štai bisui išgirdome tikrą staigmeną ir perlą – žinomo Lietuvos choro dirigento Romualdo Gražinio harmonizuotą liaudies dainą „Oi ūžia, gaudžia” iš Liudviko Rėzos tautosakos rinkinio. Taigi galantiškieji britai, kaip pradėjo, taip pat mandagiai ir užbaigė savo įsimintiną pasirodymą – lietuvių kalba ir lietuviška daina.

Antrasis toks koncertas įvyko birželio 16-ąją, kai taip pat antrą kartą į Festivalį atvyko italų baroko ansamblis „Il Giardino Armonico“, kuriam jau daugelį metų vadovauja išilginės fleitos virtuozas Giovanni Antonini. Į Vilniiaus festivalį ansamblis ne savo didžiausia sudėtimi, Vilniuje griežė: Stefano Barneschi, Marco Bianchi (smuikai), Liana Mosca (altas), Marcello Scandelli (violončelė), Giancarlo De Frenza (violonė), Margret Köll (barokinė arfa), Riccardo Doni (klavesinas). Vilniaus festivalio koncerte prie ansamblio solisto ir nario „teisėmis“ prisijungė italų violončelininkas Giovanni Sollima, kuris šiandien yra ne tik vienas paklausiausių violončelininkų, bet ir populiarus šiuolaikinis italų kompozitorius, tarp jo scenos bandradabių galima paminėti tokias garsenybes kaip Riccardo Mutti ir Yo-Yo Ma. Violončelinikas yra griežęs garsiausiose pasaulio koncertų ir teatrų salėse – „Carnegie Hall“, „Salle Gaveau“, „Teatro alla Scala“, Sidnėjau operos teatre. Jo kūrybinis akiratis yra nepaprastai platus žanrų, stilių, intrumentarijaus ir iššūkių prasme - violončelininkas yra grojęs po vandeniu arba iš ledo pagaminta violončele, tačiau į Vilnių žymusis muzikas atvyko vis tik su savo violončele, kurią pagamino 1679 metais garsus Kremonos meistras Francesco Ruggeri.

Italai turi įstabų baroko muzikinį paveldą, tik štai mūsuose dažniausiai apsiribojama A. Vivaldi ir dar kelių autorių kūryba. Šįsyk į Vilnių Italai atvežė puikią ir klausytojams patrauklią programą, į kurią įtraukė keletą kaip tik mums mažiau žinomų autorių. Pirmoje koncerto dalyje ansamblis griežė Domenico Sarro (1679-1744) Koncertą a-moll išilginei fleitai, styginiams ir basso continuo, solistas – ansamblio vadovas G. Antonini, taip pat dar vieno baroko laikotarpio kompozitoriaus Lenardo Leo (1694-1744) Koncertą d-moll violončelei, styginiams ir basso continuo, solo giežė Giovanni Sollima. G. Sollima griežimo maniera yra nepaprastai ekspresyvi, manieringa, virtuoziška, jis yra tiesiog energijos vulkanas, galintis užvaldyti milžinišką auditoriją. Viso ansamblio susiklausymas, skambesio kokybė ir dinamikos valdymas ryškiai atsiskleidė pirmos dalies pabaigoje atliekant Luigi‘o Boccherinio „La musica notturna delle strade di Madrid“ styginiams (tikslesnis vertimas būtų - “Madrido gatvių nakties muzika“), turbūt tokio „piano-pianissssimo“ Filharmonijos salėje dar neteko girdėti, bet viskas skambėjo aiškiai ir tokiose dinamikos ribose. Antroje koncerto dalyje išgirdome tiek mūsų klausytojams, tiek ir profesionaliems muzikams mažai girdėtą instrumentą – šalamają (chalumeau – pranc., ang.). Šį instrumentą nebent teoriškai labiau žino muzikos istorikai, kai kalba apie jo kilmę iš artimųjų ir viduriniųjų rytų regiono. Jam labai artima lietuviška birbynė ir armėniškas dudukas, instrumentas laikomas šioulaikinio klarneto „protėviu“. Antrąją koncerto dalį ansamblis kaip tik ir pradėjo Georgo Philippo Telemanno Koncertu d-moll dviems šalamajoms, styginiams ir basso continuo, solo griežė Giovanni Antonini ir Tindaro Capuano. G. Ph. Telemanną galima laikyti tikru kosmopolitu, nes jo kūryboje atrasime prancūziško ir itališko stiliaus kūrinių, šis koncertas yra ryškiai itališko stiliaus, tad puikiai įsiliejo į koncerto programą, labai patrauklus savo svajingomis lėtosiomis dalimis, puikiai atsiskleidžia abiejų solinių instrumentų galimybės, kūrinys galėtų praplėsti ir šiuolaikinių klarnetistų repertuarą. Antroje dalyje Giovanni Sollima taip pat griežė nepaprastai virtuozišką ir efektingą Antonio Vivaldi Koncertą a-moll violončelei, styginiams. Koncertą italai užbaigė paties Giovanni‘o Sollima kūriniu – „Passa Calle XXI“ dviem šalamajoms, violončelei, styginiams ir basso continuo. Kūrinys buvo sukurtas specialiai ansambliui „Il Giardino Armonico“ ir čia yra aiškios idėjinės sąsajos su baroku ir koncerte skambėjusiu G. Ph. Telemanno koncertu.