Visas pasaulis – teatras

Publikuota: 2021-12-02 Autorius: Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ
Visas pasaulis – teatras

Visas pasaulis – teatras, sakė Shakespeareˊas. Teatralai ir apie juos kalbantys – kokie reikšmingi! Vieni linguoja galvas girdėdami nepriimtiną nuomonę ir vaizduodami nesuprantą, apie ką kalbama, kiti linksi pritardami parašytiems vertinimams. O dar kiti rašo siekdami įsiteikti kūrėjams, bet savo nuomonę slepia... Ir taip nuo amžių.

„Atsiradus operai, nusimaną muzikoje asmenys pradėjo rašinėti rimtas kritikas, turėdami galvoje, jog sąžininga kritika padės jauniems atlikėjams ir visuomenei, nes žvilgsnis iš šalies yra kitoks nei viduje. Bet kritikos susilaukę asmenys, išgirdę apie save tiesą, tiek užsigaudavo, kad net vengdavo akimis susidurti su recenzentu. Šie, tai pastebėję ir nenorėdami įsigyti bereikalingų priešų ir jauniems artistams gadinti ūpą, nustojo visai rašą arba retkarčiais šį bei tą bendrai parašo. <...> Jei būtų nustoję ir mėgėjai rašyti, tai apie operą ir kai kuriuos koncertus, be kronikos, nieko daugiau nebūtų. Kyla klausimas – ar rašyti taip, kaip dabar rašoma, ar visai nerašyti?“ – 1924 m. rašė Juozas Žilevičius (Mūsų muzikos padėtis Lietuvoje. – Lietuva, 1924-03-05, 2–3).

Toks klausimas kilo ir man. Tačiau pirma pasidžiaukime, kad Lietuvos visuomenė galų gale sulaukė Nacionaliniame operos ir baleto teatre atgimusios Giuseppe Verdi operos „Traviata“. Spektaklį sukurti pakviesti italų menininkai: režisierius Fabio Ceresa, scenografas Tiziano Santi, kostiumų dailininkas Giuseppe Palella, choreografas Mattia Agatiello. Akcentuota spalvų gama, uniformuotų damų apdarai. Už muzikinį atlikimą atsakingi du dirigentai – Ričardas Šumila ir Julius Geniušas. Gerai dainavusį chorą paruošė jo meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Kaip visada raiškus Levo Kleino darbas.

Kiekvienas žiūrovas rankose galėjo turėti Eglės Ulienės ir dailininkės Birutės Černiauskienės parengtą 100 puslapių skoningą ir turiningą leidinį (Laūros Karnavičiūtės vertimas į anglų kalbą). Atsiskleidė istorinis operos „Traviata“ kontekstas, pateikta ją kūrusių asmenybių fotografijų galerija, net Jono Vilimo parengtas pažodinis libreto vertimas. Gaila, kad išplėtotoje premjerų informacijoje nematyti Klaipėdos ir Kauno spektaklių. Juk kalbama apie Lietuvos operą!

Kiek skaičiau atsiliepimų apie „Traviatą“, tai vis kalbama apie tą meilę kaip seilę. Tačiau Violeta – tragiškas personažas, todėl būtina tai išgirsti muzikoje ir įkūnyti režisūroje.

Operos idėja – ne vainikėliu pagražinto įsimylėjusio jaunuolio džiaugsmas, bet meilė moteriai, kuri visuomenės atstumta dėl vietos demimonde. Pusiau autobiografinį romaną „Dama su kamelijomis“ Alexandreˊas Dumas sūnus (1824–1895) parašė, kai jam buvo 23 metai, kūrinys paremtas trumpu autoriaus meilės ryšiu su Marie Duplessis. Jame kalbama apie aukšto statuso kurtizanę (cortigiane oneste), napaprastai mėgusią kamelijas; raudoną prisisegdavo, kai vyrams būdavo neprieinama, o baltą – laukdama meilės.

Demimondas buvo pasiturinti, malonumų ieškanti visuomenės dalis, nepaisiusi moralės, religijos normų ir tradicijų, turėjusi savo hierarchiją, etiketą ir protokolą. Puošnių ir triukšmingų vakarų tikslas būdavo gyvenimą paversti rojumi, džiaugtis flirtu, o ryte atsibudus galvoti apie būsimą vakarą. Iš kaimo į Paryžių atvežtos ir paprastus darbus atlikdavusios mergaitės lankydavosi pas modistes, dirbdavo, kol Tivoli giraitėje ar teatre sutikdavo tinkamą turtingą vyrą. Kašmyro šalis, papuošalas – ir jos patekdavo į meilužių kategoriją. Kurtizanės buvo ugdomos geram verslui: lavinamas jų intelektas, elgsena, meninis skonis ir saviraiška. Visuomenė gailėdavo tik visai nuskurdusių kurtizanių.

Sąlyginis teatras šiame šimtmetyje geba išlaisvinti aktorių nuo dekoracijų, sukurdamas jam trimatę erdvę ir leisdamas disponuoti natūralia plastika, suteikiant galimybę klausytojams patirti muzikos dramą. Jeigu režisierius girdi muziką, jis pasiūlo aktoriui tokias mizanscenas, kurios padeda tai išreikšti, priverčia ir žiūrovą tą dialogą suprasti. Šiame pastatyme visko yra daug, tačiau režisierius neklausė muzikos, bet rūpinosi scenas apkrauti pašaliniu veiksmu, kas blaškė ir atlikėjus, ir žiūrovus.

Verdi operos premjerinio spektaklio 1853 m. kovo 6 d. visuomenė nepriėmė. Analizuodamas priežastis kompozitorius manė, kad gal kalti dainininkai, „o gal tai buvo mano kaltė?“ Venecijos publiką šokiravo tai, kad į sceną jis išvedė ne istorinius herojus, o kurtizanę, visuomenei moraliai nepriimtiną personą. Turtingų vyrų išlaikomą moterį, svajojančią apie tyrą meilę.

G. Verdi rado savitą dramatiškumo išraišką. „Traviata“ – tai jau ne Bellini, Donizetti ar Rossini muzika. Nemirtingą ją daro vokališkumo pradmuo, melodisto ir kompozitoriaus-dramaturgo talentas. Dinaminiai kontrastai, aistringi emocijų proveržiai. Dramaturgiškai operoje svarbiausias, centrinis epizodas – tėtušio Žermono moralizavimas: jis turi ištekinti dukrą, o čia, pagalvok tik, sūnus su nusidėjėle gyvena! Kitas dramaturgiškai svarbus – lošimo kortomis epizodas.

Kaip šias problemas sprendė statytojai italai?

Ar pasirinkta rožinė spalva, Alfredui ant galvos uždedamas vainikėlis neturi gilesnių poteksčių? Levandos šakelė, simbolis, siejantis Violetą Valeri su įsivaizduojamu laisvo oro gūsiu Alfredo tėviškės laukuose, neturėtų pakeisti kamelijos žiedo. Būtent kamelija – prieinamos moters simbolis.

Nelabai smagu buvo žiūrėti į pasisavintus kitų režisierių pastatymų elementus, ypač į nepaprastai muzikalaus Franco Zeffirelli filme sumanytą Žermono arijos iliustraciją. Pristigo ir logikos: net ir ta mimanso scena sugriaunama veikėjams palikus menamą veiksmo lauką.

Scenoje sukinėjosi kelios keistai veikiančios čigonės, Alfredą stumdantys jaučiai. Nepriimtinas grubus gestas su koljė ant Violetos kaklo. O viršūnė – brindisi traktuotė. Kad turtingų namų kurtizanė kaip traktieriaus merga, pasigriebusi butelį, laistytųsi šampanu, nei istoriškai, nei estetiškai nepagrįsta. Dramos užuomazga – pirmajame duete. „Jos paveiksle buvo matyti nekalta mergaitė, kurią niekingu būdu pavertė kurtizane“, – skaitome A. Dumas mintį apie operoje įkūnytą Violetą.

Ir vėl iliustracija: gražus levandų laukas atsiveria Žermonui dainuojant apie Provansą. Į jį žengia ištekėti besiruošianti jo dukra, vėliau į jį žvelgia ir nostalgijos apimtas Alfredas. Visi pavaidinimai neleidžia pajusti šio psichologiškai svarbaus operos epizodo reikšmės. Visa Žermonų šeima –rusvaplaukiai. Apvalainą, meilės trokštantį Alfredą lengvos medžiagos kostiumas dar labiau išpučia – nepatrauklu, jokios elegancijos.

Spektaklyje naudojami keli simboliai, vienas jų – jaučių galvos su nežabota rankų choreografija. Jie pasirodo per šventę pas Florą, bet ar toji šventė tęsiama ir anapilin išlydint Violetą? Kitas simbolis – laikrodis. Gyvenimas – tai, kas greitai praeina (J. Marcinkevičius) ir baigiasi, tačiau viskas vyksta tokiame mimanso šurmulyje, kad akcentai prapuola.

Operoje, kurioje tarsi ir nėra intrigos, svarbi vaidmens evoliucija. Verdi atvėrė giluminį moters konfliktą: jos siekį mylėti prieštaraujant visuomenės moralinėms normoms. Žavesiu, užuojauta apdovanotas vaidmuo.

Dėmesys vokalui buvo pagrindinis Verdi principas. Vokalinis tekstas – dainininkų idealas. Verdi iš dainininkų reikalavo tikslių artikuliacinių akcentų, melodijos vibracijų, skambėjimo energijos. 1864 m. laiške Leonui Escudier kompozitorius rašė: „Viskas bus gerai, jeigu orkestras visam laikui supras, kad reikia groti piano.“ Visos operos melodika prisodrinta psichologinio turinio.

Violetos paveikslą atveria I veiksmo preliudas – mirštančios Violetos tema. Ir antroji – svajinga, jos meilės simbolis. Apsidžiaugiau: maniau, dirigentas Ričardas Šumila tokia muzikalia dvasia ves ir visą spektaklį. Tačiau vos tik preliudas baigėsi, prasidėjo lėkimas. Net ir natose užrašytas molto vivace turi paklusti išdainuojamam tekstui.

Joana Gedmintaitė – Violeta tarsi rado daugiau aktorinių spalvų vaidmens evoliucijai perteikti. Tačiau statytojai neleidžia jai pabūti su savimi, apmąstyti situacijos. Aplinkui vis kas nors šmirinėja, ir sudėtinga arija „È strano!..“ netenka savo reikšmingumo. Minkštai ir tiksliai skambėjo partijos aukštas registras, tačiau tas nelemtas balso tremolo viduriniame registre neleido jai tiksliai perteikti artikuliacijos.

Viktorija Miškūnaitė aukštą tesitūrą dainavo formuodama garsą žemoje vokalinėje pozicijoje, prarasdama spalvą ir netiksliai intonuodama. Gražiąją, pamąstymų kupiną II veiksmo ariją Alfredas su vainikėliu ant galvos dainavo žalioje pastoralinėje scenoje. Muzikos, vidinio monologo esmė pasimetė toje pievoje, kur netrūko žmonių. Savo partiją Merūnas Vitulskis dainavo tvarkingai, gražiai vedė vokalinę liniją, jis spektakliuose skambėjo stabiliausiai, tačiau norėjosi girdėti daugiau vidinių emocijų.

Žermonas – Vytautas Juozapaitis vėl atgavo vokalinę formą, ir lieka apgailestauti, kad ją praranda „popieriniuose“ darbuose. Jo Žermonas buvo aristokratiškas, savo vietą visuomenėje suvokiantis turčius, o Arūnas Malikėnas atstovavo savo levandų laukams. Gaila, kad jam pristigo intonacinio tikslumo.

Kodėl Floros vaidmuo šiame pastatyme skirtas sopranams (Regina Šilinskaitė, Ieva Juozapaitytė)? Juk ne šiaip Verdi, partiją rašydamas mecosopranui, suteikė herojei tamsesnę balso spalvą?

Gal spektaklis dar tobulės, gal įsilies daugiau jaunų dainininkų, kurie suteiks malonumą nemirtingos Verdi muzikos išsiilgusiai publikai.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai