Vytautas Tetenskas: „Man labiausiai imponuoja birbynės tembro grožis“

Lietuvos muzikos kultūroje yra asmenybių, kurių veiklos neįmanoma apibrėžti viena profesija. Vytautas Tetenskas – birbynininkas, dirigentas, pedagogas, profesorius, ilgametis kultūros organizatorius, tačiau nė vienas iš šių apibūdinimų atskirai neatskleidžia jo reikšmės. Per daugiau kaip penkis kūrybinės veiklos dešimtmečius jis tapo viena svarbiausių asmenybių, formavusių šiuolaikinę lietuvių tautinių muzikos instrumentų kultūrą.

Retas muzikas gali pasigirti daugiau kaip trimis šimtais solinių koncertų, tūkstančiais pasirodymų Lietuvoje ir užsienyje, šimtais Lietuvos radijo įrašų, dešimtimis išleistų garso albumų. Tačiau ne mažiau svarbus ir kitas Vytauto Tetensko veiklos laukas. Jo pedagoginis darbas išugdė ištisą tautinių instrumentų atlikėjų, pedagogų ir kolektyvų vadovų kartą. Daugelis šiandien aktyviai veikiančių birbynininkų vienaip ar kitaip yra susiję su jo mokykla.

Dar viena jo gyvenimo kryptis – dirigavimas ir kultūros organizavimas. Daugelį metų vadovauti orkestrams, rengti Dainų švenčių programas, telkti atlikėjus, puoselėti tradiciją ir kartu ieškoti jos šiuolaikinių raiškos formų gali tik žmogus, suvokiantis muziką ne kaip siaurą profesiją, o kaip kultūrinę misiją.

Vis dėlto kalbantis su profesoriumi stebina ne įspūdingas pareigų ir titulų sąrašas. Stebina ištikimybė instrumentui, kuris tapo viso gyvenimo ašimi. Paklaustas, kas jam svarbiausia muzikoje, Vytautas Tetenskas nekalba apie konkursų laurus ar virtuoziškumą. Jis kalba apie garsą. Apie sodrų, aksominį birbynės tembrą, apie kantileną, apie gebėjimą dainuoti instrumentu. Galbūt būtent čia slypi jo kūrybinio kelio paslaptis – nuoseklus siekis ne demonstruoti galimybes, o atskleisti instrumento grožį.

Liepos 11-ąją profesorius Vytautas Tetenskas minės 75-metį. Tai gera proga pažvelgti į kelią, kuriame telpa ir birbynės istorija, ir kelių kartų muzikų ugdymas, ir svarbi Lietuvos muzikinės kultūros dalis.

– Gerbiamas Vytautai, baigęs Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, 1970 m. įstojote į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Prano Tamošaičio birbynės ir doc. Reginos Tamošaitienės dirigavimo klases. Konservatoriją baigėte 1975 m., įgydamas atlikėjo, lietuvių liaudies instrumentų orkestro dirigento ir dėstytojo kvalifikacijas. Kokį vaidmenį Jūsų, kaip solisto, ugdyme suvaidino profesorius Tamošaitis?

– Kartą profesorius pasakė: „Aš iš tavęs padarysiu solistą, jeigu tik to norėsi“. Na, kaip aš galiu nenorėti! Tie jo žodžiai mane labai motyvavo, pradėjau dar daugiau dirbti. Pamatęs mano pastangas, Tamošaitis leido man groti solo įvairiuose koncertuose. O pradėjęs muzikuoti „Sutartinės“ ansamblyje, jau grodavau solo kiekviename koncerte. Taigi galiu drąsiai sakyti, kad tapti birbynininku solistu man labiausiai padėjo profesorius Pranas Tamošaitis.

Tamošaitis, pats būdamas puikus atlikėjas, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Didžiausias jo nuopelnas dirbant pedagoginį darbą – parengti ir į savarankišką gyvenimą išleisti 25 birbynininkai. Šiandien jie yra įvairių kolektyvų vadovai, mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai. Kaip pedagogas Tamošaitis visų pirma buvo labai reiklus sau, o paskui ir savo studentams, tačiau išklausydavo jų nuomonę, leisdavo patiems pasirinkti atliekamus kūrinius. Profesoriaus pastabos visada būdavo konkrečios ir taiklios. Per užsiėmimus jis elgdavosi gana tėviškai, aptardavo ir asmeninius studentų reikalus, bet tai jokiu būdu nereiškė nuolaidžiavimo.

– Kuo ypatingos buvo Reginos Tamošaitienės dirigavimo pamokos?

– Docentė Tamošaitienė buvo viena ryškiausių Liaudies instrumentų katedros dirigavimo pedagogių. Ji buvo studijavusi pas žymius to meto dirigentus E. Kiškį, A. Budriūną, K. Kavecką, vėliau stažavosi pas įžymųjį rusų pedagogą, Sankt Peterburgo (tuomečio Leningrado) konservatorijos profesorių Ilją Musiną, taigi turėjo ką pasakyti savo studentams. Jos pamokos būdavo labai produktyvios ir įdomios, diriguodavome Mozarto, Haydno, Beethoveno, Brahmso, Prokofjevo, Čaikovskio ir kitų kompozitorių simfonijas, uvertiūras, fantazijas, operų ištraukas, taip pat lietuvių autorių kūrinius, parašytus įvairioms instrumentų sudėtims. Doc. Tamošaitienė puikiai išmanė įvairių epochų muzikos stilių, kūrinių dramaturgiją. Pamokose ji būdavo griežta, principinga, bet kartu ir atlaidi, taktiška. Po jos ramiu tonu pareikštų pastabų būdavo gėda į kitą pamoką ateiti nepasiruošusiam. Dėstytoja, negailėdama savęs, dirbdavo viršvalandžius, jai rūpėjo suteikti studentams ne tik dirigavimo pagrindus, technikos įgūdžius, tačiau ir bendrą muzikinį išprusimą. Po vienos dainų šventės pasidžiaugė, kad Ansamblių vakare Kalnų parke daugiausia dirigavo buvę jos studentai.

Po trečio kurso dirigavimo buvo galima atsisakyti, bet man jis labai patiko, todėl studijavau toliau ir baigdamas konservatoriją įgijau liaudies instrumentų orkestro dirigento kvalifikacija.

Po studijų atvykęs į Klaipėdą, daugiausia dėsčiau dirigavimą, tad man buvo labai smalsu pabūti dirigentų rengimo kalvėje, kokiu tuomet laikytas Leningradas. Treji metai (1981–1984) asistentūroje-stažuotėje Kultūros ir meno universiteto Orkestrinio dirigavimo katedroje mane subrandino kaip muziką, kaip menininką. Studijavau dirigavimą pas buvusį prof. Iljos Musino mokinį prof. Jurijų Bogdanovą. Be to, tuo metu universitete dirbo ir pats Musinas, tad aš visada lankydavau jo užsiėmimus. Lankydavau koncertus filharmonijoje, operos teatrų spektaklius, kur diriguodavo tokios žvaigždės kaip J. Mravinskis, A. Jansonas, M. Jansonas, J. Temirkanovas ir kiti. Tie koncertai ir spektakliai labai pasitarnavo mano bendram muzikiniam išprusimui, davė dar daugiau supratimo apie dirigavimą.

– Nuo pat pirmo studijų kurso grojote kameriniame liaudies instrumentų ansamblyje „Sutartinė“. Su šiuo kolektyvu daug gastroliavote užsienyje, buvusiose sąjunginėse respublikose, taip pat įrašėte nemažai kūrinių Lietuvos televizijos ir radijo bei plokštelių studijose. Daug grojote solo su visu ansambliu, su „Sutartinės“ kanklininkėmis, duetu su kanklininke Lina Naikeliene. Kuo „Sutartinė“ buvo išskirtinė, galbūt atmintyje liko neužmirštamų su ja susijusių istorijų?

– „Sutartinė“ buvo nedidelis mobilus kolektyvas, todėl mus daug kur kviesdavo. Sovietiniais laikais buvo labai populiarios įvairios kultūros dienos miestuose, rajonuose, įvairiose sovietinėse respublikose, ten „Sutartinė“ dažnai dalyvaudavo. Ansamblis dirbo visuomeniniais pagrindais, atlyginimų niekas nemokėjo, žmonės repetuodavo ir šeštadienį, tačiau jokių pretenzijų nereiškė, todėl ansambliui labai tiko vardas „Sutartinė“ – vadinasi, visi sutaria... Todėl ne tik dėl aukšto meninio lygio ją galima laikyti išskirtiniu kolektyvu.

„Sutartinei“ atidaviau pačius gražiausius savo jaunystės ir studijų metus. Per tą laiką buvo labai daug koncertų, televizijos ir radijo įrašų, gastrolių. Turbūt labiausiai įsiminė išvyka į Suomiją – tai buvo pirmoji mano kelionė į užsienį. Vėliau koncertavome Belgijoje, Norvegijoje. Įdomus atvejis nutiko Belgijoje, kurioje ansambliui talkino kelios šokėjų poros. Atliekant senių šokį „Rugeliai“, vienas šokėjas vis pašokdavo į viršų vėluodamas, lyg nespėdamas su kitais. Salėje sėdinti pagyvenusi moteris po kiekvieno jo šuoliuko imdavo garsiai juoktis ir tuo juoku užkrėtė mus. Ir mes visi po vieną „iškritome“, liko tik kontrabosinė birbynė. Bet kai Tamošaitis iš užkulisių sušuko: „Vyrai, baikit“, iškart liovėsi visi mūsų juokai. Tačiau nuotykį dar ilgai prisimindavome.

Labai įdomios buvo gastrolės Kazachtane su Igorio Moisejevo šokių ansambliu. Nė vienas šokėjas iš anksto nežinodavo, ar šoks tos dienos koncerte, – vadovas tai nuspręsdavo stebėdamas repeticiją ir pasakydavo prieš pat pasirodymą. O tie, kurie nepatekdavo į koncertą, jo metu užkulisiuose šokdavo tą patį šokį, Moisejevas juos stebėdamas atrinkdavo į kitą koncertą. Tokia buvo sovietinė geležinė tvarka.

– Įspūdinga Jūsų pedagoginė veikla. 1975 metais baigęs Valstybinę konservatoriją, buvote paskirtas dirbti į Klaipėdos fakultetuose ką tik įkurtą Liaudies muzikos katedrą. Nuo to laiko dėstėte specialųjį instrumentą (birbynę), dirigavimą, vadovavote liaudies instrumentų orkestrui ir birbynininkų ansambliui. 1998 m. Jums suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. Per 51 metus išleidote 80 specialistų. Kokiais edukaciniais principais vadovaujatės?

– Pedagoginėje veikloje svarbiausia nuoširdus, sąžiningas, kruopštus ir nuolatinis darbas. Tik taip galima pasiekti aukštų meninių rezultatų ir pelnyti pripažinimą visuomenėje. Esu laimingas, kad mano buvę studentai puikiai įsiliejo į šalies kultūrinį gyvenimą. Vieni jų dirba meno kolektyvų vadovais, kiti – mokytojais, dėstytojais, groja įvairiuose ansambliuose, dirba administracinį darbą.

– Jūsų meninė veikla ne mažiau produktyvi. Kokia buvo solinės karjeros pradžia?

– Kai pradedi ką nors daryti ir tau sekasi, tada kyla ūpas tuos darbus tęsti. Taip atsitiko ir man. Kai profesorius Pranas Tamošaitis pradėjo leisti man groti solo, vėliau kilo noras surengti ir solinį koncertą. Kartu sudarėme programą ir pirmąjį koncertą 1973 metais, dar būdamas trečio kurso studentas, pagrojau savo tėviškėje, Kaišiadorių kultūros namuose. Aišku, tai buvo iššūkis, nes iki tol studentai solinių koncertų nerengdavo. Nuo tada ir prasidėjo mano solisto karjera. Po sėkmingo pasirodymo Kaišiadoryse tą pačią programą atlikau tuometės Konservatorijos Didžiojoje salėje. Be to, Tamošaitis kasmet rengdavo savo klasės studentų koncertus ir juose man tekdavo nemažas krūvis.

– Esate dviejų tarptautinių konkursų laureatas: 1997 m. tarptautiniame G. Šenderevo konkurse Vladivostoke (Rusija) laimėjote II vietą, 2004 m. tarptautiniame konkurse Montesėje (Italija) – I vietą. Kokias programas grojote konkursuose, kuo įtikinote žiuri?

– Tarptautinis Šenderevo konkursas Vladivostoke buvo nuotolinis. Dabar tokie konkursai įprasti, bet tada dar buvo retas dalykas. Pusės valandos programai pasirinkau tik lietuvių kompozitorių programą (J. Švedas, B. Dvarionas, V. Paketūras, A. Lapinskas), ją man padėjo atlikti dukra pianistė Rasa. Viską įrašiau į videokasetę ir išsiunčiau paštu, nežinodamas, per kiek laiko mano siunta nukeliaus iki Vladivostoko. Bet, ačiū Dievui, įrašai konkurso komisiją pasiekė laiku ir buvome įvertinti antrąja premija. Tame pačiame konkurse buvo ir ansamblių kategorija, tai mes su savo studentų birbynių kvintetu taip pat įrašėme lietuvių kompozitorių kūrinių programą ir laimėjome antrąją premiją.

Konkurse Italijoje man akompanavo mūsų Liaudies muzikos katedros akordeonininkų ansamblis, vadovaujamas docentės Vladislavos Kaknavičiūtės, nes ten tuo metu vyko akordeonų ansamblių konkursas. Aš jiems tik talkinau paįvairindamas programą kaip birbynininkas solistas ir buvau įvertintas pirmąja premija. Atlikau savo mokytojo Prano Tamošaičio programą – joje buvo J. Švedo kūrinys „Piemenėlio raliavimas“, B. Dvariono elegija „Prie ežerėlio“ ir siuita „Mažoji rapsodija“. Su šia programa Tamošaitis pasirodė VI pasaulinio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje ir laimėjo aukso medalį.

Man visada labiausiai imponuoja instrumento tembro grožis – sodrus, aksominis birbynės garsas, kantilena, o ne technika, ne virtuoziškumas. Aš pats taip manau ir savo studentams teigiu, kad mes turime unikalų nuostabaus tembro tautinį instrumentą birbynę, tad pirmiausia išnaudokime tą grožį, o technika atsiras savaime.

– Kasmet parengdavote naujas koncertines programas uostamiesčiui, koncertuodavote su dukra pianiste Rasa Tetenskaite-Kulikauskiene, žentu marimbininku Tomu Kulikausku, žmona smuikininke Dainora Tetenskiene, taip pat pianistais Irena Pečiūriene, Sauliumi Šiaučiuliu, dainininke Valentina Vadokliene, vargonininke Elena Paradies. Marimba, smuikas, vargonai – tai instrumentai, su kuriais įprasto birbynės repertuaro nepagrosi. Turbūt daug kūrinių tokioms sudėtims teko pačiam aranžuoti?

– Mano repertuaras – labai įvairialypis, daug kūrinių reikėjo pritaikyti vienokiai ar kitokiai sudėčiai. Su pianistėmis dukra Rasa ir Irena Pečiūriene daugiausia grodavome lietuvių kompozitorių kūrinius, nors nevengdavome ir klasikos, parašytos obojui, smuikui ar klarnetui, atitinkamai ją transkribavus. Su Sauliumi Šiaučiuliu grodavome džiazą. Saulius puikiai parinkdavo ir pritaikydavo kūrinius birbynei, birbynei ir smuikui, juos atlikdavome kartu su žmona Dainora. Su žentu Tomu grodavome duetus akompanuojant dukrai Rasai. Ilga kūrybinė draugystė siejo su Valentina Vadokliene, mūsų repertuare buvo lietuvių kompozitorių kūrinių ir liaudies dainų, mano aranžuotų birbynei ir fortepijonui. Su vargonininke Elena Paradies grodavome tik klasikinę muziką, skirtą įvairiems instrumentams, kuriuos prisitaikydavau birbynei ir vargonams. Lietuvių kompozitoriai Valentinas Bagdonas, Jonas Domarkas, Vytautas Mikalauskas, Alvidas Remesa man yra dedikavę nemažai savo kūrinių, juos esu įrašęs garso įrašų studijose. Su visais paminėtais atlikėjais esu įrašęs ir išleidęs kompaktines plokšteles.

– Jūsų kūrybinė biografija įspūdinga: daugiau kaip 2000 koncertų, per 300 solinių koncertų šalies ir užsienio salėse, apie 200 įrašų Lietuvos radijuje, išleistos 3 garso kasetės, 14 kompaktinių plokštelių; po keletą kūrinių įrašėte Kanados, Italijos, Švedijos, Airijos ir Vokietijos radijo studijose; gastroliavote po visą pasaulį, grojote su lietuvių, ukrainiečių ir rusų liaudies instrumentų, Lietuvos ir Vokietijos pučiamųjų, su Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Airijos simfoniniais bei kameriniais orkestrais, kuriems dirigavo M. Pitrėnas, R. Šervenikas, S. Domarkas, A. J. Lukoševičius, I. Lapinš, A. Sorgona, A. O´Carrol, J. Swoboda. Kokius uždavinius sau keldavote koncertuodamas su tokiais skirtingais kolektyvais? Kas labiau patikdavo – solo su fortepijono akompanimentu ar pasirodymas su didesniu ansambliu, orkestru?

– Visą laiką kaip solistas keliu sau vienintelį uždavinį – būtinas aukštas kūrinių atlikimo meninis lygis. Su kiekvienu partneriu reikia kruopštaus susigrojimo, nes kiekvienas atlikėjas yra skirtinga asmenybė, todėl būtinas ypatingas susiklausymas ir dėmesys vienas kitam. Su fortepijono pritarimu lengviau groti ir įgyvendinti savo meninius sumanymus, nes čia esate tik dviese. Visai kas kita koncertuoti su didesniu ansambliu ar orkestru. Čia tau už nugaros sėdi visas būrys muzikantų, o priekyje stovi visus valdantis dirigentas. Žinoma, jeigu esi gerai pasiruošęs ir savimi pasitiki, didelių problemų nekyla.

– Kita labai svarbi Jūsų meninė veikla – orkestrų vadovo ir dirigento. Dar studijuodamas Konservatorijoje 1972–1975 metais vadovavote Respublikinių moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblio liaudies instrumentų orkestrui, nuo 1990-ųjų diriguojate daugelyje masinių tradicinių švenčių. Ar labai pasikeitė šitos šventės per dešimtmečius, ką norėtumėte matyti padaryta geriau?

– Iki 2012 m. mano vadovaujamas liaudies instrumentų orkestras ir birbynių kvintetas buvo visų Pasaulio lietuvių, Lietuvos, Klaipėdos krašto bei miesto, studentų „Gaudeamus“ dainų švenčių dalyvis. Buvau Pasaulio lietuvių dainų švenčių Ansamblių vakarų (1990–2024), Baltijos valstybių studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ (1999–2022), Lietuvos moksleivių dainų švenčių (2001–2016), Vakarų Lietuvos dainų švenčių, nuo 1999 m. kasmet vykstančių Klaipėdos ir Žemaitijos krašto tautinių muzikos instrumentų orkestrų ir ansamblių festivalių „Trimitatis“ vyriausiasis dirigentas.

Per dešimtmečius šventės tikrai pasikeitė. Sovietinių laikų šventėse būdavo gausu pompastikos, ideologinių elementų, SSRS tautų dainų ir šokių, nes to reikalaudavo tuometė valdžia, o nuo Nepriklausomybės paskelbimo jos tapo lietuviškos, tautinės. Ansamblių vakarų programose gausu folkloro elementų, liaudies instrumentų orkestrų instrumentarijus tapo žymiai platesnis, įdomesnis, įtraukiama daug retų tautinių instrumentų, šokiai remiasi folklorine medžiaga, įdomios lietuvių liaudies dainos. Labai norėčiau, kad ansamblių vakarų programose atsirastų vietos atskirų grupių – skudučių, birbynių, kanklių ir, be jokios abejonės, orkestrų soliniams pasirodymams. Prasiplėtė ir dainų švenčių geografija. 2025 m. JAV lietuvių bendruomenės kvietimu dalyvavau Šiaurės Amerikos dainų šventėje Klivlande su savo vadovaujamu tautinių muzikos instrumentų ansambliu, šventės išvakarėse surengėme du koncertus Dainų šventės ir Klivlando miesto klausytojams. Buvome sutikti su didžiausiomis ovacijomis, pačioje šventėje akompanavome daugiatūkstantiniam chorui ir šokėjams. Man teko didelė garbė instrumentuoti visus šventėje skambėjusius kūrinius ir būti vienu iš jos dirigentų.

– Dirbant pedagogu, tenka rengti metodinius darbus. Ką esate nuveikęs šioje srityje?

– Stambiausias mano metodinis darbas – 1995 m. išleistas vadovėlis „Lietuvių birbynės“, skirtas aukštųjų muzikos mokyklų bei konservatorijų birbynės specialybės studentams. 1996 m. parašiau monografiją apie buvusį savo profesorių „Birbynininkas Pranas Tamošaitis“ (Klaipėdos universiteto leidykla), dar po dvejų metų – monografiją „Antano Keblio daina Lietuvai“ apie Kanadoje gyvenusį lietuvių išeivijos dainininką Antaną Keblį, su kuriuo mane siejo ilgametė kūrybinė draugystė.

Esu parašęs metodines mokymo knygas „Charakteringi lietuvių liaudies instrumentų bruožai“ (1987), „Tradicinės birbynės“ (1991), buvau 13 mokslo darbų rinkinių „Tradicija ir dabartis“ redakcinės komisijos pirmininkas. Tarptautinėse ir šalies mokslinėse konferencijose skaičiau apie 20 pranešimų, liaudies instrumentinės muzikos klausimais paskelbiau 50 straipsnių, sudariau ir redagavau 10 natų leidinių. Vedžiau seminarus ir skaičiau paskaitas Italijoje, Austrijoje, Kanadoje, Airijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ispanijoje, Estijoje, Latvijoje ir kitur. Mano plunksnai priklauso daugiau kaip 100 instrumentuotų kūrinių lietuvių liaudies instrumentų orkestrams, ansambliams, solistams ir chorams su orkestru bei kaimo kapelai.

– Sprendžiant iš Jūsų aktyvumo, visuomeninės veiklos taip pat neišvengėte?

– Nors ir būdamas labai užsiėmęs profesinėje veikloje, daug dėmesio skiriu visuomeniniam darbui. 1980–1990 metais buvau liaudies instrumentinės muzikos sekcijos prie Klaipėdos miesto Kultūros skyriaus pirmininkas, vėliau – liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ pirmininko pavaduotojas ir Klaipėdos skyriaus pirmininkas. 1997 m. buvau išrinktas Lietuvos muzikų sąjungos tarybos nariu ir Klaipėdos skyriaus pirmininku. Nuolat dalyvauju įvairių tarptautinių ir Lietuvos konkursų komisijų darbe, nemažai metų vadovavau Kauno Juozo Gruodžio ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijų kvalifikacinių egzaminų komisijoms.

– 1983 m. buvote išrinktas Liaudies muzikos katedros vedėju, 1991–1994 m. tapote Klaipėdos fakultetų Senato pirmininku, 2004 m. – dekanu. Buvote nuolat renkamas Klaipėdos universiteto senato, Menų fakulteto, Tęstinių studijų instituto tarybų nariu, Menų srities pedagogų konkurso ir atestacijos komisijos pirmininku, 2013–2018 m. buvote KU tarybos narys. Kaip suderinate tiek daug pedagoginės, mokslinės metodinės, organizacinės ir visuomeninės veiklos su menine? Juk dažnai administracinės pareigos palieka mažai laiko…

– Kai pradėjau dirbti administracinį darbą, pats sau pasakiau, kad jeigu jis trukdys mano meninei veiklai, aš jo atsisakysiu. Nors esu ne žemaitis, bet užsispyręs ir visus savo užsibrėžtus tikslus ir meninius uždavinius įgyvendindavau neatsisakydamas administracinių pareigų. Iki 2021 metų dirbau LMTA Klaipėdos fakulteto dekanu, o dabar toliau einu profesoriaus pareigas. 2026 m. Atestacinė komisija dar kartą mane atestavo penkerių metų kadencijai. Taigi, kol jėgos leis, dar žadu darbuotis.

– Jeigu dar kartą tektų pradėti iš pradžių, ar vėl rinktumėtės muzikanto profesiją?

– Tvirtai galiu atsakyti, kad taip. Kitur aš savęs neįsivaizduoju.

– Apibendrinant Jūsų daugiaubriaunį kūrybos ir gyvenimo kelią – kuo didžiuojatės, kokius siekius pavyko įgyvendinti ir kokių planų turite ateičiai?

– Galiu didžiuotis tuo, ką pasiekiau. Mano birbynės skambesį girdėjo įvairių šalių ir tautų klausytojai, buvau apdovanotas jų didžiausiais aplodismentais. Palieku šūsnį savo kompaktinių plokštelių, radijo įrašų. Dirigavimas dainų šventėse taip pat man kėlė didžiausią pasitenkinimą. Esu labai laimingas, kad mano buvę mokiniai garbingai tęsia savo buvusio mokytojo darbą. Kiek jėgos leis, žadu dar padirbėti su naujai susikūrusiu tautinių muzikos instrumentų orkestru „Trimitatis“.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu kuo didžiausios sėkmės.

ABSTRACT

Vytautas Tetenskas: “What Inspires Me Most Is the Beauty of the Birbynė’s Tone”

This interview, published on the occasion of Professor Vytautas Tetenskas’s 75th birthday, presents the creative journey of one of Lithuania’s most distinguished birbynė players, conductors, and educators. Reflecting on his studies with Pranas and Regina Tamošaitis, his years with the ensemble Sutartinė, international competitions, and more than five decades of teaching, Tetenskas shares insights into the development of Lithuanian folk instrumental music and performance traditions.

The conversation highlights the role of the birbynė in Lithuanian musical culture, the evolution of folk instrument orchestras, the significance of song festivals, and the responsibilities of a performer, teacher, and cultural leader. Throughout his career, Tetenskas has remained committed to revealing the unique expressive qualities of the birbynė. For him, artistic value lies not primarily in virtuosity, but in the instrument’s warm, velvety tone and lyrical singing quality. The interview portrays a musician whose life’s work has significantly contributed to the preservation, development, and transmission of Lithuania’s folk music traditions to future generations.