Dainorėliai mano, aš dėl jūsų gyvenu...

Publikuota: 2019-11-27 Autorius: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Dainorėliai mano, aš dėl jūsų gyvenu...

Profesorius Lionginas Abarius – LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1967), veikla paženklinta Gedimino Trečiojo laipsnio ordinu (1995), Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2015), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016)

Spalio 24 dieną pasišventėlis dainai ir jos neužmirštantiems žmonėms jau sunkiai judėjo link Dailės akademijos salės. Lazdele pasiremdamas, tarsi tarp pilkų mūrų, nebylaus grindinio, negyvų akmeninių sienų ir bejausmės savojo „cecho“ bendruomenės ieškodamas žalios spalvos... Vienas didžiųjų pasišventėlių muzikai – Lionginas Abarius pats sau surengė devyniasdešimtmečio ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro išleistos jo naujos knygos „Susitikimai“ (specialusis redaktorius Rolandas Aidukas) kuklutį pristatymą. Pasijutau nejaukiai: kodėl „pats sau“? Kodėl Dailės akademijoje? Kodėl nelūžta salė nuo Lietuvos choristų gausos, o fortepijonas nuo pasveikinti atėjusių jo taip mylimų chorų vadovų, Muzikos akademijos, Choro dirigavimo katedros, Chorų sąjungos, Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijų, Lrt, kurio kolektyvą išgarsino visoje sąjungoje, kitų organizacijų atneštų gėlių glėbių? Jų nebuvo. Profesoriaus tokią dieną neapleido tik mokiniai, bičiuliai... Ir mieli žemiečiai. Antazavės seniūnas Algirdas Lekaveckas visada greta profesoriaus. Paskutinis renginys kartu – prof. L. Abariaus surengta Dainų šventė Zarasuose. Kiek širdies prof. L. Abarius įdėjo ją organizuodamas! Koncertinėje programoje dalyvavo Zarasų miesto, Anykščių, Panevėžio, Rokiškio miestų meno kolektyvai – 1300 choristų!

Iškilmingi daudyčių garsai pakvietė į šventę. Jos sumanytojas, Zarasų krašto garbės pilietis Lionginas Abarius. Jis jau estradoje. Priminė, kokį vienybės jausmą pažadina daina. Profesorius – šventės dirigentas, ugnies nešėjams perduodantis šventės ugnies fakelą. Simboliška!

Zaraso ežero salos Didžiajame slėnyje skamba Juozo Naujalio daina „Lietuva brangi“. Nuvilnija saloje ir virš ežero sovietmečiu Tautinį himną atstojusi muzika ir jaudinantys žodžiai. Lengviems devyniasdešimtmečio dirigento Liongino Abariaus mostams paklūsta per tūkstantį choristų.

Šiltai šventės dalyviai ir žiūrovai sutiko profesorių. Su jubiliejiniu gimtadieniu Maestro sveikino visi šventės dalyviai, žiūrovai. Tuomet Jo akyse ištryško ašaros. Sakė esąs laimingas ir turtingas žmogus! Laimingesnis už visus, kurie sukaupė didžiausius materialinius turtus. Gyvenimas jam suteikė galimybę kurti, džiaugtis muzika ir džiuginti savo kūryba žmones. Didesnės laimės, pasak profesoriaus, gyvenime negali būti, „aš suradau laimę tokią, kuri reikalinga man ir mano klausytojui“.

Kelias valandas salos Didžiajame slėnyje viena po kitos liejosi mielos širdžiai dainos. Skambėjo Juozo Naujalio „Jaunimo giesmė“, po to Vaclovo Paketūro daina „Tau, gimtine“. Choristai nudžiugino žiūrovus ir Dusetų krašto liaudies daina „Ant ežerėlio“. Tuosyk pakiliai suskambo nuostabioje šventėje ir Liongino Abariaus dainos „O Sartai, jus mėlynieji“, „Augau aš pas tėvelį“, „Dainu dainelę“ ...

Šventę baigė Liongino Abariaus sūnaus Gintauto daina „Dieve, laimink Lietuvą“ . Ją atliko Vilniaus miesto uteniškių kraštiečių bendrijos mišrus choras „Indraja“, jos vadovė maestro dukra Daina Abariūtė-Lazauskienė.

Karščio slegiamas profesorius grįžo į gimtąją sodybą.

Maniuliškių piliakalnis

Zarasų kraštas. Plati panorama nuo Maniuliškių piliakalnio atveria kalnelių, pakalnių užuolankas, iš už nendryno spindinčio vandens raibuliavimą, kažkur net už pušų viršūnių išnyrantį aukštaitiškos trobos stogą. Visose piliakalnio papėdėse vakaronių metu būdavop pilna jaunimo. Ir Lionginas užsiruopšdavo nuo viršūnėlės į Lietuvą pažiūrėti. Šiais metais Lionginas Abarius jau nebesiryžo kopti į kalną, ant kurio nuo vaikystės Joninių laužą kūrendavo. Pasak vienos legendos, kepurėmis nešdami žemes, 1655 metais Maniuliškių piliakalnį supylė švedai. Jis turėjo įkūnyti iškilių pergalių Lietuvoje didybę. Kiti pasakoja, kad po piliakalniu tūno Maniuliškių bažnyčia. Žemėn prasmego, taip niekas jos ir nebepastatė. Vargonai gausdavo artimiausiose – Aleksandravėlėje, Antazavėje.

Iki baudžiavos panaikinimo Maniuliškių kaime buvo per 15 sodybų. XX a. pradžioje vienkiemiuose gyveno per 20 smulkesnių ir stambesnių ūkininkų. Dar ir dabar per dešimtmečių, karų, tremčių rūkus žmonės mena raštingų kaimo vyrų Izidoriaus Bareikos ir Jono Streikaus pavardes. Ūkeliai smulkėjo, žmonės dingdavo miškuose, išdundėdavo gyvuliniuose vagonuose, mirė nukankinti NKVD kamerose. Tai primena pastatytas uteniškio Prano Kaziūno koplytstulpis. Tremties sovietmečiu neišvengė ir Norberto (Norba vadintas) Abariaus sūnus Juozas, Liongino tėvas. „Mano senelis gyveno Maniuliškių kaimo vadinamoje ulyčioje. Visos trobos buvo arti viena kitos. Tačiau 1911 m. prasidėjo žemės reforma. Senelis turėjo teisę gauti 16 ha žemės. Jis pasirinko pietinę kaimo dalį. Žemė čia nederlinga... Tačiau tai pati gražiausia vieta pasaulyje.... Senelis pradėjo statyti trobas: ant kalno ir šiandien matomą namą, pakalnėlėj tvartą, klojimą, klėtį. Tėvelio nepaklausiau, bet žmonės pasakojo, kad į šią sodybą šeimyna atsikraustė 1912-tais metais: senelis, senelė Karolina, vaikai Veronika, Jonas, Teofilija, Tapiliūte vadinta, 1890 m. gimė vyriausias sūnus Juozapas, mano tėvas“, – pasakoja L. Abarius.

Darbščiam, išmintingam, nagingam ir dievobaimingam seneliui Norbertui Abariui žemė priklausė tarp dviejų ežerų: nuo Avinuosto iki Keizaro. „Senelio aš nepažinojau, nes mirė 1923-siais“.

Tais metais ūkiai buvo gerokai susmulkėję. Tuo metu kaime buvo 35 sodybos ir 175 gyventojai. „Senelė Karolina buvo piktoka, be jos žinios vaikams neleisdavo net obuolio nusiskinti. Mano tėtis čia dirbo visus darbus. Bet įsižiūrėjo Volungių kaimo našlę, du sūnus auginusią Marijoną Vasiliauskienę. Nors senelė ir pyko, bet ją vedė ir išsikėlė į Volungių kaimą. Čia gimė mano brolis Mykolas. Išsikėlė, pasidalino žemę ir kiti vaikai. Kas gi žemę dirbs? Priėmė senelė Karolina mano tėčio šeimyną. Čia 1929 metų rugpjūčio 9 d. aš gimiau“, – dėstė L. Abarius.

Gimtuosius namus Maniuliškėse lanko su Valstybiniu radijo choru

Mėgsta muzikas pasakoti, kaip jo brolis dar kito brolio išėjo ieškoti... avietyne. Kaip gimęs Lionginukas neišdavė jokio balso. Visi bijojo, kad mirs. „Rugpjūčio 18 dieną mane išvežė į Antazavę krikštyti. Ant galvos pylė švęstą vandenį, o aš vis tylėjai, tik murkiau kaip katinas...“

Dabar L. Abarius pasakoja ir apie ant kelio krikštatėvių rastą vargonininkų ir chorų globėjos Šv. Cecilijos medalijoną. Žmonės sakė – musiau bus vargonininkas...

Mokslus Kumpuolių dvare įkurtoje mokykloje septynmetis Lionginas pradėjo 1936 m. Kasdien pėdinęs Lionginas Abarius į mokytojos Tamulionienės klasę berniukas jau mokėjo skaityti. Buvo išmokytas senelės Agotos Balčiūnienės, kuri skausmų kankinama negalėjo vaikščioti. Gulėdavo, melsdavosi, giedodavo giesmes, vaikaičiams sekė pasakas ir mokė rašto. „Mokytojai nusidėdavau. Nuobodu buvo kartu su skaityti nemokančiais klasėje sėdėti. Nuslinkdavau į pušynėlį ar į dėdės Povilo kalvę. Paskui su visais grįždavau namo. Bet greitai mane demaskavo. Mamytei pasižadėjau nebenusidėti... Mano mamytė spindėjo gerumu. Buvo linksma, maloni, labai darbšti: ausdavo, verpdavo, skaniai maitindavo. O jau kaip dainavo! Bažnyčioje užsiklausydavau jos balso ir vargonų... Garsai tarsi sklisdavo iš paties dangaus. Net pamiršdavau persižegnoti, atsiklaupti. Kartu su ja giedodavau laidotuvėse. Jos dainos lydėjo mane visą gyvenimą, širdyje skambėjo per negandas. Iš tylos, iš paukščių čiulbėjimo, medžių ošimo gimusi daina gali žmogų pakylėti ligi dangaus, prikelti iš liūdesio, suburti visus į būrį... Stipriais žolelių antpilais pavaišindavo į svečius užėjusį Volungių kaime gyvenusį dėdę Vaclovą, Vaslia vadintą. Vestuvėse, vakaruškose jis grojo smuiku. Mamytė prašydavo pagroti. Kaip man patiko! Paprašiau, kad ir mane pamokytų. Mamytė sutarė, tėvelis parnešė kažkur gautą smuiką. Dar mokyklos nelankiau, o jau mokėjau smuikuoti. Mokykloje leisdavo man per pertraukas pagroti. Netrukus jau grojau vestuvėse, esu gavęs net 5 litus! Vėliau, 1942-siais Kepšiškių kaimo našlė pardavė gerai skambėjusį vyro smuiką. Juo jau galėjau gerai iš klausos groti vakaruškose “, – prisiminė L. Abarius.

Jam vis dar menasi ir žaismingas ganiavos pas ūkininką Benediktą Stankevičių epizodas: gyvulėliai paspruko nuo užmigusio piemenuko, visi į šeimininko pupas nupėdino...

„Įprotis anksti keltis išliko nuo piemenavimo laikų...“. Paauglys arė, akėjo, dirbo visus, net ir pačius sunkiausius ūkio darbus. „Iš dėdės Jono mokiausi staliaus darbų. Ir iki šiol prie šio varstoto tėviškėje drožiu šaukštus. Vieną net Prezidentei padovanojau!“

1943 m. mirė vos 54 sulaukusi mama. „Geroji teta Tapiliūtė man, keturiolikmečiui, stengėsi ją pakeisti. O klūpodamas Antazavės bažnytėlėje vis tarsi girdėdavau iš dangaus sklindantį mamos balsą... Tėveliui pasakiau, kad norėčiau išmokti groti vargonais... Jis susitarė su Antazavės bažnyčios vargonininku Juozu Dugnu: tegul ateina, pasimokys...“

Kasdien 7 kilometrus Lionginas lėkdavo į J. Dugno pamokas. Klebonas Antanas Navickas Lionginui vyrukui dovanojo lietuvių kunigo, vargonininko, choro dirigento, muzikologo, kompozitoriaus, profesoriaus Teodoro Brazio (1870–1930) vadovėlius: „Muzikos teorija“ (1922) ir „Muzikos harmonija“ (1926). Juos profesionaliai nagrinėjo su vargonininku J. Dugnu, savarankiškai mokėsi namuose. „Gyvenome varganai. Tėveliui padėdavau ūkio darbuose, pirštai sugrubdavo, sunku buvo groti. Juozas Dugnas buvo labai geras žmogus. Mamytei mirus už pamokas neėmė atlygio, pamaitindavo, net paskolindavo savo paltą – reikėjo padoriau vargonuojant apsirengti... Išmokau giesmių, mišių, pagroti iš natų. Kartais jau pavaduodavau mokytoją“. Užpusčius kelią, likdavo nakvoti pas gerus žmones Antazavėje. Bažnytėlėje 1795 metais nežinomo meistro buvo pastatyti maži vieno manualo devynių registrų vargonai. Taigi, net nėra klaviatūros kojoms. XIX a. vargonus patobulino kaunietis meistras Izidorius Mikuczewskis. Jau pirmaisiais XXI a. metais prie jų meistravo panevėžietis Antanas Šauklys. Vargonų prospektas – tai tipinė sumažintų Lietuvos barokinių vargonų kompozicija.

Savo autobiografinėje knygoje „Ėjau aš keleliu“ L. Abarius papasakojo savo žingsnių šioje Antazavės bažnytėlėje svarbą. „Būtent čia mane krikštijo. Čia pradėjau vargonuoti ir pirmą kartą pagiedojau Juozo Naujalio giesmę „Kad širdį tau skausmas“ Maironio tekstu“.

Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus,
Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos,
Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau,
O bus tau be žodžių kentėti lengviau.

Kokie reikšmingi tai žodžiai profesoriui šiandien!

Apie vargonininką, chorvedį, kultūrinio judėjimo entuziastą ir skatintoją Juozą Dugną dar nerašyta (vienintelis spausdinys – M. Masioko knygelė „Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonai ir vargonininkai“, 2011). Tai čeko Rudolfo Lymano tradicijų tęsėjas, nes mokėsi pas Matą Milaknį Rokiškyje. Vėliau Konrado Kavecko vedamuose vargonininkų kursuose Kaune, Utenoje, kur išgirdęs – lėkdavo. Pasimokė ir pas žymų vargonininką Zenoną Nomeiką. Savarankiškai vargonavo nuo 17 metų Lukšiuose, Aviliuose, Vajesiškyje, Salose. Nuo 1933 dešimtmetį Antazavėje. Sukūrė stiprų parapijinį chorą, mišių metu atlikdavusį J. Naujalio, Z. Nomeikos, S. Šimkaus dainas. Organizavo vaidintojus, Lietuvininkus, Pavasarininkus, leido laikraštėlį „Aušrelė“, kūrė giesmes, kurios iki šiol skamba Antazavėje.

Pokaryje aktyviems žmonėms ir Antazavėje tapo neramu. Nors Tautinę giesmę kasdien su choru sugiedodavo pašnibždomis, tačiau buvo per daug ją girdinčių, skundikų. J. Dugnas buvo suimtas, bet liko Lietuvoje. Išvažiavo kuo toliau – 1951 m. atsikėlė į Ramygalą. Tapo aktyviu kultūrinio gyvenimo vedliu. Vėl sukūrė stiprų, balsingą bažnytinį chorą. Vadovavo Panevėžio medikų chorui, kurį laiką dirbo Panevėžio muzikos mokykloje, daugelyje apylinkių bažnyčių derino vargonus“. Šiame miestelyje augo jo vaikai. Visi mokėsi muzikos. Sūnus Rimantas Dugnas (1937–1994) buvo Panevėžyje žinomas chorvedys. Vadovavo įvairiems Panevėžio chorams ( Mėsos kombinato, fabriko „Nevėžis“, Cukraus kombinato). Dirbo puikiai, chorų konkursuose pelnydavo laurus.

Apie J. Dugno veiklą Juozas Puslys atsiminė: „Giedojau Antazavės bažnyčios chore. Vargonininkas Juozas Dugnas buvo didelis Lietuvos patriotas ir kartu su choro repeticijomis vykdavo politiniai susirinkimai. Saugumas pareikalavo iš vargonininko choristų sąrašo. Visi nutarėme, kad jokio sąrašo neduosime. Tuomet saugumiečiai uždraudė rinktis pas vargonininką. Mes nutarėme repetuoti bažnyčioje. Išėję iš bažnyčios, traukdavome patriotines dainas, net miestelis skambėdavo. 1941 m. vasario 16-oji sutapo su sekmadieniu, o į bažnyčią suvažiavę žmonės pamatė nuostabų vaizdą: plevėsavo trys lietuviškos trispalvės: viena - berže, antra - ant pastato, o trečia - šile eglėje. Pirmosios dvi buvo nuimtos greičiau, o trečioji virš šilo plevėsavo ir po pamaldų. Vėliavai buvo pasirinkta aukšta eglė ir, lipant žemyn,

nugenėtos visos šakos, dėl to milicininkai negalėjo jos nuimti ir nusprendė medį nupjauti. Už tai girininkas surašė protokolą ir nubaudė – už eglės nupjovimą.“

„Lionginas Abarius savo mokytoją lankydavo. Dabar man keista, kad tiek pasiekęs jis iki šiol jaučia nepaprastą dėkingumą mano tėvui, savo pirmajam mokytojui“, – Antazavėje kalbėjo Vanda Dugnaitė.

Tai viena iš reikšmingų prof. L. Abariaus savybių – nuoširdus dėkingumas, gebėjimas vertinti gerą žodį, paramą, atjautą.


Juozas Dugnas Antazavėje

Juozas Dugnas su choru

Šaltą 1945–ųjų gruodžio mėnesį Avilių bažnyčios vargonininkas išsikėlė į didesnę parapiją ir toji liko be vargonininko. Liongino mokytojas J. Dugnas kunigui J. Rožanskui rekomendavo jį kaip gabų, savarankiškai vargonuoti galintį vargonininką. 1946 m. sausio 4–oji ypač svarbi L. Abariui – apsivilkęs skolintu kareivišku apdaru, per siaučiančią pūgą jis pėsčiomis išėjo iš Antazavės į Avilius: tai buvo jo keturiolikos kilometrų kelias iki svajonės muzikuoti. Nesvetingai jį priėmė klebonas. „Gal todėl, kad buvau labiau panašus į elgetą nei į vargonininką...“, – atsiminė L. Abarius. Tuosyk pirmą kartą prisėdęs prie Avilių bažnyčios vargonų, L. Abarius net neatmena kiek laiko grojo: Šv. Mišias, bažnytines giesmes, savos kūrybos melodijas ir kompozicijas. Prisimindamas šį įvykį pamena, kad vargonavo tol, kol visai sustingo pirštai, – ne kartą apie savo profesinio gyvenimo pradžią pasakojo prof. L. Abarius.

Prof. Lionginas Abarius gieda prie Antazavės vargonų, 1972 m. A. Stasyčio nuotr.

Atėjo laikas ir mokytojas šviesuolis J. Dugnas palinkėjo: „Lionginai, siek muzikos aukštumų!“ Lionginas turėjo gražų balsą, daug giedojo, nutarė tapti dainininku. Jono Švedo ansamblyje tais pokario metais pradėjo dirbti daug įvairaus likimo jaunuolių, daugelis – besidangstančių nuo saugumo persekiojimų, kitomis pavardėmis užsirašiusių. 1948 m. balandžio 1 d. L. Abarius išlaikė konkursą į baritono vietą.

Lionginas Abarius – Liaudies dainų ir šokių ansamblio artistas, 1948 m.

Nuostabus jam atsivėrė pasaulis. „Atrodė, kad gražesnės muzikos ir būti negali. Šokių mirgėjimas gražus, orkestras. Žavėjo naujos dainos – „Pasvarstyk, antele“, „Tykiai Nemunėlis teka“... Dainavau baritonu, skudučiavau, J. Lingys net kvietė šokti.“ Ilgiems dešimtmečiams L. Abarius susidraugavo su kitais jaunuoliais. Ilga pažintis buvo su talentinguoju Arėjumi Vitkausku: dainuojančiu, eiliuojančiu, piešiančiu. Tremtis aplaužė jo gyvenimą. Kaip gyva toji 1948 m. gegužės 22 gastrolių su ansambliu diena, kuomet Prienuose po koncerto buvo suimti, ištremti geriausi ansambliečiai. Nutrauktos gastrolės, darbas... Grįžtantys į Vilnių matė prie sodybų stovinčius sunkvežimius, išsigandusius, verkiančius į tremtį varomus žmones.

Birželyje Lionginas įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. 1948 – 1953 m. pas A. Kačanauską mokėsi solinio dainavimo, pas Antaną Ilčiuką choro dirigavimo. Puikaus pedagogo Aleksandro Kačanausko klasėje svajojo tapti dainininku. „Kačanauskas – vienas žymiausių dainavimo dėstytojų. Jis ne tik mokė vokalo, bet pats akompanavo. Per du dainavimo metus daug ko išmokė. A. Kačanausko mokykla man padėjo iki šiol išsaugoti balsą, galėjau parodyti chorui kaip reikia dainuoti. Dėkui jam!“

Lionginas Abarius ir Izabelė Janina Braziūnienė Dailės akademijos Gotikinėje salėje dainuoja duetą

Vis dar mokydamasis dainavo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Tačiau balsui buvo nepalankios šaltos koncertų salės, kelionės atvirais sunkvežimiais po Lietuvą... Teko daug dirbti. Kasdien nuo 6 ryto muzikos mokykloje, nuo 10 val. repeticijos, po pietų pamokos mokykloje. Sunku buvo suderinti darbą ansamblyje ir pamokas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Dainavimo mokėsi sąžiningai, dėmesingai – tai girdėti ir šiandien profesoriui užtraukiant dainą ar giesmę. Ir devyniasdešimtmetis su Janina scenoje: dainavo savo sukurtą duetą Pauliaus Širvio tekstu „Mes draugavom ilgai“.

L.. Abarius nutarė pereiti į dirigavimo specialybę. Pradėjo mokytis Antano Ilčiuko klasėje. „Jis mėgo maršinio pobūdžio kūrinius, reikalavo atlikti pagal jo reikalavimus. Tačiau aš visada buvo romantikas, lyrikas...“ A. Ilčiukas mokiniui leisdavo padiriguoti jo vadovaujamam Vilniaus pedagoginio instituto chorui. Tačiau to meto didžiausios svajonės įgyvendinti Lionginui nepavyko – neleido baigiamiesiems egzaminams parengti taip trokštamos J. Naujalio dainos „Vasaros naktys“.

L. Abarius prisimena bendradarbiavimo su prof. Saulium Sondeckiu pradžią. „Muzikos mokykloje būsimam dirigentui reikėjo pasirinkti papildomą instrumentą. Kadangi smuiku buvo mokęsis groti iš klausos, tai nutariau pas mokytoją S. Sondeckį mokytis smuikuoti. Jo kantrybės dėka pradėjau groti ne tik cantileną, bet ir pasažus, gamas. Netgi pasiekėme ketvirtą poziciją. Tačiau mano pirštai buvo per stambūs. Mokytojas buvo užsispyręs: atnešė altą. Man labai patiko. Pradėjau kasdien po daug valandų groti. Mokiausi jau ir sonatinas. Mokytojas S. Sondeckis skatino pereiti į alto specialybę. Galvojau, galvojau, bet daina mane buvo pakerėjusi. Padėkojau ir atsiprašiau. Tačiau mes vėliau puikiai bendradarbiavome. Būtent jis paskatino mane 1964 m. su choru parengti G. F. Händelio oratoriją „Mesijas“. Vėliau ir J. S. Bacho Mišias h-moll, kitus kūrinius“.

Valstybinis radijo choras su Lietuvos kameriniu orkestru Filharmonijos salėje atlieka Antonio Vivaldi „Gloria“, 1979 m.

Tokie įvykiai tais sovietmečio dešimtmečiais buvo tarsi žygdarbiai. „Liaudies ansamblį palikau vardan gilesnių muzikos studijų. Mokiausi labai gerai. Jono Švedo net buvau pakviestas padirbėti su Liaudies ansamblio choru, o 1956 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos direktorius Antanas Karosas mane, dar tik ketvirtakursį Lietuvos konservatorijos studentą, priėmė dėstyti.“

Lionginas Abarius – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos pedagogas. Sėdi antras iš kairės.

1956–1962 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume L. Abarius dėstė choro dirigavimą, vadovavo moksleivių choro studijai, Pavilnio kultūros namų chorui ir kitiems kolektyvams. „Lietuvos konservatorijoje didžiausia laimė buvo studijuoti Antano Budriūno klasėje. 1950-siais jį sutikau

pirmą kartą. Tuosyk dar dainavau Liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Rengėme naują programą. Jonas Švedas naujos programos aptarimui pakviesdavo išmanančius žmones: Jadvygą Čiurlionytę, A. Budriūną, Antaną Račiūną ir kitus.

Mes dainavome o aš vis stebėjau Budriūną. Jis sėdėjo susikaupęs, ramus. Atrodė, kad net nesidomi tuo, kas čia vyksta. Tačiau labai klydau. Kaip jis pradėjo kalbėti apie liaudies dainų grožį, interpretaciją! Koks turi būti požiūris į tekstą, jo ištarą. Kiek daug jis mums tuomet patarė! Po jo kalbos ilgai plojome.

Į pirmą pamoką A. Budriūno klasėje atsinešiau Juozo Naujalio dainą „Vasaros naktys“. Nors kūrinį puikiai mokėjau, tačiau toji pamoka tęsėsi ne 50 minučių, bet kelias valandas. Ir aš supratau, kad dirigavimas, visi dinaminiai, agoginiai niuansai yra tik priemonės kūrinio turiniui išreikšti. Antanas Budriūnas man atvėrė naują dirigavimo interpretacijos pasaulį. Jis pakeitė mano mąstyseną!“

Liongino Abariaus rankraštis

1958 m. L. Abarius ruošėsi baigti konservatoriją. „Vieną dieną A. Budriūnas į pamoką atnešė nebaigtą savo kūrinį „Ruduo“ S. Nėries tekstu. Pagrojo, padainavo. Manęs klausinėjo tarsi kolegos. Buvau sužavėtas. Kūrinys įdomus, dramatiškas, sudėtingas. Ne viena variantą man demonstravo, o paskutinįjį dirigavau baigiamųjų egzaminų metu. Daug kartu vėliau jį esu atlikęs su Lietuvos radijo ir televizijos choru, pritariant vargonams. Tas kūrinys man liko kaip Budriūno kūrybos viršūnė.

Budriūno rekomenduotas 1959 m. pradėjau dėstyti konservatorijoje, o 1963 m. vadovauti Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos chorui. Tai buvo mano patys kūrybingiausi, įdomiausi, vaisingiausi metai.

Darbo pradžioje iškilo svarbiausias klausimas: kaip aš sugebėsiu formuoti repertuarą, kaip aš surinksiu geriausius dainininkus? Lietuvos radijui ir televizijai vadovavusiam Jonui Januičiui aš pasakiau, kad mano credo, svarbiausias tikslas – atgaivinti užmirštą lietuvių kompozitorių klasikų kūrybą, Rytų, Vakarų Europos klasikų ryškiausius kūrinius. Tuo devizu vadovaudamasis pradėjau darbą. Pirmasis koncertas įvyko 1963 m. spalio mėnesį. Susirinko daug gerbėjų. Buvo atlikta G. F. Händelio „Alleluja“. Pagyroms nebuvo galo. Šis koncertas Filharmonijos salėje davė didžiulį impulsą darbui“.

1963–1981 m. L. Abarius vadovavo Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos mišriam chorui. Į kolektyvą sutelkė daugiau kaip 60 dainininkų. Parengė, į magnetofono juostas, plokšteles įrašė per 1000 įvairių epochų, stilių kūrinių, surengė per 700 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, svetur: Rusijoje, Vidurinėje Azijoje, Moldavijoje, Ukrainoje, – visose respublikose. L. Abarius rengė lietuvių kompozitorių autorinius sukakčių ir choro jubiliejinius koncertus, jo choras dainavo Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose, kituose kultūros renginiuose. Dirigentas daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, tačiau propagavo ir užsienio klasikų bei šiuolaikinių kompozitorių kūrinius: kantatas, oratorijas. Koncertų programose buvo G. Verdi Requiem, S. Moniuszkos „Krymo sonetai“, J. S. Bacho Mišios h-moll, L. van Beethoveno Devintoji simfonija, F. Mendelssohno kantata-baladė „Pirmoji Valpurgijų naktis“, G. Vivaldi Gloria, I. Stravinskio „Psalmių simfonija“, G. Sviridovo „Patetinė oratorija“, P. Ebeno kantata „Karčioji žemė“, J. Naujalio Mišios „Švenčiausių Kristaus Žaizdų garbei“, Č. Sasnausko Requiem, S. Šimkaus kantata „Atsisveikinimas su tėvyne“, E. Balsio kantata „Saulę nešantis“, J. Juzeliūno trečioji simfonija „Žmogaus lyra“, „Cantus-magnificat“, V. Jurgučio oratorija „Donelaitis“ ir kiti kūriniai. Chorui buvo suteiktas nusipelniusio kolektyvo vardas.“

Gyvenimą ir kūrybą aptemdė skundai, kad chore dainuoja daug bažnytiniuose choruose besireiškiančių žmonių, kad repertuaras tolimas tarybinei tikrovei, kad nepriėmė dirbti beklausės ir bebalsės H. Zimano giminaitės Belos, kad tiek daug „ideologiškai kenksmingų kūrinių“, kad liepia chorui dainuoti tekstą, kuriame minimas Dievas ir t.t. Aišku, su choru teko atsisveikinti.

Kolektyvui pradėjo vadovauti Petras Vaičekonis (1967– 1988 m. dirigentas buvo Lietuvos radijo ir televizijos vyrų vokalinio okteto vadovas. 1968– 1976 m. – Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro chormeisteris, 1976– 1984 m. Lietuvos radijo ir televizijos mišriojo choro dirigentas, 1988– 1989 m. meno vadovas ir vyr. dirigentas. 1984– 1988 m. Lietuvos radijo ir televizijos fondinių įrašų ir meninių kolektyvų redakcijos vyr. redaktorius. Vadovavo įvairiems chorams).

„Nepaprastai džiaugiausi pakviestas į Liongino Abariaus kolektyvą diriguoti. Į tokį kolektyvą! Dėka didelio organizacinio talento kolektyvas buvo sukurtas ir išlaikytas. Žavėjo nepaprastas Abariaus gebėjimas nekonfliktuoti, kiekvienam rasti gerų žodžių, įkvėpti visus darbui, nuraminti konfliktinėse situacijose. Savo šypseną padalindavo, ir visi nesusipratimai nuslinkdavo į pašales. Velnioniška meilė dainai! Jis buvo pirmasis lietuvių kompozitorių klasikų kūrybos gaivintojas. Tautinė muzika pradėjo skambėti viešai visoje Lietuvoje. Ir pats kurdavo. Jo dainos chorui – šedevrai. Buvo mėgstamos dainuoti: balsams patogios, skambios. Daug kūrinių ruošdavome su simfoniniu, kameriniu orkestrais. Dalyvaudavome įvairiuose, beveik visuose prestižiniuose koncertuose. Svarbiausia – buvo įrašyta visa lietuviška muzika: Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio kūriniai. Su choru, vadovu tampriai bendradarbiavo ir kiti kompozitoriai – J. Juzeliūnas, V. Jurgutis, A. Bražinskas, V. Paltanavičius. Stalčiuose nauji kūriniai neužsilikdavo. Jie ypač dažnai skambėdavo radijo programose. O kaip dirbdavo! Kiekviena frazė sujungta su tekstu, nieko beprasmiško. Jis ugdė choristų tembrinę klausą. Mokiausi iš jo ir mokiausi. Šio choro veikla turėjo nepaprastai didelės reikšmės Lietuvos kultūrai ir jaunesnėms choro dirigentų kartoms“, – šiandien kalba P. Vaičekonis, liūdnai žvelgdamas į apleistą radijo studiją, išniekintą fortepijoną ir įrašais nepilnėjančią fonoteką.

Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos chorui Lionginas Abarius vadovavo aštuoniolika metų. 1986 m. kompozitoriui suteiktas Lietuvos konservatorijos docento, o 1991 m. – profesoriaus vardas, 1995 m. L. Abarius apdovanojamas Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Šalia originalių ir harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, romansų, stambios apimties kūrinių paties profesorius kūryboje reikšmingą vietą užima religinė muzika.

Apie gražaus tembro Liongino Abariaus baritoną, jo pastangas kartu su prof. Leopoldu Digriu įkurti bažnyčios vargonininkų specializaciją pasakojo LMTA Chorinio dirigavimo katedrai vadovavęs prof. Dainius Puišys. „Profesorius kūrė katedros programas, tikslino studijų kryptis. L. Abarius puikus organizatorius. Tai Jo iniciatyva pradėti rengti Juozo Naujalio tarptautiniai dirigavimo konkursai. Inicijavo įvairias kvalifikacijos kėlimo formas, skatino švietėjišką veiklą. Daina, humoro jausmas, gerumas, meilė žmogui – tarsi neišsenkanti Abariaus gyvenimo versmė“.

Arkikatedros jaunimo choro vadovė Violeta Savickaitė-Paciūnienė baigė L. Abariaus klasę.

Nepaprastai šiltai kalbėjo apie savo pedagogą. Prisiminė ir L. Abariaus kūrybą: sukurtos penkerios Mišios, pluoštas dainų, giesmių. Jos giedamos. Liaudies muzika darė didelę įtaką melodijų dainingumui, emocionalumui. Profesorius šiltas, ramus, betarpiškas, besidomintis mokinių gyvenimu. Tai – mokytojo pavyzdys. LEU prof. Kastytis Barisas L. Abariaus klasėje nesimokė. Tačiau įtaką patyrė. „Pirmasis susitikimas įvyko tolimais tarybiniais metais. Į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą atvyko nuostabus Radijo ir televizijos choras. Visi labai laukėme, ruošėmės. Buvau įpareigotas jo vadovą pasveikinti, įteikti jam gėlių. Savaitę mokiausi eilėraštuką. Su gėlių puokšte sėdėjau ir laukiau: kaip aš išeisiu sveikinti Maestro. Visas virpėjau, drebėjau. Pradėjau sveikinti ir nieko nebeatsimenu. Profesorius savo gera emocija mane pasveikino, apkabino. Vėliau tekdavo susitikti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje: visada besišypsantis, su visais besilabinantis. Kitas susitikimas įvyko prie Baltijos akademijų chorų. Iki šiol Lionginas Abarius dalyvavo Dainų šventėse, buvo vyriausiasis dirigentas. Jis – magas. Moka suvaldyti daugiatūkstantinę minią žmonių, skleisti energetiką, energiją. Jis geba valdyti žmones rankomis, kūnu, visa povyza. Pakelia rankas, ir tauta verkia...“

Liongino Abariaus kūrybos vakaras Vievyje, 2019 m.

Žiūrėdami į milžinišką Dainų šventės chorą galėtume prisiminti L. Abariaus mintis: „Dainų šventė – rezultatas mūsų protėvių noro dainuoti kartu visiems. Juk ar laidotuvės, vestuvės ar krikštynos,

dainuoja patys balsingiausi žmonės. Visi kartu. Todėl ir gimė Dainų šventės idėja – iš noro susibūrus dainuoti kartu. Yra ir dabar skeptikų profesorių, kurie sako, kad Dainų šventės, tai sovietinis paveldas. Bet juk jos prasidėjo XIX amžiuje! Pakartosiu: jeigu sovietiniais laikais nebūtų buvusių Dainų švenčių, įdomu ką mes dabar darytume? Kas galėtų suburti tautą? Dėka Dainų švenčių mes išbuvome lietuviai, ne ginklu ir Nepriklausomybę iškovojome, o daina. Tai kas, kad liepdavo padainuoti kelias dainas apie partiją, bet po jų skambėjo visos gražiausios lietuvių dainos. Štai koks buvo laikas! Ne triukšmingos „Antys“, bet patriotiškos dainos Lietuvą vedė į Nepriklausomybę. Kai pirmą kartą LRT choras Kaune atliko Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, J. Naujalio dainas, klausytojai verkė... Tik 1964 m. pirmą kartą pokaryje išdrįsau pasiūlyti atlikti Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. 1965 m. suskambo Dainų šventėje. Dar padirigavau ir Lietuvos 100-mečiui skirtoje Dainų šventėje. Tiesa, savo choro dabar neturiu, pedagoginė veikla taip pat pasibaigusi, nors su studentais dar bičiuliaujuosi – paprašo paskaityti jų darbus, pakonsultuoti, įvertinti. Aš juokiuosi: nežvejoju, nemedžioju, visas laisvalaikis – muzika, poezija, literatūra. Vis dar kuriu: daug romansų, dainų esu parašęs P. Širvio, Meilės Kudarauskaitės, Reginos Katinaitės, kitų poetų žodžiais.“

Ir tą nelinksmą spalio vakarą Dailės akademijoje akademijoje „Indrajos“ choras (vadovė Daina Abariūtė-Lazauskienė) atliko „Jūreivių dainą“ (ž. P. Širvio), „Tėviškė“ (ž. R. Katinaitės-Lumpickienės) ir kt. „Parašiau knygelę „Susitikimai“. Rolandas Aidukas taip kruopščiai ją redagavo! Knygoje – mano prisiminimai apie gyvenimą, kūrybinę veiklą, bendravimą ir bendradarbiavimą su įvairiais dirigentais, kompozitoriais, koncertmeisteriais, pedagogais, poetais, kurie, būdami artimai susiję su mano gyvenimu ir kūrybine veikla, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos choro meno istorijoje. Bandžiau prisiminti mūsų bendrą kūrybinę veiklą. Tai noras pažvelgti į artimų asmenybių gyvenimą, likimus“, – dar vasarą vartydamas ranka rašytus puslapius kalbėjo profesorius L. Abarius. Tai įdomus jo požiūris į artimiau pažinotus žmones. „Juk turiu ką prisiminti... Kad ir ilgametę draugystę su poetu Paulium Širviu. Ne vienas jo eilėraštis tapo žodžiais mano dainose. Juk poezija ir muzika – tarsi dvi neperskiriamos seserys. Daug Širvio eilėraščių moku mintinai“, – ir pradeda profesorius deklamuoti: raiškiai, vaizdingai, širdingai. Tai susirinkusieji išgirdo ir vėjuotą spalio popietę Dailės akademijoje. Tai buvo ir tos P. Širvio eilutės, kurios tarsi ir atspindi dabartinę profesoriaus Liongino Abariaus, pasišventėlio dainai, Lietuvai, ir dainorėliams būseną:

Aš nevertas
Švelnių Tavo žodžių
Nei to ežero,
Pilno žvaigždžių.
Aš –
Toks vienas.
Velnioniškai
Vienas,
Pasiilgęs
Aušrinėje
Sodžiaus gaidžių.

Profesorius Lionginas Abarius Zarasų Dainų šventėje, 2019 m.

Susiję video galerijos

Lionginas Abarius

Susiję nuotraukų galerijos

Lionginas Abarius

Lionginas Abarius

2019-01-07

Susiję nariai

Gintautas Abarius

Gintautas Abarius

Lionginas Abarius

Lionginas Abarius

Choro dirigentas, kompozitorius, profesorius

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai
1 1
  • Virginija
  • 2019-11-28 09:47:43
Nuostabus Zmogus, Muzikas,Profesorius ,musu Kuratorius "Labanaktine Teta "(taip Jis save vadino).Mes JI MYlime...Stiprybes JUMS !
Komentuoti