Vytautas Skripkauskas: „Esu laimingas žmogus!“

Vilniaus rotušė vasario 19-ąją gaudė ir aidėjo, šurmuliavo ir klegėjo: televizijos kameros, fotografų blykstės, būriai įvairiaamžės publikos. Čia, žiūrėk, garbus senolis, lazdele pasiramsčiuodamas, sunkiai kopia prašmatniais rotušės laiptais, o čia – vaikščioti vos pramokęs pirmametis žengia įsikibęs tėvų rankos. Gimnazistai ir senjorai, žinomi valdžios žmonės ir verslininkai... Iš šio margaspalvio būrio ir energija, ir aplinkinių rodomu dėmesiu išsiskiria visus subūręs sukaktuvininkas Vytautas Skripkauskas.

Prisipažinsiu, kelis kartus tikslinausi datą – gal suklydome, gal 80-metį švenčiame?

Į rotušę įžengėme drauge. Instrumentų išdėstymui scenoje vadovauja Vytautas, repetuoja – Vytautas, prieš pirmąjį kūrinį persirengti iš salės į pirmąjį aukštą bėgte bėga Vytautas... N. Galino „Greitasis traukinys“ šmaikščiai teatralizuotas – mašinisto uniformą vilkinčio dirigento švilpukas ir orkestrą uždegantis mostas suteikia pjesei fanfariškumo, taip tinkančio jubiliejinio koncerto pradžiai.

R. Szentapali Variacijos vengrų vaikiškos dainelės tema tūbai solo, atlikta puikaus muzikanto Laimono Masevičiaus, kiek apramino koncerto pradžios aistras ir paruošė dar vienai stebinančiai akimirkai: dirigentas ir vėl persirengė (taigi pirmajame aukšte!) – dabar jau iškilmes pabrėžiančiu baltu kostiumu.

Klaidinga spręsti apie žmogaus gebėjimus vien iš jo amžiaus – tuo įsitikintų kiekvienas, pabendravęs su 95-erių klarnetininku, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestro „Septima“ vadovu Vytautu Skripkausku. Kiekvieną akimirką gyvybingumu stebinantis maestro iki šiol dirba su jaunimu ir geba rasti bendrą kalbą su kiekvienu mokiniu. „Aš esu laimingas žmogus“, – sako žvitrių akių Vytautas.

Sportas ir muzika – du dalykai, kurie Panevėžyje augusį V. Skripkauską lydėjo nuo vaikystės. Jam puikiai sekėsi įvairiose sporto šakose – nuo futbolo iki fechtavimo, jis buvo pripažintas geriausiu Panevėžio lengvaatlečiu, vėliau buvo pakviestas prisidėti prie futbolo meistrų komandos. Vis dėlto pasirinko muziką ir dėl šio sprendimo šiandien jaučiasi laimingas.

„Kai baigiau Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kolega dainininkas, kuris ruošėsi palikti muzikos mokytojo darbą vidurinėje mokykloje, pasiūlė jį pakeisti. Bijojau ten eiti, nes muzikos mokytojas mokiniams dainuoja, o aš – ne dainininkas, maniau, tai trūkumas. Tačiau nuėjau. Tai buvo rusakalbė mokykla, joje mokėsi karininkų, tarnautojų iš „didžiosios sąjungos“ vaikai. Sunkiai valdomi... Lietuviškos mokyklos atrodė pasaka: ramybė, muzikos pamokoje – tyla, visi klausosi... O čia aš supratau: nori, kad mokiniai dirbtų, turi juos užimti. Jei tik pauzė, iškart prasideda fokusai – tai dujas paleidžia, tai vėl ką iškrečia. Užuot sakę „Ivan Susanin“, pasako „Ivan s usami“, pasijuokiame visi kartu. Juos mokydamas gerai išmokau rusiškai. Juk rusų kalba reikėjo pasakoti apie Čaikovskį ir visus kitus, net ne rusų, kompozitorius. Ne visiems mokytojams buvo lengva. Lietuvių kalbos mokytoja verkdavo, kad negali vesti pamokos. Aš jai sakydavau: „Tik neikit skųstis direktoriui, susitvarkykim, kad to nereikėtų.“ Ten sėkmingai dirbau trejus metus, įgijau dėstymo pagrindus, išmokau nuoširdžiai draugauti su vaikais. Vėliau mane pakvietė dirbti ir kitos mokyklos“, – pedagoginio kelio pradžią prisimena V. Skripkauskas.

Ilgą laiką jis vienu metu dirbo net trijose darbovietėse ir visur jam puikiai sekėsi. 40 metų grojo klarnetu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, taip pat dirbo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje. Pastarojoje jau daugiau kaip 5 dešimtmečius vadovauja pučiamųjų instrumentų orkestrui „Septima“. Buvo metas, kai orkestre grojo net 80 vaikų.

Moksleivių orkestro istorija prasidėjo tuometėje Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje. Pastato jau nelikę nė kvapo – toje vietoje Konstitucijos prospekte dabar stovi didelis prekybos centras.

„Sąlygos buvo nesvietiškai romantiškos. Mūsų „dūdų kampas“ – po laiptais. Sena mokykla, laiptai mediniai, jais į antrą aukštą lipdavo visa mokykla. Įsivaizduokite, koks triukšmas – negali nei groti, nei kalbėti... Bet pripratau. Užgęsta šviesa – žvakę užsidegam. Kokia romantika!“ – šmaikštauja V. Skripkauskas.

Su „Septima“ daug apkeliauta, pamatyta, patirta, koncertuota Lietuvoje ir Europoje, dalyvauta įvairiuose konkursuose. Vien Prancūzijoje būta 19 kartų. O kur dar kelionės į Austriją, Čekiją, Vokietiją, Vengriją, Ispaniją, Italiją ir kitas šalis... Taigi, V. Skripkauskas vaikams ne tik ugdo meilę muzikai, lavina jų muzikinius gebėjimus, bet ir sudaro sąlygas plėstis geografiniam akiračiui.

Per daugiau kaip pusę amžiaus jo vadovaujamame orkestre ilgiau ar trumpiau grojo apie 1000 mokinių, gausybė jų tapo muzikos profesionalais. „Septimos“ pučiamųjų orkestras dalyvavo daugelyje Lietuvos ir Europos koncertinių projektų, pelnė nemažai apdovanojimų. Visur apie šį moksleivių kolektyvą ir jo vadovą V. Skripkauską atsiliepiama su pagarba. Orkestras groja ir yra įrašęs nemažai lietuvių autorių muzikos, su daugeliu kompozitorių V. Skripkauskas artimai bendradarbiavo, tarp jų su Baliu Dvarionu, Benjaminu Gorbulskiu, Vygandu Telksniu, Miku Vaitkevičiumi, Rimvydu Žigaičiu, Jurgiu Gaižausku, Algimantu Raudonikiu, Giedriumi Kuprevičiumi, Algimantu Bražinsku.

Vadovas labai dėmesingas orkestro repertuarui. Kūriniai turi būti smagūs groti, atitikti muzikantų pajėgumą, teikti malonumą pasirodant solo epizoduose. Tenka daug padirbėti ne tik atsirenkant repertuarą, bet ir instrumentuojant, aranžuojant kūrinius.

Šiemet 55-ųjų koncertinės veiklos metinių proga „Septima“ surengė įspūdingą koncertą. Šventė buvo dviguba – gausybė buvusių bei esamų orkestrantų 95-ojo gimtadienio proga sveikino kolektyvo vadovą V. Skripkauską.

„Pamenu, kai man sukako 70 metų, vienas iš mokinių pasakė: „Sveikiname jus su nesuvokiamai dideliu jubiliejumi.“ O dabar man 95-eri... Pats stebiuosi, kad tiek metų prisirinko, klausiu savęs, ar man gali tiek būti. Laiptais galiu užlipti nesilaikydamas turėklų ir atsimenu, ką kalbu. Mūsų direktorius sako, kad jeigu dėstytojas pradeda nebeprisiminti, ką kalbėjo, jam jau reikia namuose televizorių žiūrėti, o ne su vaikais dirbti. Man taip nėra ir direktorius ragina neišeiti“, – su šypsena kalba V. Skripkauskas.

Kokia šio pedagogo sėkmės paslaptis? Kaip jam pavyksta rasti sutarimą su įvairaus drausmingumo mokiniais?

Anot pašnekovo, svarbiausia vaikams parodyti, kad jie yra vertinami. „Su vaikais reikia mokėti draugauti, nusileisti į jų pasaulį. Man sekėsi tai daryti. Ir dabar po kiekvienos repeticijos jiems padėkoju, kad atėjo. Juk galėjo ir neateiti, tai neprivaloma. Reikia pagirti vaiką, pasakyti, kad jis labai geras, talentingas ir reikalingas. Sakau vaikams, kad būtent dėl jų gaunu apdovanojimus, – pasakoja V. Skripkauskas. – Pamokos negali būti viena į kitą panašios, kaskart turiu sugalvoti vis ką nors nauja.“

Maestro prisimena, kad nuo 1970 iki 1980 m. „Septimos“ orkestre trečdalis buvo mergaičių, jos grodavo mušamaisiais – tomtomais, lėkštėmis, ir berniukams labai patikdavo kartu muzikuoti. Buvo kartą toks atsitikimas: mergina, grojanti didžiuoju būgnu, pamiršo mušeklį. Vadovas pamatė, kad jos batukų aukšti guminiai pakulniai, tad būgną liepė mušti batu. Taip ir išgrojo visą koncertą.

V. Skripkauskas su mokiniais dirba pagal savo sukurtą pagreitinto mokymo groti pučiamaisiais programą. Šia tema jis dažnai vesdavo pūtikų seminarus.

Vienas pirmųjų Lietuvoje V. Skripkauskas parengė orkestro priekyje žygiuojančias būgnininkes, prie mokyklos orkestro subūrė ir grupę vokalistų. Tarp V. Skripkausko mokinių – Nepriklausomybės akto signatarai, profesionalūs muzikantai, orkestrų ir chorų vadovai, režisieriai, žurnalistai, sportininkai, vienas filosofas. Jubiliatui sveikinimo laišką atsiuntė ir premjerė Ingrida Šimonytė – pasirodo, taip pat buvusi Vytauto mokinė...

V. Skripkausko veiklos įvertinimas – buvusių gimnazistų aplodismentai mokyklos orkestro koncertuose, pavydūs žvilgsniai į grojančius, koncertuojančius, žygiuojančius miesto gatvėmis ir bendraujančius kaip viena šeima orkestrantus. Įkurtas ir „Septimos“ bičiulių klubas. Visa tai – ypač reikšmingas darbas ne tik muzikinio švietimo prasme, bet ir ugdant žmogiškąjį potencialą.

Sukaktuvių vakaro metu Vytautas atviraudamas pasakojo, kaip jaunystėje susitikimas su Jonu Švedu paskatino rinktis muziką, o meistrų komandoje žaistas futbolas padėjo užmegzti ryšį su pirmaisiais orkestro muzikantais.

„1948-aisiais studijuoti į Vilnių iš Panevėžio išvažiavau labai drąsus, nes ten mano gabumus muzikai buvo patikrinęs pats dainų ir šokių liaudies ansamblio vadovas Jonas Švedas. O buvo taip. Laikraštyje pasirodė žinutė, kad atvažiuos Jonas Švedas. Nusprendžiau jam pasirodyti, nes grojau rageliu... Buvau bebaigiąs ekonominę mokyklą, neturinčią nieko bendra su muzika, o aš svajojau būtent apie muziką. Net ansambliuką buvau suorganizavęs. Taigi tąsyk Švedui tokią smagią polkutę paraičiau. Jis pasižiūrėjo ir sako: „Atvažiuok į liaudies ansamblį, mes priimsim tave – labai trūksta instrumentalistų.“ Atvykstu į Vilnių, o Švedas, pasirodo, neturi etato. Jis mane ramina, kad tuoj bus, bet laikas bėga... Aš ambicingas, tėvams nesakau, kad man labai striuka su pinigais. Nuėjau pas Švedą, sakau, pasakykit, ar tikrai priimsit. Jis labai susijaudino, duoda man šimtą rublių. Aš jokiu būdu nenoriu imti, o jis: čia ne kyšis, aš kaltas. Ir dar. Buvau jam laišką parašęs, kad domiuosi skudučiais, turiu būrelį, tik kūrinių nėra. Jis man tuoj pat atrašė, pamokydamas, kaip skudučiais groti, kaip juos vertinti.

Dažnai esu klausiamas, kaip susitvarkau su mokiniais. Dirbdamas su jais panaudoju viską, ko išmokau. Pradžioje su choru dirbau, paskui pučiamųjų orkestras atsirado. Neturėjau metodikos, kaip vaikus pasirinkti, – priėmiau visus, kurie norėjo. Aš apie futbolą papasakoju – jiems akys atsiveria. Lietuvos jaunių rinktinės uniformą atsinešiau, parodžiau. Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, jau buvau Lietuvos futbolo rinktinės kandidatas, kviečiamas į meistrų komandą net su atlyginimu. Į pirmą orkestro repeticiją atėjo visi, kurie žaidė futbolą, prisidėjo kiti, merginų atėjo. Parodžiau, kaip stabdyti kamuolį, tai tokią pagarbą pelniau! Tada sakau: pažaidėm, o dabar truputį padainuosim. Taip ir dirbom: pusvalandį pagrojam, tada einame į kiemą futboliuko pažaisti, aš – treneris. Geriausia disciplina, kai su kiekvienu padraugauji atskirai. Į orkestrą mokinius atsirinkdavau paprastai. Žiūriu, gabus moksleivis, muzikantas. Sakau jam: jei žaidi futbolą, eime pasportuoti prieš repeticiją. Išsivesdavau penkiolika tokių mokinių į kiemą ir žaisdavome. Vėliau direktorius man pasakojo, kad ten patys pasiučiausi, nesuprasdavo, kaip aš su jais susitvarkau. Bet jie manęs klausė. Dažniausiai sunkiai valdomi vaikai yra gabūs. Kas svarbiausia mokytojui? Kad mokinys jį girdėtų. Reikia kartais ne 10, o 100 kartų pasakyti tą patį, kol pasieksi, ko nori. Reikia užsispyrimo, kantrybės. O tada pagiri, pasakai, kad gerai, pažangą padarei, bet dar geriau gali padaryti“, – prisiminimais dalijasi V. Skripkauskas.

Išmokyti muzikos pagrindų neturintį vaiką – juodas darbas. „Pasidarai ir ūkvedys, ir technikas, nes reikia taisyti instrumentus, kai jie sugenda. Be to, reikia gerai išmanyti savo dalyką. Kompozitorius R. Schumannas yra sakęs, kad esi labai laimingas, jeigu išmanai savo dalyką. Studijuodamas mačiau visokių pedagogų, bet mokiausi iš išmanančiųjų, norėjau būti tokie kaip jie“, – pasakoja V. Skripkauskas.

Vilniaus rotušėje pasirodęs Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų orkestras „Septima“ net patyrusius muzikantus nustebino muzikalumu, raiškiu, spalvingu, niuansų kupinu neforsuotu garsu. Vaikams išugdytas muzikavimo pojūtis, jie jaučia frazuotės raišką, muzikos prasmingumą, grodami sugeba ja gėrėtis.

Stebino ir pats maestro – repeticija, ne vienas interviu, koncertas ir dar solo armonikėle griežta! O kur dar pokalbiai tarp kūrinių. Orkestras neatsisakė tradicijos – visi esami, buvę ir (gal) būsimi orkestrantai po koncerto valgė šventinį tortą. Tai net ir tą jau lyg ir laisvesnę akimirką niekaip negalėjome prikalbinti vadovo atsisėsti į paruoštą fotelį...

Kitą dieną skambinu pasiteirauti, kaip Vytautas jaučiasi po šventės. Išgirstu apie neplanuotą šventinės dienos pabaigą: „Parsivežėme visas dovanas, gėles. Sudėjome viską prie durų ir dėkodamas atsisveikinau su pavėžėjusiu bičiuliu – liftas čia pat, sūnus ir žmona padės sunešti viską į devintą aukštą. Tačiau pirmą kartą per daugiau kaip du gyvenimo šiame name dešimtmečius liftas neveikė... Taigi teko kelis kartus sulakstyti į devintą aukštą, kol visas gėles su sūnumi sunešėme“, – kaip visuomet žvaliu balsu pasakojo Vytautas Skripkauskas...

***

Vytautas Skripkauskas yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu (2008) ir to paties ordino Karininko kryžiumi (2022), Šv. Kristoforo statulėle už laimėjimus švietimo srityje ir nuopelnus Vilniui (1999), Lietuvos nacionalinis kultūros centras „Aukso paukštę“ yra skyręs orkestrui „Septima“ (nominacija „Ryškiausia Lietuvos žvaigždė“, 1999) ir jo vadovui V. Skripkauskui (nominacija „Už nuopelnus tautinei kultūrai“, 2015).

Apie Vytautą Skripkauską išleista knyga „Maestro pamoka arba gyvasis kultūros metraštis“ (2007, parengė Romas Gurklys).