Händelio „Mesijas“ pažymėjo jubiliejinio Pažaislio muzikos festivalio pradžią

Publikuota: 2025-06-17 Autorius: Vaiva JUCEVIČIŪTĖ-BARTKEVIČIENĖ

Gegužės 31 d. Pažaislio vienuolyno kieme suskambo vienas reikšmingiausių Vakarų muzikos kūrinių – Georgo Friedricho Händelio oratorija „Mesijas“, atidariusi 30-ąjį Pažaislio muzikos festivalio sezoną.

Šis kūrinys simbolizuoja paties festivalio pradžią bei kelią, kuris buvo nueitas per tris dešimtmečius. 1995 m. būtent Händelio „Mesijas“ buvo atliktas per pirmąjį koncertą Pažaislio vienuolyno kieme. Tai davė pradžią ne tik ilgaamžiam festivaliui, bet ir naujai tradicijai Lietuvoje – klasikinės muzikos koncertams po atviru dangumi. Tąsyk beveik trys tūkstančiai klausytojų išgirdo šį įspūdingą kūrinį, atliekamą Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro ir solistų, diriguojant šviesaus atminimo maestro Petrui Bingeliui. Šių metų festivalio meno vadovas, Nacionalinės premijos laureatas, operos solistas Edgaras Montvidas, jau ketvirtą sezoną formuojantis festivalio programą, teigia, kad pasirinkimas vėl grąžinti „Mesiją“ į Pažaislio erdvę nėra atsitiktinis. Tai – duoklė festivalio ištakoms, pirmtakams ir visiems, kurie šią tradiciją kūrė.

Atidarymo koncerte pasirodė Lietuvos kamerinis orkestras (vadovaujamas Sergejaus Krylovo), Kauno valstybinis choras (vadovaujamas Roberto Šerveniko) bei solistai – sopranas Lina Dambrauskaitė, mecosopranas Bella Adamova (Čekija), tenoras Anthony’is Gregory’is (Jungtinė Karalystė) ir bosas Tadas Girininkas, dirigavo Italijoje reziduojantis jaunosios kartos iraniečių dirigentas Hosseinas Pishkaras.

„Mesijas“ – tai kūrinys, gimęs iš kūrėjo dvasinės ir profesinės krizės. Händelis, po beveik keturiasdešimties operų ir daugybės instrumentinių kompozicijų, pasuko į oratorijos žanrą, tačiau neteko publikos dėmesio. Apimtas nusivylimo, Händelis ketino palikti Angliją, tačiau rado savyje jėgų – vos per 24 dienas jis sukūrė vieną didingiausių savo kūrinių – „Mesiją“. Teigiama, kad kūrybos įkvėpimas buvęs toks stiprus, kad baigdamas iškilmingąją dalį „Aleliuja“, kompozitorius sušuko: „Man pasirodė, kad atsivėrė dangus ir aš regiu Kūrėją.“ Oratorijos premjera įvyko 1742 m. Dubline, diriguojant pačiam Händeliui, palikdama didelį įspūdį publikai, tačiau Londone „Mesijas“ susidūrė su bažnyčios pasipriešinimu, o Händelio gimtojoje Vokietijoje buvo atliktas tik praėjus 30 metų po premjeros.

Šiandieninis Händelio oratorijos atlikimas bei unikali erdvė – Baroko architektūros šedevru įvardijamas Pažaislio vienuolynas, pritraukė daugybę žmonių, išsiilgusių tikrųjų vertybių, muzikos, kuri pakylėja virš šiandienos materializmo ir susvetimėjimo bei apvalo sielas. Ir pats festivalis, ir jo vieta, ir atliekama muzika tarsi trumpam sustabdė laiką – auksu spindintis bažnyčios laikrodis, mušantis valandas bei skelbiantis artėjančią nuostabią renginio pradžios akimirką, kregždžių šurmulys, palengva besitraukiantys paskutiniai saulės spinduliai, kaip ir prieš kelis dešimtmečius atvėrė erdvę į kitą – vidinių išgyvenimų pasaulį, sutelkė mintis apie gyvenimo trapumą, grožį ir prasmę.

Galingasis „Aleliuja“, akimirksniu pakėlęs visus klausančiuosius ant kojų, bei ašaros, tyliai riedančios skruostais, išgirdus finalinį „Amen“, įrodė, kad Pažaislio festivalis tikrai užsiaugino naująją klausytojų bendruomenę, susiburiančią šioje vietoje iš visos Lietuvos ir iš užsienio, dėl pačios muzikos ir neįkainojamos patirties bei stebuklo, kuris vyksta vienuolyno kieme. Tai leidžia tikėti, kad tradicija ir amžinosios vertybės turės ateitį nuolat besikeičiančiame pasaulyje.