Vytautas Bacevičius ir lietuviško avangardo kontekstai
Džiugu, kad Vytauto Bacevičiaus (1905-1970) kūryba randa vis platesnį atgarsį Lietuvos muzikos padangėje. Prie to nemažai prisideda tarptautinio Ludwigo van Beethoveno konkurso laureatas, Niujorko Julliardo mokyklos muzikos menų daktaras pianistas Gabrielius Alekna. Jo diskografijoje – išsamiausias V. Bacevičiaus kūrinių fortepijonui solo ir su orkestru pristatymas, leidžiamas tarptautinių kompanijų „Toccata Classics“ ir „Naxos“.
Šių metų gegužės 28 dieną pianistas debiutavo koncertų salėje „Organum“, pristatydamas rinktinę modernizmo atstovų programą pavadinimu „Vytautas Bacevičius ir lietuviško avangardo kontekstai“. Programos idėja – pristatyti būsimą albumą, kuris bus įrašinėjamas liepos mėnesį Lietuvoje. Pasak G. Aleknos, kūriniai pereina vienas į kitą, susišaukdami įvairiais kontekstais. Žinoma, čia pusę programos sudaro V. Bacevičiaus kūriniai, skambantys tarp Claude‘o Debussy, Karolio Szymanowsky‘o, Arnoldo Schönbergo ir Olivier Messiaeno opusų.
Pirmoje dalyje išgirdome C. Debussy „Canope“ iš Preliudų 2 sąs., K. Szymanowskio „II Calypso“ iš Métopes, op. 29 ir V. Bacevičiaus „Liūdną dainą“ op. 56, „Mistinę poemą“ op. 6 bei penkių dalių Siuitą Nr. 1, op. 47.
G. Aleknos nuomone, V. Bacevičių galima drąsiai vadinti Kauno modernizmo vedliu; jis vienintelis buvo pripažintas tarptautiniu mastu, o kūryba galbūt originaliausia ir įdomiausia po M. K. Čiurlionio. Nors iki mirties 1970 metais jis gyveno Niujorke, jo kūryba nesįsiliejo į JAV muzikinę kultūrą – liko nežinoma. Todėl pianisto tikslas – ištaisyti istorinę neteisybę ir grąžinti jo muziką Lietuvai ir pasauliui.
Antroje koncerto dalyje klausėmės A. Schönbergo „Šešių mažų pjesių“ op. 19, O. Messiaeno „Sūnaus žvilgsnio“ iš „Dvidešimties žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ ir V. Bacevičiaus „Vizijos“ op. 30 bei „Kosminės poemos“ op. 65. Papildomai nuskambėjo C. Debussy „Viržiai“. Buvo įdomu palyginti ryškių meninių individualybių „vidinį aš“, kuris toks skirtingas: spalvingas ir perregimas Debussy, mistiškasis Messiaenas, prasminių kodų prisotintas Szymanowskis ir Schönbergas, muzikos kalba konstravęs ekspresionistines nuostatas. V. Bacevičius šalia jų iškyla kaip visiškai originalų pasaulėvaizdį turinti asmenybė, ypač intriguojančioje „Kosminėje poemoje“, kurioje kuriama plati, kosminių maštabų žmogaus vidinė visata. V. Bacevičiaus kūrybos norisi klausytis dar ir dar kartą, ji kaip daugiasluoksnė tapyba, kurios paslaptis perprasti galima tik įsigilinus į koncepciją, laikmetį, kūrėjo asmenybę ir pačią partitūrą.
Apskritai visų girdėtų kompozitorių kūriniai, gal išskyrus žymiai dažniau atliekamą Debussy, girdėjosi lyg uždara erdvė su savo dėsniais, kuriuos aiškinantis ir norint sužinoti kas kaip yra, kad „žodžiai nebūtų sau, o muzika – sau“, geriausia pačiam sėsti prie fortepijono, įsigyventi į tekstą, pajausti dvasią.
G. Alekna pateikė nepriekaištingai perskaitytą muzikinį tekstą. Tai intelektualus, struktūriškai mąstantis, iškilus pianistas, suprantantis nacionalinės muzikos reikšmę ir, gyvendamas Niujorke, nepamirštantis prisidėti prie jos sklaidos.
Susiję nariai
Daiva Tamošaitytė
Pianistė, muzikologė