LVSO sezono pradžia su Gustavu Mahleriu
Po dvejų metų pertraukos 36-ąjį sezoną Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras rekonstruotoje ir vis dar naujumu kvepiančioje savo koncertų salėje pradėjo su G. Mahlerio „Prisikėlimo“ simfonija.
Gustavo Mahlerio Antrosios („Prisikėlimo“) simfonijos istorija yra ne mažiau vingiuota kaip ir jos autoriaus kūrybinė biografija. Nors tarp dirigentų šis kūrinys nestokoja populiarumo, tačiau bet kuriam orkestrui ir dirigentui kelia rimtų meistrystės ir interpretacinių iššūkių.
Galbūt simboliška, kad po dvejų metų pertraukos 36-ąjį sezoną Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras rekonstruotoje ir vis dar naujumu kvepiančioje savo koncertų salėje pradėjo būtent G. Mahlerio „Prisikėlimo“ simfonija. Iššūkių netrūko ir šįsyk, nes negalavimams laikinai pagrobus maestro Gintarą Rinkevičių, linkėdami jam sveikatos, prie dirigento pulto išvydome ilgametį orkestro bičiulį ir partnerį Maestro Robertą Šerveniką. Sezono atidarymui koncerto rengėjai pasitelkė Roberto Šerveniko vadovaujamą Kauno valstybinį chorą bei solistes Ievą Barborą Juozapaitytę ir Justiną Gringytę.
Grįžtant prie paties kūrinio, reikia pastebėti, kad pirmoji ir penktoji dalys stilistiškai, intonaciškai yra panašios, tačiau dramaturgiškai tarsi atitrūkusios nuo antrosios, trečiosios ir ketvirtosios dalių. Prisimintina, jog pirmoji dalis dar 1888-aisiais buvo sukurta kaip vienos dalies simfoninė poema pavadinimu „Laidotuvių apeigos“ („Totenfeier“). Veikiausiai apie 1893 metus buvo parašytos antroji ir trečioji dalys, kai kompozitorius jau gyveno Hamburge, gavęs vyriausiojo operos dirigento pareigas. Hamburgo simfoniniams koncertams tuomet vadovavo Hansas von Bülowas, didelis G. Mahlerio dirigento talento gerbėjas, tačiau kai šis jam fortepijonu paskambino poemą „Laidotuvių apeigos“, von Bülowas kūrinio nesuprato ir neįvertino. Vis dėlto, muzikos istorikų manymu, H. von Bülowas vienaip ar kitaip prisidėjo prie Mahlerio Antrosios simfonijos užbaigimo, pagaliau von Bülowo mirtis 1894-aisiais stipriai sukrėtė Mahlerį, ypač kai jis per laidotuves išgirdo Friedricho Gottliebo Klopstocko poemos „Prisikėlimas“ eilutę „Kelkis vėl, taip, kaip vėl prisikels mano dulkės“, kuri ir tapo simfonijos moto. Simfonijos ketvirtąją dalimi iš esmės tapo taip pat apie 1892–1893-iuosius sukurta daina „Urlicht“ („Pirminė šviesa“), simfonijoje skirta mecosopranui su orkestrui. Taigi, nors visas simfonijos dalis bent jau formalia prasme dramaturgiškai vienija bendras egzistencinis klausiamas „Ar yra gyvenimas po mirties?“, prisimenant simfonijos gimimo istoriją negalima nematyti tam tikro eklektiškumo stilistikoje, dramaturgijoje, kas yra nemenkas iššūkis dirigentui visus šiuos milžiniškam orkestrui sukurtus skiautinius susiūti į vientisą simfoninę drobę. Nors, kaip minėjau, Mahlerio Antroji simfonija – dirigentų mėgstamas kūrinys.
Pagrįstai manau, kad Robertui Šervenikui (numanant repeticijų stygių, kai tenka „gesinti gaisrą“ pavaduojant kolegą) ši užduotis tikrai pavyko, ir jei ne eiliniai nesusipratę klausytojai, eilinį kartą plojantys tarp kūrinio dalių (net po koncerto pranešėjos Lauros Karnavičiūtės priminimo to nedaryti!), turėtume vientisą, konceptualų ir koncentruotą Roberto Šerveniko perteiktą vaizdinį, nepaisant to, kad R. Šerveniko dirigavimo maniera gali pasirodyti detalizuota.
Ne pirmąkart klausantis orkestro rekonstruotoje LVSO salėje ir kaskart iš skirtingų vietų, jau galima susidaryti tam tikrą bendresnį įspūdį apie salės akustines savybes. Kad dabartinės LVSO koncertų salės akustika nesulyginama su buvusia partinių suvažiavimų erdvės „akustika“, neverta net kalbėti. Tikrai nepretenduoju į akustikos ekspertus, juolab kad nūnai akustika matuojama ir tiriama specialia įranga, tačiau klausos neapgausi ir neįkalbėsi – ką girdi, tą girdi. Taigi ir naujoji salė turi savų akustinių niuansų (nesakau – trūkumų), su kuriais čia grojantys orkestrai turi susigyventi, norėdami pasiekti estetiniam idealui artimą skambesį. Ne vienąsyk išgirdau (tiek paties LVSO, tiek svečių latvių orkestro skambėjime) gana aštriai ir ne itin maloniai rezonuojančius aukštuosius dažnius, ypač tai jaučiama forte epizoduose aukštajame styginių registre, todėl ties šiuo klausimu galbūt dar turėtų padirbėti akustikos inžinieriai arba orkestras labiau prisitaikyti ir neperspausti forte epizodų, ypač smuikai.
Grįžtant prie simfonijos interpretacijos, nors dalys, kuriose dainuoja solistės ir choras, čia yra tik ketvirtoji dalis ir finalas, tačiau jos yra bene svarbiausios, nes programiškai, idėjiškai ir dramaturgiškai sujungia ir „suriša“ visą ciklą, kas būna toli gražu ne kiekviename simfoniniame opuse. Todėl šia prasme solisčių ir choro vaidmuo - itin svarbus bei atsakingas, ypač turint omenyje didelę orkestro sudėtį, tirštą orkestro ir choro faktūrą, labai plačią dinaminę amplitudę nuo ppp iki FFF, taigi ir lūkesčiai bei reikalavimai soliniam vokalui, choro balsų lygumui, artikuliacijai visose amplitudėse keliami tikrai neeiliniai. Visų pirmą geriausiais epitetais apibūdinčiau mecosopraną Justiną Gringytę – puikūs vokaliniai duomenys, prigimtinis stiprus vokalas, gilus, vagneriškas balso tembras, galingai skrodžiantis tirštą orkestro ir choro faktūrą. dainininkę girdėjome ketvirtojoje dalyje „Urlicht“ ir finale. Kauno valstybinis choras turi didelę tokios muzikos atlikimo patirtį, galingus balsus, tačiau būtent G. Mahlerio partitūra iš choro reikalauja kur kas subtilesnių įgūdžių. Piano epizoduose pasigedau lygaus ir darnaus choro balsų skambesio, geros artikuliacijos, juolab kad dabartinė LVSO salės akustika bei choro išdėstymas yra tam palankūs.
Nustebino koncerto organizatorių pasirinkimas šiam opusui pakviesti sopraną Ievą Barborą Juozapaitytę. Soprano partija yra tik finale greta choro, todėl čia būtinas itin galingas, skvarbus ir pajėgus vokalas bei atitinkamas meistriškumas. Soprano partija turi sklęsti virš visos simfonijos faktūros tarsi angelo sparnai. Specifika dar ir ta, kad įstoti su savo vokaline partija tenka išlaukus bemaž valandą scenoje, o tai nėra palanku. Beje, yra tekę matyti ir tokių versijų, kai solistės į sceną pakviečiamos po pirmos kūrinio dalies (tuomet ir nekantraujantys klausytojai gauną progą paploti...). Pagaliau pats vokalistas, būdamas šios srities profesionalu, turėtų įsivertinti savo balso galimybes tokiai tirštai faktūrai. Mano įsitikinimu, ši vokalinė partija skirta ne Ievos Barboros vokalinėms galimybėms. Yra tekę matyti tikrai sėkmingų ir profesionalių šios dainininkės pasirodymų kituose projektuose ir amplua, taip pat ir dainuojant su mikrofonu, tačiau G. Mahlerio partitūra yra tikrai ne jos amplua, nes vien tik gražaus ir intensyvaus vibrato neužtenka, turi būti vidinė energija, tikslus intonavimas, stabilus kvėpavimas ilgose natose.
Gerą įspūdį paliko orkestras, ypač pučiamųjų grupės. Orkestras sykiu su dirigentu iš esmės įgyvendino kūrinio idėją. Sunkiau sekėsi pirmojoje dalyje, ten būta ansamblinių, intonacinių „nubyrėjimų“, kol buvo „apšilta“, tad palinkėjimas profesionaliam orkestrui būtų nešildyti seno „dyzelio“, o nuo pirmo takto paleisti modernų elektromobilį. Sunkiau sekėsi smuikams, taip pat ir soliniuose epizoduose, tačiau orkestro turimas potencialas nuteikia optimistiškai, nes kolektyvas dar yra tam tikroje įkurtuvių stadijoje, o tai reiškia, kad visa, kas gera, dar turi nutikti ateityje.
Simono Lukoševičiaus nuotrauka
Susiję nariai
Tomas Bakučionis
Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas, kultūros politikos analizė ir apžvalgos
Robertas Šervenikas
Dirigentas, LNOBT muzikos vadovas, LNSO dirigentas, LMTA docentas