XXII-asis Birštono JAZZ. Birštonuojantys dienoraščiai

Birštone visada nutinka daug gerų dalykų. Ir tai priklauso ne tik nuo oro, ar Birštone trykštančio mineralinio vandens, ne tik nuo to, kad kurortas su kiekvienais metais tampa vis jaukesniu. Bet kuriuo atveju, seniausias Lietuvos džiazo festivalis yra vienas tų nuostabių dalykų (reiškinių), kas geriausio galėjo nutikti Birštonui. Tačiau šis festivalis Lietuvai svarbus ne tik tuo, kad jis – seniausias, jis tapo tarsi džiazo muzikantų skaistykla, čia savo kūrybinius kelius pradėjo jau kelios džiazmenų kartos. Pataisykite, jei klystu, bet ar ne čia atsirado toks kalbinis naujadaras (nors kalbininkų ir nepalaimintas) – „džiazuomenė“, kas geriausiai tinka apibūdinti Birštono scenoje grojančius ir salėje klausančius.

Muzikologė Jūratė Kučinskaitė gal jau ne pirmąsyk Birštono Jazz pavadino „džiazo atlaidais“. Tikrai taiklu, nes daugybę metų džiazo fanai čia suvažiuoja iš įvairių Lietuvos kampelių kaip į didžiausius atlaidus. Tačiau atlaidų nebūtų, jei vienas žmogus, t.y Zigmas Vileikis per visus šiuos metus kantriai nepuoselėtų ir nekurtų to, ką jis prieš 44 metus sumanė su a.a. Liudu Šalteniu. O kantrybės ir stiprybės net tik Zigmui, bet ir kiekvienam kultūros žmogui reikia nepaprastai daug, turint omeny, koks daugiametis chaosas tvyro valstybės kultūros politikoje. Bet kultūros politika, jau kitų rašinių tema. Pratęsiant Jūratės Kučinskaitės mintį, pridurčiau, kad jei čia žmonės suvažiuoja į atlaidus, tai tokių atlaidų organizatoriai seniai turėjo būti tiesiog kanonizuoti už nuopelnus ne tik džiazui, bet ir visai mūsų kultūrai (dirbant beveik karo lauko sąlygomis).

 

Penktadienis, balandžio 5-oji.

Kaskart, klausantis Birštone ar Kaune, ar bet kuriame kitame Lietuvos džiazo festivalyje Kauno bigbendo, neapleidžia jausmas, kad šis kolektyvas su kiekvienais metais vis tobulėja. Šviesios atminties Romualdo Grabšto tradicija gyva ir šiandien, nors po Maestro iškeliavimo anapus keitėsi ne vienas vadovas, keitėsi ir dalis bigbendo narių, čia užaugo ir subrendo kelios džiazo muzikantų kartos. Dabar prie bigbendo vairo vėl stojo saksofonininkas ir kompozitorius Tomas Botyrius. Kiekvienais metais kolektyvas parengia naujų įdomių programų, kurios klausytojams atneša naujų atradimų, Kauno bigbendui pavaldūs visi stiliai – nuo džiazo klasikos iki avangardo ir latino. Kaip tik su karštais latino ritmais Kauno bigbendas ir atidarė šiųmetį festivalį. Kartu su bigbendu pasirodė ir vienas svarbiausių festivalio svečių – Grammy laureatas fleitininkas Nestor Torres. Jis yra ne tik ypatingas, išskirtinio virtuoziškumo ir charizmos muzikantas, bet keliaudamas su gastrolėmis visame pasaulyje jis atlieka kultūros ir taikos ambasadoriaus misiją. Festivalio publiką jis iš karto patraukė savo paprastumu, kuris dera su jo vidiniu aristokratiškumu, o jo turima prakalbos dovana jis primena antikos aristokratus. Tobulai valdomas jo instrumentas asocijuojasi su dangaus aukštybėmis ir angelų chorais, kaip ir dera fleitai. N. Torreso rankose ir lūpose fleita mums prakalbo subtiliausiomis spalvomis ir jausmais. Kita vertus, latino stilius ir fleita – taip pat neatskiriamos substancijos ir spalvos. Svečias iš Puerto-Riko negailėjo liaupsių Kauno bigbendui ir jis absoliučiai teisus! N. Torresas kartu su Kauno bigbendu užkūrė tikrą Karibų karštį. Programos pagrindą sudarė amerikiečio Cory Alleno „Dominicana Suite“ (Dominikos siuita) – stilingas, spalvingas, gerai paties autoriaus bigbendui aranžuotas ciklinis kūrinys. Šalia to puikioje interpretacinėje versijoje išgirdome ir tokį džiazo klasikos šedevrą, kaip Glenn‘o Miller‘io „Over The Rainbow“.

Pianistas ir kompozitorius Adomas Rekašius į Birštono Jazz sugrįžo po 26 metų ir atidarymo koncerte pasirodė antruoju numeriu su lietuvišku-šveicarišku kolektyvu – Adomas Rekašius & Dorphine. Šįkart, tai – klasikinis džiazo trio su aliuzija į taip vadinamą laimės hormoną (Adomas Rekašius, kontrabosininkas Cristophe Muheim, ir būgnininkas Flo Hufschmid). Viso atidarymo koncerto kontekste trio užėmė dramaturgiškai tinkamą vietą, kaip kontrastas po ekspresyvaus ir maloniai triukšmingo Kauno bigbendo pasirodymo. Trio atliko tik autorines A. Rekašiaus kompozicijas, kurios yra gilios, intelektualios, tačiau tuo pačiu žmogiškai šiltos ir jaukios, parašytos minimalistine muzikine kalba ir bent man šiek tiek priminė pernai anapilin išėjusio japonų kompozitoriaus ir pianisto (Oskaro laureato) Ryuichi Sakamoto kūrybinį braižą. Tik man asmeniškai (tebus tai subjektyvu) A. Rekašiaus kompozicijos klausėsi kur kas įdomiau (to minimalizmo buvo ne per daug ir viskas savo vietose).

Trombonininko ir kompozitoriaus Jievaro Jasinskio kolektyvas, mano kuklia nuomone, kurią grindžiu tam tikra „strategine“ logika, turėjo užbaigti išties triumfalinį festivalio atidarymo vakarą. Tačiau neabejoju, kad Zigmas Vileikis labai gerai žino ką ir kodėl daro, tad „Vilnius JJAZZ Ensemble“ tąvakar buvo tretieji scenoje. Jievaras Jasinskis yra vienas iš tų kūrėjų muzikų, kuris kaskart pateikia staigmenų ir atradimų. Vilnius JJAZZ Ensemble oficialiai įkurtas prieš keletą metų, ryškiai suskambėjo, kai minint Vilniaus įkūrimo 700-ąsias metines atliko Jievaro Jasinskio ir Kipro Mašanausko muziką Donato Ulvydo filmui „Vilniaus pokeris“. Tačiau mintis suburti Vilniuje aukšto lygio džiazo orkestrą Liutaurui Janušaičiui ir Jievarui Jasinskiui kilo gerokai anksčiau, ir tuomet, 2017-ais festivalyje „Broma Jazz“ debiutavo jų suburtas pirmtakas „Lithuanian JJazz Ensemble“, kuris dar ir 2022-ais metais įrašė albumą „American Stories“ su originaliomis L. Janušaičio ir J. Jasinskio kompozicijomis.

Taigi, naujasis orkestras yra dar viena Jievaro kūrybinė sėkmė ir organizatoriaus („subūrėjo“) talento pasireiškimas, nes suburtas stiprių atlikėjų-instrumentininkų kolektyvas, tarp kurių matome saksofonininkus Leonardą Pilkauską, minėtą L. Janušaitį, Donatą Petreikį, Simoną Šipavičių, tokia pat stipri trimitų ketveriukė – Valerijus Ramoška (!), Mindaugas Vadoklis, Apolinaras Dubauskas, Laurynas Lapė, džiazo fanams puikiai pažįstami - gitaristas Pranas Kentra ir būgnininkas Domantas Razmus, su kolektyvu debiutavo tikrai talentingas ir perspektyvus pianistas Andrius Savčenka, kuris šiuo metu dar studijuoja LMTA prof. Artūro Anusausko klasėje. Dar viena ypač stiprioji kolektyvo pusė, kad čia susibūrė ir talentingi muzikos kūrėjai, kadangi dauguma iš 17 kolektyvo narių patys kuria muziką. Vienas iš jų - saksofonininkas Karolis Šarkus, kurio bent kelias kompozicijas girdėjome koncerte, o viena iš jų – „Resonance“, laimėjo Pirmą premiją Rygoje vykusiame bigbendų kompozicijų konkurse ir šį kūrinį atliko Latvijos radijo ir televizijos bigbendas. Koncerte dar skambėjo Dorotėjos Būdaitės, Apolinaro Dubauskio bei paties kolektyvo lyderio Jievaro Jasinskio kūriniai. Prie orkestro prisijungė ir vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė, kuri atliko kelias dainas, o viena iš jų - „Kodėl man šalta“ sukurta net lietuvių kalba, jos autorius – Apolinaras Dubauskas. Kolektyvas yra gavęs Lietuvos kultūros tarybos finansavimą kūrybinėms dirbtuvėms su Danijos džiazo muzikantais, kurios vyko Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Olborge, o 2023-iais jie laimėjo ir Danijos meno fondo konkursą ir tuo pačiu galimybę su danų muzikantais atlikti danų kompozitoriaus K.D. Knudseno kūrinį, specialiai sukurtą būtent šiam kolektyvui.

Girdint tokį tikslumą ir preciziką, stebino vienas dalykas, kad per trumpą laiką šis kolektyvas, neturėdamas iš esmės jokios bazės galėjo pasiekti tokios kokybės ir aukštumų, kai surepetuotas ir suklausytas kiekvienas niuansas ir kvėptelėjimas. Kai Jievaro paklausiau „virtuvinio klausimo“, kaip ir kur jie organizuoja repeticijas., atsakymas buvo labai paprastas – „kaip išeina ir kur papuola“. Pasak Jievaro, burdami šį kolektyvą, jie svarstė, ar pirmiau sukurti struktūrą (kas savaime reikalauja papildomų išteklių, nes menininkams biurokratinė našta visuomet yra sunki), ar iš karto kurti „produktą“ Sprendimas buvo – „kurti produktą“, o biurokratija palauks. Taigi, toks sprendimas su kaupu pasiteisino – Vilniuje turime aukščiausio lygio džiazo orkestrą. Ar sostinės kultūros politikai pamatys šį reiškinį?

Festivalio atidarymo vakarą, kuris baigėsi realiai jau po vidurnakčio (o dar laukė jam-session) vainikavo Birštono ir kitų festivalių senbuvio, bosisto ir kompozitoriaus Leonido Šinkarenkos kvintetas. Po dešimtmetį trukusios kūrybos kvarteto sudėtyje Leonidas Šinkarenka grįžo prie kvinteto, kuriame su juo šįsyk groja Valerijus Ramoška, Vytautas Labutis, Linas Būda bei jau minėtas festivalio scenoje debiutuojantis pianistas Andrius Savčenka. Leonidas Šinkarenka yra dar viena išskirtinė Lietuvos džiazo padangės asmenybė, per visą savo karjerą grojęs daugelyje ansamblių kaip bosistas su žymiausiais džiazo muzikantais, subūręs ne vieną ansamblį įvairiems projektams, nuo 2003 metų organizuoja Nidos džiazo festivalį. Naujos sudėtis L. Šinkarenkos kvintetas jau surengė koncertus Ispanijoje ir Olandijoje. Birštonui Leonido ansamblis pateikė pluoštą labai gerų kompozicijų, kai ką performavęs iš savo „aukso fondo“ ir įpindamas naujų kūrinių. Tad šio Grando kūryboje prasidėjo naujas etapas, todėl fanai tikrai lauks naujų ansamblio pasirodymų.

(Bus daugiau)