Diriguoja Robertas Šervenikas
Scenoje Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Robertas Šervenikas. Rugsėjo 30 d. vakaro solistė – japonų smuikininkė, tarptautinio Jashos Heifetzo konkurso Vilniuje laureatė Yurina Arai. Ji – daugelio konkursų laureatė ( 2005 m. Nagojoje, 2006 m. Osakoje, 2007 m. vėl Nagojoje, 2009 m. – Didysis prizas Japonijos atlikėjų konkurse, 2011 m. – Rumunijoje, 2014 m. – Zalcburge W. A. Mozarto kamerinės muzikos konkurse ir kt.). Smulkutė, tarsi porcelianinė figūrėlė, spindėdama virtuoziškumu, liedama melodingumo upę griežė ji Maxo Brucho Pirmąjį koncertą smuikui g-moll, op. 26. Graži, subtili lyrika prasibrovusios net iki po balkonu nukištų muzikos kritikų ausų. Energingą charakterį perteikė valingos smuikininkės temperamentas. Tačiau dėmesingai solistę sekęs orkestras galėjo būti dar dėmesingesnis dinaminiuose proveržiuose.
Koncerto pradžioje orkestras pagrojo muzikinių citatų prismaigstytą primityvoką Johanneso Brahmso „Akademinę šventinę uvertiūrą“. Antrojoje dalyje – Felixo Mendelssohno-Barttholdy Koncertinę uvertiūrą „Pasaka apie gražiąją Meluziną“ ir Penktąją simfoniją („Reformacijos“).
Dirigentas Erichas Leinsdorfas yra pasakęs, jog muzika – daugelio garsų junginys, kuriame kažkuris balsas visada yra svarbesnis. Simfonijos partitūroje buvo fragmentų, kuriuose trimitai ir trombonai vaidino svarbias roles. Tačiau trukdė klausytis muzikos tai, kad ir visoje simfonijoje fanfariniai epizodai paliko per ryškų šleifą. Akompanimento frazės gožė styginių kantilenas. Girdėti tarsi iš šalies, jausti orkestro balansą – didelis menas.
Tačiau buvo ir gražių epizodų. Trečioji dalis pavergė romantišku lyriškumu, jautriu styginių grupių muzikavimu. Galima buvo tai fiksuoti kaip įgyvendintą muzikos kvėpavimo principą. Orkestras grojo gan tiksliai, paklusniai dirigentui, buvo gražių epizodų, tačiau skambėjo tiesmukai, nesigirdėjo įkvėpto muzikavimo, jautraus tarpusavio sąlyčio, kuris šiame orkestre jau pradėtas fiksuoti diriguojant Modestui Pitrėnui.

