GAIDA 2023 - DIENORAŠTIS

Dar viena ryški naujojo amžiaus muzikos „Gaida“
Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Spalio 17 – lapkričio 4 d. Vilniuje vyko trisdešimt trečiasis tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“. Kodėl aktualios? Todėl, kad kuriama šiandien? Bet ji gali būti neaktuali palyginti su epochos žingsniais į priekį. Ar festivalio programoje tikrai atsispindi tendencijos naujai traktuoti garsą, juo kalbėti apie dabartį, rodyti, kokiomis kryptimis plėtojama muzikos kūryba?

Festivalių organizatoriai ieško būdų, kaip parinkti programas, kuriose savos kalbos ieškančių kompozitorių aktualios raiškos kūriniai rastų bendraminčių publikoje. „Manau, kad visuomenės sveikatai būtina sąlyga – amžininkų meno supratimas. <...> Ateinantis šimtmetis, tikėkimės, bus ne tik moralesnis (arba jis bus moralus, arba jo išvis nebus), bet ir kultūriškai integralesnis. <...> Čia kalbu apie „paprasto“ žmogaus ir menininko suartėjimą. Šiuolaikinis (tuolaikinis) menas turėtų būti svarbiausias šiuolaikiniam (tuolaikiniam) žmogui kaip ryšys su amžininkais“, – 1996 metais sakė Osvaldas Balakauskas.

Tik nuolat su vis kitokia muzikos raiška susitinkantis klausytojas gali suprasti, kas išties yra nauja ir prasminga, pajusti epochų kaitos ypatumus, netikėtų garso fenomenų grožį, jo pajauta tampa vis jautresnė, atbunda nuojauta, intuicija. Todėl visuomenė ir, pirmiausia, muzikų profesionalų bendrija turėtų išgirsti, kas mūsų amžiuje yra sukuriama ir tuo sudominti didesnį būrį jaunų žmonių, plėsti jų akiratį.

Didžiausią Baltijos kraštuose šiuolaikinės muzikos festivalį „Gaida“ tarsi paruošė ką tik įvykę du mažesni, bet ne mažiau reikšmingi festivaliai. Vienas jų – tarptautinis įvietintos muzikos festivalio „Muzika erdvėje“ projektas „Muzika Vilniui“. Galima buvo džiaugtis aktyviais klausytojais, kurie išgirdo vienus ryškiausių dabarties JAV ir Europos kompozitorių profesionaliai atliekamus kūrinius, pajusti kūrybos krypčių tendencijas. Septyniems žymiems dabarties pasaulio kompozitoriams organizatoriai buvo užsakę mūsų sostinei dedikuotus kūrinius, jie skambės ir pasaulyje. Spalį aktualioji lietuvių kompozitorių muzika skambėjo festivalyje „Muzikos ruduo“.

„Gaidos“ festivalis pradėtas koncertu Šv. Kotrynos bažnyčioje. Pirmoje dalyje kamerinis choras „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas) atliko György Ligeti „Lux Aeterna“, Beatos Juchnevič „Finding the Light“ ir T. Hosokawos „Ave Maria“.

1966 metais parašytas „Lux Aeterna“ – 16 dalių kūrinys mišriam chorui, jis skambėjo Stanley Kubricko filme „2001: Kosminė odisėja“ (1968). Kūrinyje yra daug Ligeti stiliui būdingų bruožų. Tai mikropolifonija, kurią autorius apibūdina kaip „harmoninėje-muzikinėje tėkmėje įkūnytą sudėtingą atskirų dalių polifoniją“. Harmonijos nesikeičia staiga, liejasi viena į kitą. Šv. Kotrynos bažnyčioje aidas buvo puikus pagalbininkas tai pajusti. Klasteriai, kuriantys vis naujus tembrus, klausytoją vedė į savitą debesynų pasaulį, kuriame nejaučiama nei forma, nei ritmas. Atrodė, kad atlikėjams svarbiausia buvo kurti savitą tembrų paletę, kuri tai išryškėdavo, tai vėl nublankdavo beribio kosmoso judėjime. Kūrinys buvo atliktas stilingai, jaučiant Ligeti polinkį šviesos, spalvų ieškojimams.

Beatos Juchnevič kūrinys „Finding the Light“ nebuvo labai originalus. Kompozitorė jį apibūdino kaip gyvenimo kelionę. Tačiau be dramatiškumo, aistros – tik blankstančios smiltys...

T. Hosokawos „Ave Maria“ – introvertiškas kūrinys. Pulsuojančios bangos, aukštą registrą pasiekiantys sopranai, šuoliai, randantys sankirtos taškus retuose unisonuose. Graži choro pateikta meditacija.

Antroji koncerto dalis buvo skirta į Vilnių atvykusiam kompozitoriui Davidui Langui. Skambėjo premijas pelnę jo kūriniai – fragmentas iš „The Little Match Girl Passion“, „just (after song of songs)“, „again (after ecclesiastes“) ir „Gaidos“ festivalio užsakytas kūrinys „Vilne Alef-Beys“ („Vilniaus abėcėlė“).

Susitikime su visuomene kompozitorius džiaugėsi pasiūlymu sukurti kūrinį Vilniui, iš kurio išvyko daug žydų, daug jų čia žuvo. D. Lango senelis kilęs iš Gargždų, močiutė – iš Šilalės. Tėvas jau gimė Amerikoje, tačiau Lietuvos vardas iki šiol medumi teka prisiminimuose. Kompozitoriui imponuoja žydiškoji Vilniaus kultūra, gal todėl naujo kūrinio pagrindu tapo epizodas sinagogoje: vargšas berniukas nepaprastai nuoširdžiai meldžiasi, tačiau jis nemoka skaityti, todėl taria tik abėcėlės raides, tikėdamasis, kad Dievas iš jų sudėlios reikiamus žodžius. „Labiausiai žmogui reikalingas stiprus troškimas“, – sakė kompozitorius. O Vilnius turi visada norėti atsiminti savo garbingą praeitį.

Kūrinyje choristai tarsi sinagogoje murma paskiras abėcėlės raides, kantilena skamba kelios žinomos nostalgiškos žydų dainos „Vilne, Vilne“ eilutės. Jos tekstą XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje parašė A. L. Wolfsonas pagal Aleksandro Olšaneckio muziką. Sukurta prieš Antrąjį pasaulinį karą, daina tapo savotišku himnu per Holokaustą ir po jo.

Vilniau, Vilniau, mūsų gimtasai mieste,

Tu – mūsų ilgesys ir svajos.

Ak, kaip dažnai tavo vardas

rieda ašaromis mano skruostais!

D. Lango kūryboje skamba ir žodžiai iš Ekleziasto, Senojo Testamento knygos, kuri labiau išryškina filosofinę gyvenimo prasmę, o ne jaudinantį tikėjimo patvirtinimą, „Aš paimu žodį, kuris turi iš anksto sutartą racionalią reikšmę, ir naudoju jį kaip duris į galingą emocinę patirtį“, – sakė D. Langas. Ar ne tai būdinga pastarųjų metų jo kūrybai, nutolstančiai nuo formalaus minimalizmo ir smarkiai artėjančio meditatyvinės raiškos link? Tai buvo girdėti ir koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Apie „just (after song of songs)“ pats kompozitorius sakė: „Tekstą sukūriau „Giesmių giesmėje“ radęs tam tikrus dalykus. Originalus tekstas, be abejo, yra pats aistringiausias ir erotiškiausias senovės žydų knygose, visada keista matyti jį Biblijoje. 2008 m. parašiau chorinį kūrinį „Meilė yra stipri“, jo tekstas panašus į „Giesmių giesmės“. Bandžiau tais žodžiais apibūdinti santykius – nuo vyro ir moters iki žmogaus ir Dievo. Pagal žydų tradiciją „Giesmių giesmė“ yra mūsų aistros Amžinybei metafora.“

Pirmą kartą kūrinys buvo atliktas 2014 m. Dubline, jis išpopuliarėjo kaip Paolo Sorrentino filmo „Jaunystė“ garso takelio dalis. Muzika buvo nominuota „Oskarui“, autorius gavo „Auksinį gaublį“.

Koncerte girdėjome ir Pulitzerio premiją pelniusio kūrinio „The Little Matsh Girl Passion“ (2008) ištraukas. Hanso Christiano Anderseno pasakos „Mergaitė su degtukais“ siužete kompozitorius įžvelgė galimybę vokalu perteikti kančios idėją. Balsai tarsi kilo iki aukštų skliautų, vis rasdami stabilią unisono atramą. Tai „šokiruojantis pavojaus ir moralės derinys“, – patikslino kompozitorius.

Puikiai sudėtingą muziką perteikė choras „Jauna muzika“ ir dirigavęs Vaclovas Augustinas. Šuolių blaškomi balsai puikiai vedė vokalinę liniją, žavėjo jautrus dėmesys spalvai, pustoniams, meditatyvinei jausenai.

***

Šių metų „Gaidos“ festivalyje girdėjome nemažai vengrų kompozitoriaus György Ligeti kūrinių interpretacijų. 100-osios gimimo metinės yra proga apmąstyti vieno iškiliausių XX amžiaus muziko gyvenimą, atspindėjusį ekstremalias sąlygas, su kuriomis šimtmečio viduryje teko susidurti menininkams Rytų Europoje.

Pradėti verta nuo to, kad tikroji Ligeti pavardė – Auer, jis yra garsiojo smuiko profesoriaus, kurio mokykla nusitęsė ir iki Lietuvos, provaikaitis.

Pabrėždamas XX a. avangardinės muzikos ribotumą, bet remdamasis serializmo atstovų pasiekimais, Ligeti sukūrė savo unikalų muzikinį stilių, kuris šiandien žavi sodriu skambesiu ir žmogiško jausmo pilnatve. Naujai traktuodamas erdvės ir laiko sampratą, kurdamas formos plėtros iliuziją ne laike, o erdvėje, Ligeti naudojo savo sukurtą mikropolifonijos techniką. Unikalus tonų klasterio metodas, kurį jis pirmą kartą panaudojo savo kompozicijoje „Apparitions“ (1959), atnešė gaivaus vėjo į Europos muziką. Kompozitorius stengėsi peržengti visus apribojimus ir suvaržymus, tai darė su nuosekliai tvirtu užsispyrimu, atsidavimu muzikai.

Lietuvos kamerinis orkestras viename iš „Gaidos“ koncertų pagrojo G. Ligeti kompoziciją „Lontano“ (dirigavo Victorienas Vanoostenas, Prancūzija), jau minėtas kūrinys „Lux aeterna“, kurį atliko choras „Jauna muzika“. Didžiausią pluoštą G. Ligeti muzikos festivalio publikai pateikė pianistas Nicolas Hodgesas (Jungtinė Karalystė, Vokietija,) ir Lietuvos kamerinis orkestras. Dirigavo jaunas muzikas iš Mančesterio Jackas Sheenas. Tai nebuvo jo programa – „Ramifications“ neatspindėjo nei jo kaip interpretatoriaus, nei Ligeti stilistikos subtilumo.

O pianistas Nicolas Hodges buvo puikus, sudėtinga Koncerto fortepijonui ir orkestrui fortepijono faktūra skambėjo labai gyvybingai. Raiškūs buvo valtornos, trombono solo, tačiau kitais atvejais instrumentai, turėję būti antrajame plane, išlįsdavo griaudami fortepijono artikuliuotą mintį ar spalvinius potėpius. I dalies sinkopių judėjimas priminė sutartinių žaismę. II dalis – Lento e deserto – lyrikos gelmė, jos alsavimas klausytoją vedė prie krištolinių akordų girliandų. Pianistas puikiai jautė ir perteikė spalvų žaižaravimą, sonoristinę logiką. Į Hodgeso vedamus jautrius dialogus su orkestru dirigentas ne visada jautriai reaguodavo.

G. Ligeti Koncertas fortepijonui ir orkestrui festivalio programų suvestinėje pristatytas gana atmestinai, nenurodyta, kiek dalių ir kokie jų pavadinimai. Koncerto premjera įvyko 1986 metais Grace, tada 3 dalių kūrinio fortepijono partiją skambino pianistas Anthony di Bonaventura, dirigavo Mario di Bonaventura. Tačiau kompozitoriui pasirodė, kad jį reikia papildyti, ir 1988 m. Vienos „Konzerthaus“ salėje buvo atlikta nauja penkių dalių koncerto redakcija. Čia girdėti polimetrija, asimetrija formuojant dialogus, iliuzinė melodika.

N. Hodgesas atliko pluoštą G. Ligeti etiudų iš Pirmojo ir Antrojo sąsiuvinių. Į tris sąsiuvinius kompozitorius sudėjo etiudus, kuriuose dera virtuoziškumas ir išraiškingas turinys. Ligeti tarsi atgaivino 19 amžiaus virtuoziškumo idėją modernybės lauke. Etiudas „Cordes à vide“ – kvintų žaismas, jų pinamas voratinklis tarsi kilo į viršų, skaidrėjo ir tirpo trisdešimtantrinių čiulbėjime.

Arba etiudas „Arc-en-ciel“ – banguojančioje dinamikoje klausytojai galėjo pajusti prisilietimą prie džiazo. Chromatiniuose etiudo „L´escalier du diable“ („Velnio laiptai“) judėjimuose aukštyn–žemyn tikrai velnias koją gali nusilaužti.

Taigi, G. Ligeti šimtmetis buvo pažymėtas garbingai.

***

Atradimas buvo turkų kompozitorius ir pianistas Fazilis Say. Jo kūrinių buvo ir kitų atlikėjų programose, tačiau įspūdingiausia buvo klausytis paties autoriaus skambinimo. Tai tas atvejis, kai jauti muziką tarsi kuriamą čia pat. Muzika yra kalba, norėčiau pasakyti. Ypač tai buvo ryšku jo baladėse. Skoningais rubato, raiškių pauzių, preparuoto fortepijono stygų skambesio deriniais jis papildė besiliejančias spalvingas kaskadas. Pasakojo, diskutavo. Tokios gyvos, spalvingos buvo jo frazės, potemės, pobalsiai. Puikiai instrumentą, garso koloritą valdantis F. Say leido publikai pasidžiaugti nuostabiomis improvizacijomis populiariausių klasikinės muzikos kūrinių temomis. Nostalgiškai skambėjo variacijos G. Gershwino „Summertime“, W. A. Mozarto Sonatos A-dur Rondo dalies „Alla Turca“ ir N. Paganini 24-ojo kapričo temomis.

F. Say Sonata dviem fortepijonams buvo ir Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės koncerto programoje. Duetas taip pat parengė Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Unique Forms of Continuity in Space“ premjerą, atliko Steve´o Reicho Kvartetą (su perkusininkais Džiugu Daugirda ir Ernestu Verba), Broniaus Kutavičiaus „Disputą su nepažįstamuoju“.

Nuo turkiškai muzikai būdingos melikos ir ritmikos pianistai perėjo prie nuobodžios Žibuoklės Martinaitytės muzikos. Kelintą kartą pastebiu, kad jos išrašytos kūrinio intencijos neranda atbalsio muzikoje. Pianistai bandė besikeičiančioms faktūroms suteikti jai gyvybės, tačiau neįdėsi to, ko nėra pačiame opuse.

Prisiminiau B. Kutavičiaus frazę: „Praeitis yra didžiausia paslaptis. Ir savo kūriniuose aš jos ieškau“. Taip jis pažvelgė į praeitį ir šį kartą skambėjusiame „Dispute su nepažįstamuoju“. Dviejų fortepijonų kuriamą minimalistinį pasaulį papildė muzika, tarsi orkestras skambanti iš fonogramos (varinių pučiamųjų kvintetas, dar du fortepijonai, kuriuos įrašė tas pats duetas, ir vargonai). Ši kompozicija yra tarsi kontrasto principu gretinamų trijų dalių ciklas. Girdime sutartinių žaidimą, variniams instrumentams kuriant choralinį foną. Spalvingai skambėjo repetityviška fortepijonų faktūra, puikius impulsus teikė R. Rikterės energija, valdžiusi ir ritminį žaidimą. Jautriai pianistai įsiklausė į antrosios dalies kanoną – lyrinį dialogą su fonogramoje įrašyta muzika. Trečioji dalis atskleidė pianistų gebėjimą prieš keturis dešimtmečius sukurtai B. Kutavičiaus muzikai suteikti aktualumo, energijos. Ši dalis skambėjo lengvai, tarsi koks minimalistinis pokštas. Tam atlikėjai rado naujų įgūdžių išlygintam repetityvumui perteikti, ko ypač prireikė atliekant S. Reicho kvartetą su jautriais perkusininkais.

Kompozitoriai galėtų atkreipti didesnį dėmesį į Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės duetą, kuris meistriškai valdo modernios muzikos išraiškos priemones. Mūsų atlikėjai puikiai atrodė greta festivalyje girdėtų pasaulyje pripažintų pianistų.

Gausi klausytojų auditorija išgirdo dar vieną ryškią naujojo amžiaus muzikos „Gaidą“.

Geriausias Lietuvos fortepijonų duetas vėl įrodė savo meistriškumą

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Šiųmetis „Gaidos“ festivalis sukvietė visą būrį iškilių fortepijono meno asmenybių, džiuginančių Nacionalinės filharmonijos salėje susirenkančius muzikos mylėtojus. Spalio 25 d. minimalistinės muzikos panoramą išskleidė Nacionalinės premijos laureatų Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės duetas, nuolat populiarinantis šiuolaikinės muzikos žanrą.

Pirma tą vakarą skambėjo žymaus turkų kompozitoriaus ir pianisto Fazilio Say Sonata dviem fortepijonams, op. 80 (2018). Ryški asmenybė ir nepaprastas fortepijono virtuozas, kurio atliekamas improvizacijas girdėjome kiek anksčiau, spalio 22-ąją, į sonatą sudėjo daug išraiškos priemonių, leidžiančių atsiskleisti atlikėjo virtuoziškumui, bet jo kompozicijoms būdingi turkiški ritmai ir motyvai pagal geriausias šiuolaikinės muzikos tradicijas eksponuojami ne tiesmukai, bet įpinami į naujovišką audinį.

Trijų dalių kūrinyje dramatiška žemų registrų įžanga, ryžtingi kapoti ritmai pereina į lėtą lyrinę dalį, pasigirsta klaidžiojanti tema (antrasis fortepijonas), liaudiškas motyvas (pirmasis fortepijonas), tada greitas motorinis judėjimas, vėl pereinantis į lyrinį epizodą. Kontrastingos artimõs tematikos dalys, grįstos charakteringu ritminiu motyvu, skambėjo vientisai, o lyrinėse vietose spindinčios temos buvo „padengtos“ džiazinio pobūdžio harmonijomis.

Dueto paskambintas Broniaus Kutavičiaus „Disputas su nepažįstamuoju“ (1982) dviem fortepijonams ir fonogramai simboliškai tapo disputo su Vakarų formalistiniu judėjimu nugalėtoju, nes ir matematiškai tikslia struktūros bei laiko trukmių forma, ir sutelkta turinio prasmine jėga ši kompozicija, kaip ir kiti Broniaus Kutavičiaus archajinės lietuvių pasaulėjautos persmelkti opusai, iškilo kaip prasminga ir gyva vibruojanti esatis, prieš kurią gausios nekūrybiškos, eksperimentinės modernistų plejados laukas akivaizdžiai nublanksta. Palaipsniui įenerginanti muzika skleidžiasi įsiterpiant fonogramai: įsiveržęs skambus pučiamųjų kvinteto sutartinių motyvas pergalingai skelbia mitinės sąmonės jėgą, vėliau dar dviejų fortepijonų ir vargonų garsai vis labiau tirština muzikinę erdvę. Iš pradinio kosminio taško išsprogęs archetipinis logos kūnijasi besiplečiančioje muzikinėje erdvėje, tas išsiplėtimas staiga perauga į greitą repetityvinį judėjimą, skleidžiantį galingą energiją, garsėjantis ir tirštėjantis dermės ir ritmo kontinuumas veržiasi daugiaplane trajektorija į aukštesniuosius vibruojančios erdvės lygmenis, kol staiga nutrūksta, palikdamas klausytoją tęsti kelionę vidinėje plotmėje. Susipinančios faktūros skambėjo labai raiškiai; ypač gražiai buvo atliktas lėtasis epizodas, jį Rūta Rikterė jautriai perteikė švelniais potėpiais. Efektingą kūrinį duetas atliko labai tiksliai ir švariai, kaip, beje ir kitus tą vakarą skambėjusius kūrinius. Užtikrintas partitūros perteikimas, lengvai atliekamos techniškai sunkios vietos ir ypač gerai pagautas minimalistinės „arterijos“ tvinkčiojimas leido maksimaliai perteikti kūrinio grožį.

Antroje koncerto dalyje duetą papildė perkusininkai Džiugas Daugirda ir Ernestas Verba. Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Unique Forms of Continuity in Space“ (2017), įkvėptas italų futuristo Umberto Boccioni to paties pavadinimo skulptūros, tarsi pratęsė idėją apie garsais formuojamą plastiškumą, dinamiškumą ir amžiną judėjimą. Jame taip pat nemažai motorikos, bet, palyginti su kitais dviem anksčiau atliktais kūriniais, daugiau „sultingos“ materijos, garsumo bei aformiškumo.

Koncertą vainikavo sunkiausias atlikti Steve´o Reicho Kvartetas (2013). Išlaikantis istorinę trijų dalių formą, tembrų ir ritmų įvairove pasižymintis kvartetas kartu yra ir labai grakščiai sustyguotas kūrinys. Nepaprastai sudėtingi nesutampantys ritminiai moduliai, ilga ir garsi šitos monolitinės „plokštės“ trukmė iš atlikėjų pareikalavo didžiausio dėmesio, puikios klausos ir nepriekaištingo fizinio aparato. Duetas per daugelį metų yra pasiekęs idealų ansambliškumą ir interpretacinį lygumą, o jaunieji perkusininkai jiems nenusileido veržlumu ir muzikalumu.

Racionaliai suvaldyta muzikinė medžiaga, aiški muzikinės minties eiga, per abu fortepijonus skambantis platus tembrų diapazonas, tikslumas – tai ryškiausios Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės fortepijoninio dueto savybės, kurios tvirtai ir nė kiek nemažėdamos, o tik brandinamos leidžia atskleisti vis daugiau jų atliekamuose kūriniuose slypinčių muzikinio turinio paslapčių.

Geniušų interpretuotas minimalistinis perpetuum mobile

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Lapkričio 3 dieną „Gaida“ pateikė dar vieną neįprastą ir naujovišką koncertinį renginį – keturiais fortepijonais buvo atliktas Nyderlandų kompozitoriaus Simeono Ten Holto opusas „Canto Ostinato“ (1976). Tai minimalistinis kūrinys, kurio sudedamąsias „plytas“ atlikėjai gali kartoti kiek nori kartų. Šio uždavinio ėmėsi keturi Geniušai: Ana Geniušienė, Lukas Geniušas, Petras Geniušas ir Julius Geniušas.

Pasak Petro Geniušo, atlikėjams teikiama daug laisvės, tačiau kūrinys privalo trukti ne trumpiau kaip valandą. Pianisto nuomone, ši muzika geriausiai atsiveria tada, kai iš jos nieko nesitiki.

Jeigu pasitelktume literatūrinį ar vizualų įvaizdį, vidutinio tempo, maloniai skambančių judrių, periodiškai kaitaliojamų (garsinant arba tildant) motyvų nenutrūkstama seka primena ilgą kelionę traukiniu: pro langą matai banguojančius javus, miškus, kalnų keteras. Arba padūmavusį, gal nuo lietaus aprasojusį stiklą ir greitai pro šalį lekiančius stulpus. Muzika, rizikuojanti tapti ambientine, iš tikrųjų kviečia klausytoją atsipalaiduoti krėsle ir nevalingai atsiduoti mintims bei vaizdiniams. Arba tylai prote. Judėjimui tyloje.

Ilgiausiai grojo Ana, pirmoji pradėjusi šią garsų kelionę. Ji atliko ir auftaktus rodančio dirigento vaidmenį. Atliekant šį kūrinį turbūt sunkiausia pasiekti, kad jis nevirstų nuobodžiu pratimu ar etiudu, išlaikyti nekintamą tempą, rasti susiklausymo būdą ir koordinuotą skambesį. Mažiausias neatidumas lemtų fortepijonų kvarteto griūtį. Kad būtų išvengta pavojingo nuovargio, pasinaudota tinkama dinamika ir faktūros sutankinimu arba išretinimu. Lyrines vietas keitė dramatiškos „salos“, sudėtingesnio ritmo epizodai, trumpi Luko piano išryškindavo kontrastus, leisdavo pailsėti ir „užsukdavo“ naują seriją. Viena jų – į pabaigą pasigirstantis „paukščių čiulbesys“ melizmų pavidalu. Taigi visi nepatogumai buvo įveikti meistriškumu, pasigėrint kiekviena plokštumėle ir tiksliai apskaičiuojant trukmes, tad jų kaita buvo natūrali, kvėpuojanti. Kita vertus, maždaug per vidurį romantiška melodija labai gražiai suskambėjo todėl, kad kompozitorius panaudojo seną veiksmingą priemonę, kai akompanimentas nutildomas, o paskui vėl pridedamas (arba prie vieno instrumento paeiliui prijungiami kiti). Kūrinys baigėsi ta pačia, nepriekaištingo raumenų parengimo reikalaujančia, pagrindine Anos skambinama ostinatine figūra.

Minimalistinis nugrimzdimas į vientisą harmonijos lauką buvo švelnus, nušlifuotas iki detalių ir leido neskubriai sekti partitūros pokyčius, sieti juos į vieną grandinę – „pylimą“. Ar verta buvo šiam kūriniui skirti visą vakarą, dėl kiek daugiau nei valandos sukviesti žymių atlikėjų ketvertą su net keturiais prabangiais instrumentais scenoje? Tikrai vertėjo, nes ši prabanga atsipirko kita prabanga: kelionė Holto „traukiniu“ buvo meditatyvi ir gaivinanti. O visa, kas nauja, ir šiaip yra įdomu.

„Po koncerto buvo gaila, kad jis baigėsi. Savijauta grojant buvo nuostabi, transinė. Sunkiausia buvo taip sustatyti instrumentus, kad vieni kitus matytume ir girdėtume. Kūrinį jau labai seniai esame įsimylėję, idėja sugroti kartu atsirado prieš keletą metų, bet tik dabar galų gale pavyko viską sukoordinuoti“, – mintimis po koncerto dalinosi prof. Petras Geniušas.

Malonu, kad padarytas koncerto įrašas ateityje leis dar ne kartą pasinerti į užburiantį „Canto Ostinato“, kurio publika klausėsi taip atidžiai, kad nebuvo girdėti nė vieno pašalinio garselio. Tokia daugiau nei valandą trukusi auditorijos refleksija buvo geriausias Geniušų meistrystės ir pasirinkimo įvertinimas.

Paskutinis „Gaidos“ akordas

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Lapkričio 4 d. vakarą Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas.

Prie Nacionalinės filharmonijos durų stovėję žmonės, kaip gerais laikais, klausinėjo „atliekamo bilietėlio“. Salėje anšlagas. Klausytojų būryje buvo nemažai tokių, kurių klasikinės muzikos koncertuose nematyti. Tačiau salėje tarp ciklinių kūrinių dalių niekas neplojo. Galima buvo džiaugtis, kad aktualioji muzika jau išugdė tiesiog muzika besidominčią auditoriją. Jai gal bus nuobodžios Haydno kompozicijos, tačiau ieškos bilieto į koncertą, kuriame skambės Philipo Glasso ar kokio kito nežinomo autoriaus muzika: stebinanti, gal šokiruojanti, bet viliojanti nenuspėjamumu. Profesionalams tai – „gyvai“ atliekama aktualioji muzika, pažintis su iškiliais šiandienos meną kuriančiais menininkais, o Lietuvos atlikėjams – neabejotinas naujos muzikos raiškos įgūdžių mokymasis. Visa tai – aktualios muzikos festivalių, o ypač nuoseklaus finansavimo nestokojančio festivalio „Gaida“ didžiausias pasiekimas. Išvadas reiktų daryti visoms koncertus rengiančioms institucijoms: artėkime prie savo epochos.

Didžiąją dalį paskutiniame koncerte skambėjusios muzikos galima būtų vadinti šiuolaikišku programiškumu. Labai įvairiaplaniu. Skambėjo Frazi Say Uvertiūra 1914 (2014), kurią Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui atminti užsakė Belgijos nacionalinis simfoninis orkestras.. Sukurta šiais dešimtmečiais, sakytume šiuolaikiška, tačiau estetiniais matmenimis ji jau palikta praeičiai. Tačiau gerai suręsta muzika. Su kompozitoriumi, puikiu pianistu-improvizatoriumi jau susipažinome jo autoriniame vakare. Jo muzikinio pasakojimo maniera, atsivėrimas buvo girdėti ir kūrinyje simfoniniam orkestrui: besikartojantis aimanos motyvas, palengva, iš toli slenkanti pagresija. Ji išvešėja perkusijos – varinių, perkusijos – styginių dialoguose. Grįžta dar skaudesnė aimana. Dirigentui muzikos stilistika, atrodo, buvo artima, ir atlikimas įtikino.

Kitas programinio kūrinio „I giardini di Vilnius“ („Vilniaus sodai“) autorius – penkiasdešimtmetis italas Francesco Filidei. Tai Koncertas violončelei su orkestru. Solistas – koncertuojantis solistas, kameristas Francesco Dillonas. Pirmą kartą Lietuvoje atliktam kūriniui dirigentas kažkodėl suteikė kitokią prasmę: klausytojai išgirdo kūrinį orkestrui su violončele. Buvo išryškinta ne violončelės kuriamas diskursas, bet pačios primityviausios programinės muzikos detalės: paukščių čiulbėjimas, gamtos ir aplinkos garsai. Tai yra, antraplanis peizažas. Išryškėjo tarsi ir nereikalingi pasikartojimai, ištęstumas. Gal tai vadinkime interpretacija?

Plačiai šiame festivalyje reprezentuotas japonų kompozitorius Toshio Hosokawa. Visuose koncertuose savo muzika mane žavėjo japoniškos kultūros įprasminimu, garso kaligrafija, daugiabalse, bet permatoma, subtilia muzika. Šį kartą atliktas „Blossoming II“. Potekstėje – lotoso , simbolinės budistų gėlės, skleidimasis. Lotosas kyla iš purvino vandens, kad žydėtų. O greičiau –tai simbolinės žmogaus gyvenimo prasmės paieškos. Žydėjimo paralelė dažnai aptinkama didelėje, T. Hosokawos diskografijoje.

Išraiška jaudina. Kažkuo primena impresionistus. Muzikoje po pirmojo periodo muzika pradeda alsuoti kaip gyvybė: lotosas pakyla į paviršių ir lėtai atveria savo žiedlapius. Vanduo raibuliuoja, nutįsta iki debesų, ir rūku (ne kriokliu!) leidžiasi atgal į vandenyną. Gal kompozicija T. Hosokawa mėgdžioja shō, tam tikros bambukinės armonikos skambesį, kuris keri ištęstiniais akordais, o pati oro cirkuliacija įkvėpdama ir iškvėpdama didelę frazės amplitudę sukuria neforsuoto garso judėjimą? Migloti, švelniai plaukiojantys debesys tamsėja ir sutirštėja iki audros pranašų, artėja didžioji banga, o kai ji atsitraukia – vėl karaliauja rūkas...

Orkestras grojo puikiai, tačiau norėjosi lengvesnio jo alsavimo, subtilumo ir nesunkiasvorio forte.

Su 52-jų anglų pianisto ir kompozitoriaus Thomo Adès Koncertu smuikui ir orkestrui „Gaida“ atsisveikino su klausytojais. Inteligentų šeimos jaunuolis studijavo fortepijoną Londono Guildhall School of Music, Cambridge. Koncertavo, todėl pats žino muzikavimo scenoje skonį, o 1995-siais visuomenei pristatė pirmą savo operą „Powder Her Face“. Vėliau ne vienas kūrinys buvo apdovanotas premijomis. Tačiau Th. Adès ir toliau reguliariai koncertuoja kaip pianistas solistas bei kamerinių ansamblių dalyvis. EMI įrašų studijoje šis jis, kompozitorius, visada laukiamas su naujais kūriniais. Ankstyvojoje karjeros pradžioje Adèsas dažnai buvo apibūdinamas kaip Benjamino Britteno įpėdinis.

Berlyno festivalio (2005) ir Los Andželo filharmonijos simfoninio orkestro užsakymu sukurtą Koncertą smuikui ir orkestrui „Concentric Paths“ Vilniuje atliko puikus, visų didžiųjų orkestrų ir pasaulio koncertų salių laukiamas Christianas Tetzlaffas. Kasmet surengiantis per 100 koncertų smuikininkas jautriai perteikė Koncerto dramaturgiją, ypač raiškiai, puikia, ekspresyvia kantilena smuikavo antrąją koncerto dalį.

Festivalis baigėsi smuikininko bisu. Didžiuliais aplodismentais klausytojai dėkojo atlikėjams, o smuikininko neforsuojant pagrota J. S. Bacho polifonija patvirtino, kad genialių autorių talentingai atliekama muzika – nemirtinga.