XX amžiaus muzika mums vis šiuolaikiška ir nežinoma

Publikuota: 2022-11-01 Autorius: Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ
XX amžiaus muzika mums vis šiuolaikiška ir nežinoma

Spalio 22 d. Nacionalinės filharmonijos salėje Tarptautinis aktualios muzikos festivalio GAIDA-22 koncerte dalyvavo populiarios klasikinės muzikos žvaigždės. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Valentino Silvestrovo Devintoji simfonija (sukurta 2017 m.), antrojoje pasirodė puikių muzikių Katia ir Marielle Labèque fortepijoninis duetas.

Gyvenimas yra gyvybė, yra tai, kas dedasi aplinkui. V. Putiną pavadinęs tarptautiniu teroristu, su dukra ir vaikaite iš Kijevo bėgo kovo 8-osios naktį. Ramių garsų pynimo meistras. „Dabar tampa aišku, kaip mažai mes vertiname taikos metą. Civilizacija, pasirodo, tokia trapi. Argi galime kurti masyvius kūrinius?“ – sako kamerinės raiškos meistras. Jis sako, kad pasaulis tiek įklimpęs į monumentalių idėjų kelyje, kad jaučiasi nuovargis ir norisi kuo greičiau grįžti į tylą, ramybės prieglobstį.

Ir gyvenime mėgsta ramybę. Kijevas, berlynas... Tai būdavo tik kelionė nuo vieno fortepijono prie kito. Jaunystėje liko muziejų žemėlapiai.

Pokaryje rodydavo trofėjinius filmus apie Beethoveną, Mozartą. Jie sėdasi prie instrumento, ir liejasi nauji muZikos puslapiai ...„Aš naiviai galvojau, ka taip lengvai viskas vyksta...“ Tačiau teko mokytis. 1954-aisiais pradėjo išties kurti. Dabar to laiko įspūdžiai atgimę kad ir kūrinyje „Naivi muzika“. Įdomu, kadSilvestrovas savip džiaugėsi, kad gyveno „negąsdinamų paukščių“ laike. Jokios XXa. Muzikos naujadaros ilgai sovietmečiu nepalietė. Jaunystėje net studijuoti patraukė techniškų mokslų. Neturėjęs teorinės bazėss juto, kad improvizuoja prie fortepijono kažkaip savaip, neatliepiantis mokomos teorijos principų. Tačiau širdis neišlaikė, ir iš trečios Statybos instituto kurso atsidūrė pirmame konservastorijos kurse. Kompozitorius sako, kad jis „gaudo muziką. Kaip žvejas. Aš „nedarau“ muzikos. Ji turi iš kažkur atsklisti , o aš ją pajusti ir priglobti. Muziką kuriu ne formuodamas natų tekstą, bet stegdamasis užrašyti pasąmonėje skambančią muzikos sferą. Mano muziką atlikti tarsi lengva, bet pajustui deformuojančios mikroelementus būtina. Net ir naudojamas tekstas neturi būti apsuptas akompanuojančių muzikantų, bet turiu pajusti ir užrašyti poetikos melodiją. Sudėtinga semantika. Svarbu ne giganiška aprėptis, bet suteiktas įprasminto laiko pojūtis...“.

Bandžiau V. Silvestrovo mąstymo esmę suvokti filharmonijos salėje klausydama jo Devintosios simfonijos. Atsiminiau jo elegiją, klausomą žiūrint Ivano Marčuko paveikslus. Atsiminiau vakarus ovakarus Čiurlionio namuse Vilniuje, kurių metu skambėjo Valentino Silvestrovo kūrinių įrašai, o tų namų direktorius Stanislovas Urbonas dalinosi prisiminimais apie susitikimus su kompozitoriumi. Apie jų sovokiamą mistinį pasaulį ir jo įprasminimo mene būdus.

V. Silvestrovo muzikinė kalba taiki. Tai rodė atlikta Devintoj simfonija, – atliktos jos penkios dalys be pauzių tarp dalių. Keita truktūra,kurią tarsi jungia fortepijonu skambinamas dainos motyvas. Sakrališkai, šviesiai, elegiškai. AJei tai atspindėjo žmogaus gyvenimą, neįtikėtina. Per ramus irf bekomfliktiškas. Keli sodrūs varinių instrumenų epizodai lyrinio herojaus neišjudino konfiktams.

1958–1964 m. kompozitorius studijavo Ukrainos nacionalinėje P. I. Čaikovskio muzikos akademijoje Kijeve. Ją baigė ir kaip ir tais pačiais metais gimęs Osvaldas Balakauskas. Jų pedagogas – kompoziciją studijavo Borisas Liatošinskis. Silvestrovo meditatyvinės drobės nerado ypatingo pritarimo sovietinio realizmo epoc hoje. Tačiau kompozitorius rado terpę muzikiniams išsisakymams. Visą gyvenimą kūrė daug jam mielos kamerinės muzikos, jo braižas ryškus ukrainiečių kino drobėse.

Koks V. Silvestrovo santykis su klasikine ir modernia muzika? Jis jau studijų metais greta amžinos klasikos susidomėjo naujomis kompozicijos technikomis. Aišku, kad pažintis vyko neformaliuose susibūrimuose, bendraujant grupėje „Kijevo avangardas“. Kūryboje pasirodė ir dodekafonijos, ir sonoristikos ar puantilizmo elementų. Tačiau svarbiausia, kad ši technika buvo naudota individualiam Silvestrovo braižui rastis. Jo lyrikai, emocionalumui, nostalgiškam posmui skleistis. Jo problema buvo naujomis išraiškos priemomėmis perteikti lyrizmą, nostalgiją, skausmą, liūdesį. Gimė tokie kūriniai, kaip „Tylios dainos“, „Paprastos dainos“ ir kitos partitūros. Gal tai dabar neaktualios iliuzijos į romantikų kūrybą? Atsisuka į miesto romanso žanrą ar gerai sustyguotą populiarios muzikos, namų muzikavimo versiją? Jo muzikoje girdėti ir „praeities balsai“.

Devintoji simfonija visa tai patvirtino. Tai buvo ilgas ir nostalgiškas gyvenimo atvėrimas. Būdamas reiklus savo tekstui gal nedavė valios dirigentui suvienyti ištisinėje tėkmėje fragmentiškų klausimų ir atsakymų, lyrinių potėmių, kurias tarsi ir reikėjo sukaupti, sudėti į aktyvesnį rezginį, išsaugoti su gilesniais dūsavimais ir konfliktais istorijos knygoje. Pradėjęs trio smuiku, violončelei ir fortepijonui, paieškas tęsė meditatyviniose paieškose. Turėtume kalbėti apie tylos estetiką. O mes vis ieškome garso, triukšmo, aktyvaus ritmo...

Ukrainos nepriklausomybės metais Silvestrovas pelnė daug apdovanojimų, ordinų. Kūryba įvertinta ir tarptautiniais apdovanojimais: Kusevickio kompozicijos premija (JAV, 1967), pirmoji premija Tarptautinio Gaudeamus Muziekweek konkurse Amsterdame (1970), Ukrainos vyriausybės suteikta Taraso Ševčenkos nacionalinė premija (1995), Opus Classik nominacija (2022) ir kt.

Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos klausytojams prisistatė Katios ir Marielle Labèque fortepijoninis duetas. Pianistė atliko Philipo Glasso Four Movements dviem fortepijonams (2008) ir pirmą kartą Lietuvoje Bryce Dessnerio Koncertą dviem fortepijonams su orkestru (2017), o entuziastingai publikai plojant ir M. Ravelio pjesę „Mano motina žąsis“.

Žavėjausi jų pianizmu. Puikiai valdomas garsas. Daugybė atspalvių, kurie įteisino šiaip neįdomias Glasso minimalistines faktūras. Dabat jau septyniasešimtmetės pianistės pradėtos mokyti mamos, baigusios Paryžiaus konservatorijoje Marguertes Long fortepijono klasę. Pianistes formavo prancūzų pianizmo mokykla. Ir pradėjo jos nuo Olivier Messiaseno Visions de l`Amen“ interpretacijos ir įrašo. Jau daug metų jos, nesutikusios būti solistėmis – prancūzų muzikos ambasadorės. Įstabiausia tai, kad prabėgę metai moterų neužkonservavo. Jos domėjosi džiazo, roko muzika, pačios įvairiaus stilistikos muzika. Netgi grojo vienoje, kitoje populiarios muzikos grupėje. Tai suteikė scenoje daug laisvės, sąvivokos ir energijos, kuri būtina atlikti muzikos aktyvumą įprasminčioje muzikoje.

Asmeninė bendrystė šeimoje su ypatingais partneriais tikriausiai buvo stimulu, paspirtimi proteguoti įvairius muzikuzs žanrus. Pianisčių partneriai – kompozitorius, dailininkas, gitaristas ir prodiuseris Davidas Chalminas bei Marielles vyras, daugeliui vedančiųjų pasaulio simfoninių orkestrų vadovavęs garsus dirigentas Semyonas Bychkovas. Fortwepijoninio dueto koncertai su oačiais žymiausiais pasaulio dirigentais jau dešimtmečiai kaip vyksta viso pasaulio garsiausiose koncertų salėse ir festivaliuose.

Taigi, aktuali muzika šio fortepijoninio dueto repertuare prasidėjo nuo Georgo Gershwino, o plėtėsi per vią XX amžių, nes geras atlikėjas kompozitorius traukia, angažuoja.

Po džiqzo ir kamerinės muzikos patirčių pianistės semiasi ramybės bei naujų idėjų namuose – vienuose Borgia`šeimai priklausiusių rūmų Romoje arba D. Chalmino įrašų studijoje Baskų pakrantėje... Matyt finansinę situaciją laviruoja ir Labèques leidykla KML Recording, prisijungusi prie istorinės leidyklos Deutsche Grammophon.

Koncerte Vilniuje pianistės Glasso minimalizmui suteikė gyvybės Dessnerio komncertui reikiamos energijos it aliuzijų į džiazo pasaulį. Puikiai valdančios garsą, fortepijono faktūroje rado daug niuansų: spindelio, skambumo, žibėjimo, pilkos spalvos, kontrastų. Jų stimuliuojamas muzikos ritmikos pasaulis priminė klausytojams apie gyvenimą, kuriame turime gyventi. Pianistės sugebėjo tai apjungti logiškoje ir emocionalioje sąrangoje. Tai nebuvo „susigrojęs ansamblis“, bet vieningai mąstančio, vienį ir pasaulio aktyvą įprasminančio dueto pavyzdys.

 

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai