Virpesių serenados: Naktinių koncertų „Nessun Dorma“ finišo refleksijos

Publikuota: 2024-09-02 Autorius: Tomas Bakučionis

Rugpjūčio 30-osios vakarą, matydama gausiau besirenkančius klausytojus, koncertų ciklo sumanytoja LMS prezidentė prof. Audronė Nekrošienė džiaugėsi, kad idėja pasiteisino, klausytojai atranda jaukią LMS Muzikos svetainę ir unikalų Medijų teatrą, o tai reiškia, kad privalome tęsti toliau!

Paskutinį koncertų-maratonų ciklo „Nessun Dorma“ vakarą pradėjo pianistas Darius Mažintas, kurį, nebijant perdėti, galima priskirti prie savičiausių nūdienos lietuvių pianistų. Kiekvieno pianisto savitumą apsprendžia tiek interpretacinis požiūris, tiek pianistinė technika. Darius Mažintas skambino rinktinius M. K Čiurlionio preliudus ir rinktinius F. Chopino noktiurnus, juos parinkdamas, gretindamas stilistiškai ir intonaciškai. Tačiau įdomiausia dalis yra tai, kaip interpretuodamas jis valdo kiekvieno kūrinio tempą, laiko tėkmę ir tai nebūtina sutalpinti visada į tam tikros logikos rėmus, nes interpretacinį paveikumą klausytojui lemia tos kelios mikrosekundės, kuomet Darius Mažintas pristabdo kūrinio laiką ar jį stumteli pirmyn. Dar vienas unikalus dalykas, tai - Dariaus Mažinto pianistinė technika. Virtuoziškumas čia yra antraeilis dalykas, daug įdomiau patirti, kaip skambesio jėga kuklesnis už koncertinį kabinetinis (nors ir Sauliaus Sondeckio memorialinis) „Petrof“ suskamba visa jėga ir visų obertonų grožiu. Pianistas paatviravo, kad daug specifinių technologinių dalykų mokėsi tiesiogiai iš įžymiojo Ivo Pogoreličiaus. Tačiau pasiekiamas garsinis rezultatas yra sunkiai paaiškinamas įprastiniais I. Niutono mechaninės fizikos dėsniais ar A. Einšteino realityvizmo teorija. Pianisto rankos, piršto, klavišo ir fortepijono mechanikos vienybė yra kažkur šalia viso to. Tai – jau metafiziniai dalykai, susiję su dvasinėmis praktikomis. Galbūt tai geriausiai ir atspindi laisvės troškimą ir laisvės dvasią muzikos interpretacijoje.

Pianistų Romualdo Lukošiaus ir Rimanto Jurkonio duetas mėgaujasi muzikos laisve, pokštauja ir džiugina klausytojus jau 40 metų. Taip ir šiame koncerte, jie „susodino“ prie bendro stalo skirtingų epochų, stilių ir žanrų kompozitorius. Ir taip šįsyk gimė neįtikėtinos muzikinės parafrazės, kur persipynė L. van Beethoveno sonatos tema ir nepaprastai populiari XX a. vidurio Hubert‘o Giraud (Iuberas Žiro) daina „Sous le ciel de Paris“ („Po Paryžiaus dangum“), kurią vyresnioji kartą bene geriausiai atsimena iš legendinės Edith Piaf repertuaro. Arba E. Griego fortepijoninio koncerto tema netikėtai išsivystė į ...populiarią sambą „Tico-Tico“. Gal kažkuriems puristams ir „ortodoksams“ tai atrodys kaip „muzikinis chuliganizmas“, bet muzikines parafrazes muzikos atlikėjai ir kūrėjai, o ypač klausytojai mėgo ir tuo mėgavosi nuo neatmenamų laikų, ir tai vėl gi yra tas muzikos laisvės, kūrybos džiaugsmo pojūtis, ypač, kai R.Lukošius ir R. Jurkonis šias aranžuotes atlieka su tokiu fantazijos polėkiu, meistryste ir subtiliai skoningu jumoru.

O štai paskutinis džiazo koncertas pranoko visus lūkesčius. Džiazo gitaristas Mindaugas Stumbras ir vibrafonininkas Marius Šinkūnas kartu groja jau keleri metai, todėl duete vienas kitą jaučia ir numano net iš pauzės tarp natų. Koncerte skambėjusių jų originalių kompozicijų įkvėpimo šaltiniu tapo XX a. 8-o dešimtmetyje iškilusių Amerikos džiazo korifėjų - vibrafonininko Gary Burton‘o, gitaristo Pat Metheny, legendinio pianisto Chick Corea kūryba. Abu muzikantai planuoja dalį šių kompozicijų įrašyti, netrukus turėtų pasirodyti ir Mindaugo Stumbro vinilinis albumas. Jaukioje Medijų teatro scenoje Mindaugo ir Mariaus duetas suskambėjo ne tik savitomis šių instrumentų tembrinėmis sąšaukomis, bet ir išradingomis, skoningomis originaliomis kompozicijomis, netikėtomis improvizacijomis, tarsi primenančiomis mums, kad muzika gali tarnauti tik žmogaus kūrybos laisvei.