Žinutė prieš penktą ryto

Publikuota: 2026-11-15 Autorius: Motiejus BAZARAS
Žinutė prieš penktą ryto

Kasdien, dar neišaušus, mano telefone sušvyti žinutė. Ne iš darbdavio ir ne iš studento – iš Roberto Bekionio. Iki penktos ryto jis jau būna peržvelgęs, kas naujo fortepijono meno pasaulyje: kas laimėjo kokį konkursą, kas įrašė ką naujo, dėl ko ginčijasi kritikai. Nuoroda, trumpas komentaras, kartais klaustukas. Kai kada iš to išsirutulioja diskusija, ir aš, dar su kavos puodeliu rankoje, bandau neatsilikti nuo žmogaus, kuris į šią profesiją atėjo prieš daugiau nei pusę amžiaus.

Šių metų rugpjūčio 23 d. Robertui Bekioniui sukako 75. Pianistas, ilgametis koncertmeisteris, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, nusipelnęs artistas. Vyresnės kartos melomanams jis pirmiausia yra Vaclovo Daunoro scenos partneris, daugeliui pianistų – mokytojas, kurio klasėje jie pirmą kartą suprato, kaip veikia jų pačių rankos. Man – žmogus, kurio pamokose prabėgo didelė mano vaikystės dalis ir kuris vis dar, atrodo, yra vienu žingsniu priekyje.

2013 m. R. Bekionio kūrybinei veiklai skyriau magistro darbą ir tada pirmą kartą nustebau, kaip mažai apie jį parašyta. Šis tekstas – mėginimas tą skolą nors kiek grąžinti.

Trys mokytojai, dvi mokyklos

Bekionio pianizmas išaugo iš dviejų tradicijų, kurios sovietmečio Lietuvoje retai susitikdavo viename žmoguje. Pirmoji jo mokytoja Nadežda Dukstulskaitė (1912–1978) dar paauglė studijavo Berlyne pas Leonidą Kreutzerį – tuometinėje Europos muzikos sostinėje, kur fortepijono katedroje dėstė ir Arturas Schnabelis, ir Egonas Petri. Grįžusi ji ketvirtį amžiaus dirbo radiofone: grojo solo, akompanavo, muzikavo ansambliuose, atliko lietuvių kompozitorių kūrinius. Pedagogikos ėmėsi tik 1959-aisiais, vadovaudama berniukų choro „Ąžuoliukas“ fortepijono klasei. Ten Dukstulskaitės mokiniu ir tapo Robertas, kurį ji parengė 1967 m. sąjunginiam jaunųjų pianistų konkursui. Jame Bekionis pelnė II premiją.

Konservatorijoje mokėsi pas Olgą Šteinberg – Odesos Stoliarskio mokyklos auklėtinę, Maskvoje studijavusią pas Heinricho Neuhauso mokinį Jakovą Zaką. Šteinberg klasė garsėjo pagarba kompozitoriaus tekstui ir formos pojūčiu; jos studentai tapo antrojo ir trečiojo Čiurlionio konkursų nugalėtojais. Trečias susitikimas įvyko jau brandžiam menininkui: 1983–1988 m. Bekionis stažavosi Maskvos konservatorijoje pas Levą Vlasenko – Liszto konkurso Budapešte nugalėtoją, Pirmojo Čaikovskio konkurso laureatą, Michailo Pletniovo mokytoją.

Vakarų, vokiškoji, mokykla – per Dukstulskaitę; Rytų, maskvietiškoji, – per Šteinberg ir Vlasenko. Galbūt todėl Bekionis niekada nebuvo dogmatikas. Jis žinojo, kad į tą pačią viršūnę veda keli takai, ir rinkdavosi tokį, kuris tinka konkrečiai rankai.

Pianistas, dainuojantis fortepijonu

1973 m. III M. K. Čiurlionio konkurse ketvirtakursis Bekionis pelnė II premiją – aukščiausią tais metais, nes pirmosios žiuri nepaskyrė. Recenzentai tąkart sutarė retai, bet dėl jo – vieningai. Kęstutis Grybauskas rašė, kad sceninės laisvės ir ištvermės stigo beveik visiems, „išskyrus R. Bekionį“. Specialų prizą jis gavo ir už įtikinamiausią Čiurlionio muzikos atlikimą. Finale skambino Haydną, Lisztą ir Debussy – programą, kurią Aleksandras Jurgelionis pavadino nelengva stiliaus atžvilgiu.

Po konkurso prasidėjo ketvirtis amžiaus nepaliaujamo darbo scenoje. 1973–1998 m. jis surengė apie 900 koncertų, iš jų daugiau kaip 120 solinių, su maždaug dvidešimčia skirtingų rečitalių programų. Mėgo monografinius vakarus – vien Chopino (1984), Schuberto ir Liszto (1986) – ir programas su potekste. 1977 m. rečitalyje laikas tekėjo atgal: nuo Vytauto Barkausko „Poezijos“ per Poulenco „Išvykas“ (tai buvo pirmasis jų atlikimas Lietuvoje) ir Debussy „Estampus“ iki Chopino Sonatos h-moll. Po to koncerto smuikininkas Gediminas Dalinkevičius parašė žodžius, kurie, man atrodo, geriausiai nusako Bekionio prigimtį: tai pianistas, „dainuojąs fortepijonu“.

To dainingumo kilmė suprantama. Apie 800 iš 900 koncertų Bekionis grojo kaip koncertmeisteris. Dvidešimt metų gyvavo jo duetas su Vaclovu Daunoru – būta sezonų po 80 koncertų. Jie tris kartus koncertavo JAV (1979, 1982 ir 1989 m.), grojo Vakarų Vokietijoje, kai daugumai sovietinių menininkų tokie maršrutai buvo neįsivaizduojami. Daunoras 1986 m. viešai vadino jį koncertmeisteriu Nr. 1, o Aleksandra Staškevičiūtė rašė, kad pianistas tarsi kvėpuoja kartu su dainininku. Bekionis akompanavo ir Gražinai Apanavičiūtei, Nijolei Ambrazaitytei, Algirdui Čipliui, muzikavo su violončelininku Rimantu Armonu, fleitininku Algirdu Vizgirda ir daugeliu kitų.

Klasė, išvažiavusi į pasaulį

1978–2003 m. Bekionis dėstė Lietuvos konservatorijoje, vėliau – Muzikos akademijoje: fortepijono ir akompanimento meną. 1988 m. jam suteiktas docento vardas. Iki 1990-ųjų fortepijono klasę baigė 15 pianistų, akompanimentą – 36.

Tikrasis Bekionio klasės laikas atėjo atsivėrus sienoms. Jo studentai buvo tarp pirmųjų Lietuvos pianistų, išvykusių į tarptautinius konkursus. Vaida Kirvelytė jau 1990-aisiais grojo Chopino konkurse Varšuvoje. Rudolfas Budginas tapo laureatu Rygoje (1992) ir laimėjo I premiją Liszto konkurse Los Andžele (1994). Ieva Panomariovaitė laimėjo I premiją Paryžiuje (1996), pelnė apdovanojimų Marselyje ir Ispanijoje; jos sesuo Vita – III premiją Čiurlionio konkurse (1995) ir pergales Paryžiuje bei Sulmonoje. Jonas Janulevičius vėliau pasuko į dirigavimą. Su orkestrais jo studentai grojo Liszto, Ravelio, Brahmso, Chopino, Beethoveno koncertus, klasė važinėjo į Vladimiro Margulio, Lazario Bermano meistriškumo kursus.

Tiems, kas tuos metus prisimena, nereikia aiškinti, kiek tai kainavo. Pinigų nebuvo, scenų – mažai. Bekionis ieškojo rėmėjų, mezgė ryšius su Vilniuje reziduojančiais diplomatais, rengė studentų koncertus ambasadose, Chodkevičių rūmuose, Mokytojų namuose. Vienas jo buvusių studentų man yra sakęs, kad tais laikais paraiška fondui su prierašu „Bekionio studentas“ buvo garantija: žmogus pasiruošęs, rezultatas bus.

„Laisvė ir alsavimas“

Kai 2012 m. kalbinau jo buvusius studentus, vienas žodis kartojosi dažniau už kitus – aiškumas. Po pirmos pamokos su nauju kūriniu kiekvienas išeidavo turėdamas planą kelioms savaitėms ar mėnesiams; vėlesnės pamokos jį tikslino, bet retai griovė. Kiekviena techninė kliūtis turėjo paprastą, apčiuopiamą sprendimą: kita rankos pozicija, kita pirštuotė, perskirstyta faktūra. Liszte jis drąsiai sukeisdavo rankų partijas, kad ranka padėtų rankai. Rudolfo Budgino Mefisto valsas buvo taip „supatogintas“, kad vienas užsienio profesorius po meistriškumo kursų pamokos ilgai klausinėjo, kaip tai padaryta.

Vis dėlto technika Bekioniui niekada nebuvo tikslas. „Techninis pasiruošimas visada buvo kaip tarnas įgyvendinant meninius uždavinius“, – sakė jis man interviu. Žodį „techninis“ net siūlė keisti „technologiniu“. Tokie vaizdiniai įstringa visam gyvenimui. Įsitempęs petys ar alkūnė – tai „santechninis mazgas“, pro kurį turi laisvai tekėti energija nuo smegenų iki piršto galo. Kūnas prie instrumento – apverstas skėtis: gali svyruoti į visas puses, bet jo smaigalys, žemas svorio centras, lieka vietoje. Sėdėsenos patikra paprasta – atsistoti nuo kėdės nepakeitus kojų padėties. O dažniausiai kartojama frazė – „laisvė ir alsavimas“.

Bekionis vengdavo studentui pagroti visą kūrinį: tobulas mokytojo atlikimas, jo manymu, labiau gniuždo nei padeda. Pirmiausia išklausydavo iki galo, tada dirbdavo dviem fortepijonais. Mėgo atviras pamokas, klasės vakarus ir darbą salėje, kad studentas išmoktų girdėti save iš šalies – net garsą, grįžtantį nuo galinės sienos. Būtent negirdėjimas savęs, sakydavo, verčia skubėti. Haydno ir Mozarto prašydavo negroti „kaip peruką užsidėjus“. O ruošiantis konkursams primindavo, kad mechaniškas kartojimas nieko neduoda: į tą pačią upę du kartus neįbrisi, kiekvienas atlikimas išsunkia, todėl kiekvienas turi būti sąmoningas.

Kelionės į pamokas

Mano pažintis su Bekioniu prasidėjo anksčiau, nei pats galiu prisiminti: jis buvo mano tėvų dėstytojas – tėčiui, pianistui Sauliui Bazarui, dėstė koncertmeisterio meną, mamai Aušrai Mozūraitytei – specialybę. Pirmą kartą tėtis atvežė mane pas jį devynerių, 1996-ųjų pabaigoje ar 1997-ųjų pradžioje, ir tai tęsėsi iki pat 2003–2004 m., kai Bekionis baigė pedagoginį darbą Akademijoje. Formaliai niekada nebuvau jo studentas, pamokos nebuvo dažnos – bet kiekviena įsiminė.

Jau pirmoji buvo darbas pagal akademijos standartus, be jokių nuolaidų amžiui. Pastabos – aiškios, vaizdingos, detalios, tikslios; gaidos – gausiai išmargintos pieštuku. Kiekvieną pastabą reikėdavo įgyvendinti iš karto, o pamokos pabaigoje – sugroti visą kūrinį koncertiškai, su viskuo, kas per tą laiką buvo pasakyta. Tokia tvarka išliko ir vėliau, kai paaugau.

Giliausiai jo darbo būdą pažinau 2011 m., ruošdamasis VI tarptautiniam M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursui. Tris savaites Bekionis gyveno pas mus namuose. Tai buvo tęstinė kūrybinė stovykla: dirbome kasdien – kartu, o paskui aš vienas, su jo užduotimis. Aptarėme viską: nuo to, kaip laikysena keičia garsą, iki šaltai apskaičiuoto programos pasirinkimo – kurį kūrinį į kurį turą dėti, kur pasilikti jėgų. Konkurso metu jis sėdėjo salėje, sekė ne tik mane, bet ir visą konkurso eigą, ir patarinėjo iki pat pabaigos.

Labiausiai įstrigo finalo generalinė repeticija. Bekionio patartas, radikaliai pakeičiau sėdėseną: atsisėdau gerokai žemiau ir daug toliau nuo instrumento, nei buvau pratęs. Tai buvo rizika, kuri pasiteisino. Tą vakarą kūnu supratau, ką jis turėjo mintyje kalbėdamas apie mandagų, bet sodrų garsą, garso kontrolę, neužspaustą kvėpavimą ir neįsitempimą – apie tą patį alsavimą. Tiek 2011, tiek 2015 m. konkurse buvau įvertintas diplomu.

Būtent po 2011-ųjų supratau, kad šią patirtį reikia užrašyti, – taip gimė mano magistro darbas apie Robertą Bekionį. Jį rašydamas išsiaiškinau, kad tai, ką vaikystėje laikiau savaime suprantamais dalykais, buvo nuosekli, per dešimtmečius išgryninta sistema. Šiandien ją perduodu savo mokiniams.

Ne tik prie klaviatūros

Bekionis visada turėjo nuomonę ir nebijojo jos išsakyti. 1991 m., kai Čiurlionio konkursas pirmą kartą tapo tarptautiniu, jis buvo organizacinio komiteto atsakingasis sekretorius: rengė sąlygas ir programos reikalavimus, rūpinosi, kad žinia apie konkursą pasiektų užsienį. Ieškojo rėmėjų naujiems „Steinway“ ir „Fazioli“ rojaliams ir ne kartą įrodinėjo Akademijos vadovybei, kad instrumentų būklė – ne ūkio, o studijų kokybės klausimas. Redagavo V. Jurgučio ir A. Bražinsko kūrinių fortepijono partijas, rašė apie savo mokytoją Dukstulskaitę, skaitė pranešimus apie Lietuvos pianistus tarptautiniuose konkursuose.

O 1998 m. būtent „Muzikos baruose“ Bekionis paskelbė straipsnį „Doktorantūra tik protingiesiems?“. Jame ragino Akademiją, pasekus Vakarų mokyklomis, įsteigti meno doktorantūrą atlikėjams ir kompozitoriams ir priminė, kad integracija – ne žaidimas į vienus vartus. Meno doktorantūra LMTA atsirado tik 2011 m. Aš meno daktaro laipsnį apgyniau 2017-aisiais – ir tik rašydamas šį tekstą susimąsčiau, kad kelią, kuriuo ėjau, prieš du dešimtmečius pradėjo minti ir jis.

Grandinė

1997 m., minint Nadeždos Dukstulskaitės 85-ąsias gimimo metines, Bekionis paskelbė apie ją straipsnį „Nemokėjusi būti garsi“. O 2012 m. savo ryškiausius koncertinius įrašus išleido dviguboje kompaktinėje plokštelėje, pavadintoje „In Memoriam Nadezhda Dukstulskaite“. Mokinys, savo darbu atiduodantis duoklę mokytojai, – šiame geste ir slypi jo laikysenos esmė. Muzika Bekioniui visada buvo grandinė: nuo Berlyno ir Maskvos klasių per jį – iki mūsų.

Šis tekstas – ta pati grandinė, tik viena grandimi toliau. Mielas Mokytojau, su jubiliejumi! Ačiū už kiekvieną pamoką, už kiekvieną rytinę žinutę ir už tai, kad vis dar pirmas sužinote, kas vyksta fortepijono pasaulyje. Lauksiu rytojaus naujienų.

Susiję nariai

Robertas Bekionis

Robertas Bekionis

Komentarai