Vilniaus festivalio 2023 dienoraštis

„Vilniaus festivalio muzikinė odisėja – tai unikalūs nuolat į Vilnių sugrįžtančių bei pirmąkart mūsų mieste apsilankančių muzikų pasakojimai apie įvykius, pastaraisiais metais sukrėtusius pasaulį ir mus visus, išbandymus, išlikimą dar vaikystėje pasirinktame muzikos kelyje ir ištikimybę klausytojams“, – sakė 27-ą kartą rengiamo prestižinio festivalio vadovė Rūta Prusevičienė.

Kas matyti pirmuoju žvilgsniu vertinant festivalio programą? Birželį planuota dešimt koncertų, matyti aktualios temos. Ukrainai atstovauja pianistas Alexeyˊus Botvinovas, Odesos (prof. Serafima Mogilevskaja) ir Maskvos (prof. Vera Gornostajeva) konservatorijų auklėtinis. Pasižymėjo Claros Schumann, Johanno Sebastiano Bacho, Sergejaus Rachmaninovo tarptautiniuose konkursuose, buvo Odesos nacionalinio operos teatro meno vadovas, Ukrainoje inicijavo tarptautinį muzikos festivalį „Odessa Classics“, propaguoja Ukrainos kompozitorių kūrybą, užsiima visuomenine veikla. Vilniaus festivaliui nutarė prisistatyti pretenzingai – skambindamas J. S. Bacho „Goldbergo variacijas“. Buvo dar ir mistinės Valentino Silvestrovo muzikos.

Festivalyje pasirodė Estijos kolektyvas „Glasperlenspiel sinfonietta“ (dirigentas Andresas Kaljuste, solistė Elina Nechayeva). Baltijos kraštų muzikai skirtas ir koncertas „Baltijos malda. „Jauna muzika“ ir „Duettissimo“. Festivalį numatyta baigti Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“) atsinaujinusioje Pranciškonų bažnyčioje.

Šių metų festivalis užsakė (parėmė LATGA) naują kūrinį kompozitoriui Mindaugui Urbaičiui. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas Modestas Pitrėnas, festivalyje taip ir nediriguojantis nė vienos programos), diriguojamas prancūzo Victorieno Vanoosteno, pristatė pasaulinę jo opuso „Bruckner Revisited“ premjerą. Naujasis kūrinys parašytas sekant vėlyvuoju romantiku Antonu Bruckneriu. Koncerte dar kartą išklausius populiariausią Brucknerio Ketvirtąją simfonija Es-dur („Romantinę“, 1874), galima pasakyti, kad M. Urbaitis labai pagarbiai perteikė šių dienų žmogui užsifiksavusius pastebėjimus.

Kaip kompozitorius M. Urbaitis debiutavo 8-ajame dešimtmetyje. Muzikinė visuomenė atkreipė dėmesį į jo muzikinės minties raiškos racionalumą, santūrumą, savotišką asketizmą, vyraujančią minimalistinę amerikietiškos tradicijos estetiką – tai buvo naujas reiškinys lietuviškoje terpėje. Kai kurių kompozicijų minimalizmo ląstelėse išryškėjo praeities autorių muzikos atpažinimo ženklai. Įvairių metų Urbaičio partitūrose suskambo J. S. Bacho kūrybos motyvai („Bachwariationen“), atgimė Richardo Wagnerio muzika (Friedricho Nietzscheˊs pasufleruotu pavadinimu „Der Fall Wagner“), graži M. K. Čiurlionio vizija („Ramybė“), 1996 m. jau buvo pamėginta atliepti ir A. Brucknerio paveikslą kompozicija „Bruckner-Gemӓlde“.

Net ir ėmęs mąstyti postmodernistiškai, Urbaitis, kaip yra rašęs Šarūnas Nakas, „neretai laikosi minimalistinių įpročių“. Tačiau praeitais metais pats Urbaitis tikslino: „Aš jau seniai ne minimalistas. Šis terminas yra reikalingas tik tam, kad susikalbėtume. Jis nėra idealus, jo vartojimą savo kūrybai apibūdinti Philipas Glassas patikslino jau seniai: anot jo, minimalizmas yra muzika, pagrįsta pasikartojančiomis, repetityvinėmis struktūromis. Sutinku su jo žodžiais, tai sudaro ir mano kūrybos bazę. Žinoma, mano kūrybos šaknyse minimalizmo tikrai yra, bet tos šaknys apaugo kitais dalykais. Labai svarbus ir savitumo aspektas...“

Iš nežinios, tarsi kartojant Ketvirtąją simfoniją, siekiant kulminacijų, garsynai artėja. Subtiliai konstruojamą galingo skambesio kūną sutvirtina Bruckneriui būdingos ritmikos, trejinių judėjimas. Į romantizuotą pasaulėvaizdį įsiveržusios taip tinkančios atpažįstamo minimalizmo ląstelės styginių partijose, tarytum naujojo amžiaus skerco, tapo epochas sujungiančiomis gijomis. Vertas, prasmingas ir jautrus Urbaičio sukurtas devynių simfonijų autoriaus austro Brucknerio pagerbimas.

Svečias dirigentas Victorienas Vanoostenas įtikinamai, su puikiu meniniu skoniu perteikė ne tik premjerinį M. Urbaičio kūrinį, bet ir didelės apimties A. Brucknerio Ketvirtąją simfoniją. Puikiai grojo varinių pučiamųjų grupės, gražiai skambėjo medinių pučiamųjų dialogai. Stygininkai rado daug spalvų įgyvendindami dirigento interpretacinius iššūkius. Puiki ir raiški dinaminė skalė, prasmingi tempai, daug spalvų perteikiant pastoralines scenas, mėgaujantis prisimintu lendleriu. Dirigentas nedemonstravo manierų įmantrumo, bet mėgavosi įtaigiai perteikiama muzika.

Koncerte dalyvavo prancūzų ir belgų kilmės violončelininkė Camille Thomas. Su orkestru ji atliko Dalilos arijos „Mon cœur sˊouvre à ta voix“ („Mano širdis atsiveria tavo balsui“) iš Camilleˊio Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“ versiją violončelei su orkestru. Nuo pirmų garsų nustebino netikslus intonavimas. Neliko ir gražiosios arijos vokalizavimo. Manieringumas, keistų pozų demonstravimas nustelbė gražią muziką. Antrasis kūrinys – Sally Beamish penkių dalių Claudeˊo Debussy Siuitos aranžuotė violončelei ir orkestrui (2006) – scenoje patyrė panašų likimą. Tačiau puikiai skambėjo violončelė ir intymi bisui pagrota Pablo Casalso „Paukčių giesmė“. Tai buvo muzikalaus žmogaus atsivėrimo minutės.

Ryškus Vilniaus festivalyje buvo pianistės Mūzos Rubackytės pasirodymas. Šį kartą vakarą ji skyrė Ferenco Liszto muzikai – atliko visas fortepijoninio ciklo „Klajonių metai“ sąsiuvinio „Pirmieji metai: Šveicarija“ pjeses ir penkis kūrinius (tarp jų ir sonatą-fantaziją „Perskaičius Dantę) iš sąsiuvinio „Antrieji metai: Italija“. Kaip visada teatrališka, efektinga vizualiai, tačiau susikaupusi kompozitoriaus romantiškos muzikos skambesyje. Menininkės dvasios branda padvelkė scenoje malachito tonais apšvietus scenoje rymančius vargonus ir sodrų potėpį ištaigingoje koncertinio drabužio klostėje. Teatrališka atmosfera ir pianistės manieros mus įvedė į spalvingą veiksmą.

Sudėtinga faktūra remiasi abiejų rankų greičiu ir lygiaverčiais šuoliais į kitą instrumento diapazoną, ką M. Rubackytė meistriškai atlikdavo tęsdama muzikinę mintį. Taip pat meistriškai naudojo pedalizaciją – tai siekdama išryškinti vedantįjį balsą, tai užtušuoti palydintįjį antrą planą, tai suteikti skambesiui spalvinį niuansą. Kaip žinome, Liszto gyvenamuoju laikotarpiu pedalas dar buvo ribojamas, nes manyta, kad jis tik palaiko neskaidrų grojimą. Išmaniai naudodama pedalą, fortepijono skambesio faktūrai Mūza suteikė emocinio atspalvio (pavyzdžiui, „Ženevos varpų“ ir „Petrarkos soneto“ Nr. 104 epizodai). Lisztas kūryboje fortepijonui siekė išryškinti įvairius kolorito atspalvius plačiai per visą klaviatūrą barstomais akordais, neįprastomis gamomis, virtuoziškais šuoliais. Jie darė įspūdį ir Mūzos interpretacijose. Tačiau labai svarbu: tai buvo ne demonstratyvu, bet inspiruota muzikos. Muzikoje gimė Liszto sumanytos dramos elementai, prieštaros, įprasminti įkvėpimo impulsai ir melancholijos spalvos.

Publikai prašant Mūza paskambino italų baroko puslapį – Domenico Scarlatti Sonatą f-moll, K 466. Ką tik bravūromis stebinusios pianistės pirštai dabar jautriai išgrynino dangiško fortepijono stygų skambesio prigimtį.

Jau pažįstami puikūs pianistai broliai Lucasas ir Arthuras Jussenai kartu su dirigentu Andrzejumi Boreyko festivalio klausytojams pateikė Felixso Mendelssohno jaunystės laikotarpiu sukurtą Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui E-dur. Varšuvos filharmonijos simfoninio orkestro meno vadovas ir Milano simfoninio orkestro reziduojantis dirigentas Andrzejus Boreyko atvyko ir sentimentų vedamas – Vilniuje gimė ir augo jo tėvas (prasidėjus sovietinei okupacijai emigravo į Poznanę).

Draugystę su lenkų muzikais atspindi ir violončelininkų jungtys. Lenkų violončelių kvartetas surengė koncertą drauge su mūsų „Cello Club“. Programoje buvo matyti aktuali jų repertuaro kryptis – šiuolaikinė muzika.

Įdomūs dar keli „Vilniaus festivalio“ momentai. Vienas jų – Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas Sergejus Krylovas) parengtas Motiejaus Radvilos (1749–1800) Divertismentas kameriniam orkestrui. Buvo smalsu išgirsti Vilniaus kašteliono (nuo 1788 m.) ir kompozitoriaus kūrinį, persmelktą klasicizmo estetikos.

Gaila, kad pas mus iki šiol nėra plačiau tiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos istorija. Muzikologo Vytauto Povilo Jurkšto publikacijos šiomis temomis sovietmečiu buvo ribojamos, o jo reikšmingas įdirbis kažkur prapuolė.

Žinoma, kad M. Radvila Nesvyžiaus dvare turėjo didelį orkestrą. Vadovauti čia įsteigtam teatrui 1782 m. iš Hamburgo buvo pakviestas Šv. Kotrynos bažnyčios ir Katedros muzikos direktorius Johanas Davidas Holandas. Teatras tapo geriausiu visoje LDK. Didelį pasisekimą turėjo pagal Motiejaus Radvilos libretą 1784 m. pastatyta Hollando trijų veiksmų opera „Agotėlė arba Pono atvykimas“.

Yra išlikusių M. Radvilos kamerinių kūrinių klavesinui, styginių kvartetui, kameriniam orkestrui. Vieną jų, simpatišką iš 18 a. atklydusį „laišką“, girdėjome koncerte. Orkestras puikiai grojo, saikingai ir skoningai realizavo klasikos niuansų turtingą partitūrą.

LKO, diriguojamas Sergejaus Krylovo, stilingai pagriežė Motiejaus Radvilos Divertismentą kameriniam orkestrui ir Josepho Haydno Simfoniją Nr. 94 G-dur, Hob. I:94 („Staigmena“). Tai viena iš dvylikos vadinamųjų Londono simfonijų (sukurtos 1791–1795 m.), laikomų Haydno orkestrinės kūrybos viršūne. Ankstyvosios simfonijos buvo rašomos nedideliam instrumentiniam ansambliui, styginių grupėms, įvedant vos kelis pučiamuosius (obojų, valtorną, fleitą, fagotą, kartais trimitą), o koncerte girdėtoji atskleidė gerokai pažengusį simfoninį mąstymą, joje ištisi epizodai atskleidžia pučiamųjų instrumentų grožį. Diriguodamas S. Krylovas pabrėžė gracingai ir jautriai muzikuojančių styginių bei demonstratyviai į gležną peizažą įsiveržiančių pučiamųjų skambesio kontrastus, ryškias jų sąšaukas.

Lietuvos kamerinis orkestras bei viena įdomiausių Azijos pianisčių Yeol Eum Son atliko keturiolikmečio Felixo Mendelssohno Koncertą d-moll. Reikia pasakyti, kad šių metų festivalyje girdėjome ne vieną garbių kompozitorių jaunystės kūrinį. Mendelssohno Koncertas tapo vakaro kulminacija, sužavėta publika ovacijomis išsireikalavo bisų.

Puikią manualinę techniką turinti pianistė ja tarsi mėgavosi: muzika skambėjo ekspresyviai, maksimaliais tempais. Smulkutės muzikės esybė demonstravo valią aktyviam garsui, ryškiai dinamikai. S. Krylovas buvo puikus partneris atliekant ir publikos išprašytus bisus: žaismingą Fritzo Kreislerio–Pugnani „Meilės džiaugsmą“ bei Preliudą ir Allegro. Pastarasis kūrinys sukėlė prabėgusios jaunystės nostalgiją – jis nuolat skambėdavo M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestro, diriguojamo Sauliaus Sondeckio, repertuare.

Vilniaus festivalyje pirmąsyk pasirodė Paganini ansamblis iš Vienos (Paganini Ensemble Vienna). Bulgarų kilmės austrų smuikininko Mario Hosseno vadovaujamas kolektyvas prikelia vis daugiau pamirštų Paganini kūrinių, įtikinančių ir XXI a. melomanus, kad smuikininkas buvo ne tik klausytojus savo įmantria technika stebinęs atlikėjas, bet ir italų dvasią įkūnijęs kompozitorius. Šiandienos smuikininkams vis dar iššūkis yra garsieji kapričai smuikui solo bei kiti kūriniai.

Šį kartą ansamblis sukūrė ypatingą XIX a. europietiško miesto koloritą. Skambant neįmantriems kūriniams smuikui, altui, gitarai ir violončelei, galima buvo pasijusti esant Vienos parke, jaukioje tavernoje, kur suskamba ir dainos motyvas, ir senasis lendleris. Meistryste, kokybišku raiškiu garsu žavėjo vienas geriausių Austrijos gitaristų, Tarptautinio Prancūzijos radijo gitarų konkurso pirmosios vietos laimėtojas Alexanderis Swete, puiki altininkė Marta Potulska, solinius koncertus rengianti violončelininkė Liliana Kehayova. Atlikdamas populiariąją Paganini Temą su variacijomis (pagal Kapričą Nr. 24, op. 1), smuikininkas Hossenas pademonstravo ne tik meistrystę, bet ir stiliaus pažinimą, imponuojantį azartą teatrališkai pateikiant smuiko bravūrą.

Įdomu buvo XIX a. muzikos kontekste išgirsti šiuolaikinę kalbą – austrų kompozitoriaus Rainerio Bischofo (g. 1947) dodekafonine technika sukurtą Gitarų kvartetą „Nicolo“ (Gitarrenquartett Nicolo). Klausytojai galėjo įvertinti, kurlink per šimtmetį nukeliavo garso menas.

Visą mėnesį Vilniaus festivalis kvietė į neabejotinų scenos žvaigždžių iš viso pasaulio pasirodymus. „Tai susižavėjimas, nostalgija ir nuoširdi meilė vienam gražiausių ir paslaptingiausių Europos miestų – 700-ąjį gimtadienį švenčiančiam Vilniui“, – sakė festivalio vadovė Rūta Prusevičienė. Ar gali būti geresnė dovana miesto visuomenei nei kokybiškas, aukščiausios prabos menas ir gyvybingas kūrybinis potencialas? Telieka tai tvirčiausios grandys dabarties kultūrinėje dėlionėje, kurioje vis dažniau pasitaiko ir menkaverčių detalių.