Kas trukdo LMTA chorvedybos studentams skirti daugiau praktikos

Publikuota: 2015-04-25 Autorius: Choras.lt, Rasa Mikalajūnienė

2015 m. balandžio 17 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vyko LMTA mišraus choro (nuotr., vadovai doc. Dainius Puišys, doc. G. Venislovas ir prof. Jurijus Kalcas) koncertas. Dirigavo choro dirigavimo katedros magistrantai – Jaunius Šakalys (nuotr., prof. Povilo Gylio kl.), Rūta Kavaliauskytė (prof. T. Šumsko kl.), Brigita Stanislauskaitė (prof. Č. Radžiūno kl.), Vita Diškevičiūtė (doc. G. Venislovo kl.), Gabrielius Buzas ir Marija Pilibavičiūtė (prof. Viktoro Masevičiaus kl.).

Koncertas paliko labai malonų įspūdį savo įdomia programa, profesionaliu jos atlikimu ir jaunųjų dirigentų sugebėjimu vesti chorą. Koncerto pradžioje choras su solistais (Brigita Stanislauskaitė (sopranas), Milda Zapolskaitė mecosopranas), Mindaugas Bargaila (tenoras) ir Daniel Monteagudo Garcia (bosas) ir f-no akompanimentu (A. Anusauskas) atliko J. S. Bacho kantatą BWV150 (4 dalis), po to nukeliavo į XVI-ąjį amžių – skambėjo trys Renesanso kompozitorių O.di Lasso, L. Marenzio ir G. P. da Palestrina kūriniai, tada nuskriejo į romantikos kupiną XIX-ąjį šimtmetį (F. Mendelssohno, A. Grečaninovo, S. Tanejevo opusai) ir sugrįžo į dabartinį laikotarpį (R. Dubra, A. Martinaičio, G. Svilainio, J. Juozapaičio, E. W. Barnum kūriniai).

Solidžiausią programą paruošė Jaunius Šakalys - J. S. Bacho kantatos “Nach dir, Herr, verlanget mich” 1-3 ir 7 dalis, O. di Lasso “Miserere mei, Domine” ir F. Mendelssohno „Rudens dainą“ iš ciklo „Pirmoji pavasario diena“, op.48. Rūta Kavaliauskytė dirigavo L. Marenzio „Ergo non vis abire“ ir A. Grečaninovo “Ant nepasiekiamo šlaito” op. 4 nr.4. Pirmasis kūrinys, atrodo, nepavyko taip sklandžiai, kaip pati dirigentė norėjo, o antrasis suskambo labai šiltai, pilnas rusiškojo romantizmo dvasios – neišsipildančių svajų ir ilgesio (už lango suposi ir šoko snaigės!). Gabrielius Buzas klausytojų džiaugsmui ir dėstytojų teismui pateikė gerai paruoštus G. P. da Palestrina „Exultate Deo“ ir A. Martinaičio „Vėlyvasai lietus“. Labai gražaus choro palaikymo susilaukė Marija Pilibavičiūtė, dirigavusi F. Mendelssohno „Jauchzet dem Herrn, alle Welt“ ir G. Svilainio „Oi aš vakar vakarėlį“. Stilistiškai teisingai ir sklandžiai nuskambėjo Brigitos Stanislauskaitės diriguojami S. Tanejevo „Bokšto griuvėsiai“ op.27 nr.3 ir R. Dubra „Salve Regina“. Koncertą užbaigė Jurgio Juozapaičio „Obelėle žydinti“ ir E.W.Barnum „The Sounding Sea“, dirigavo Vita Diškevičiūtė.

Po koncerto pakalbinome LMTA choro dirigavimo katedros dėstytoją prof. Viktorą Masevičių (nuotr.), dirbantį šioje aukštojoje mokykloje nuo 1977 metų. Profesorius mielai apibūdino dabartinę situaciją LMTA chorvedybos katedroje ir pagvildeno kai kuriuos aktualius nūdienos klausimus.

Prieš baigdami akademiją studentai turi galimybę surengti porą koncertų visuomenei – tokia tradicija.

Pagal LMTA chorvedybos katedros reiklavimus studijų programos sudarytos taip, kad žiemą vyksta egzaminas prie fortepijono, kad tam laikui studentui jau būtų susipažinę su egzamino programa, o pavasarį, diriguodami chorui, jau galėtų kažką pasakyti. Vieniems tai geriau pasiseka, kitiems ne taip gerai, ir tai priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia - nuo pačių studentų: vienais metais ateina ryškios veržlios asmenybės, o kitais - studentai, kurie galvoja tik kaip nors pabaigti - tiek bakalauro, tiek magistro studijose. Kai pats mokiausi Maskvoje, aspirantūroje, ten buvo susirinkę jauni žmonės iš tuo metu vadintos “plačiosios tėvynės” - per mėnesį studentas padarydavo daugiau nei dabar per pusę metų, nes tai buvo rinktinė, muzika gyvenanti publika, žmonės, pasiryžę dirbti dirigento darbą. O dabar yra šiek tiek abejojančių, kuo jie bus, ar tikrai iš to duoną valgys, ar pasireikš ar išnyks kaip dūmas...

Būtų labai gerai, kad būtų didesnė konkurencija magistrantūros studijoms.

Pas mus vyksta įdomus dalykas: neretai patys ryškiausi ir geriausi studentai, baigę bakalauro studijas, pasuka kitur – išvažiuoja į užsienį. Suprantamas jų noras išvažiuoti, pasižiūrėti, suprantamos ir jų viltys - o gal ten kitaip... Bazinis paruošimas mūsų akademijoje yra labai stiprus, bet kitose šalyse, užsienio muzikos akademijose Hamburge, Paryžiuj ar kitur, yra stipresnės senosios muzikos atlikimo tradicijos, gilus Mozarto, Bacho, senosios muzikos stilistikos žinojimas. Lietuva iki nepriklausomybės atgavimo buvo šiek tiek atribota nuo pasaulinių tendencijų, bet labai gerai pažinojo romantinį stilių ir rėmėsi juo – aišku, rusų ir lietuvių muzika. Reikia pažymėti ypatingą, unikalų lietuvių chorinės literatūros reiškinį ir turtą – lietuvių liaudies dainų aranžuotes, jų harmonizavimą, išplėtojimą. Tai tas atvejis, kai tam tikras atskyrimas padėjo išsaugoti kažką savo ir net išvystyti. Kita vertus, mes mažai pažinojome Europos kultūros ir stilistikos tendencijas. Tie, kas turi nusistatymą pažinti, tobulėti - ieško kažko naujo. Aš ypatingai džiaugiuosi, kai matau studentų veržlumą, o tokių yra, ir mano klasėje taip pat. Studentai skirtingi. Vieniems užtenka bendrų ir pagrindinių reikalavimų įvykdymo, kiti veržiasi, nori daugiau. Sudarydamas programas (su studentais kalbam, tariamės dėl jų), taikau ant ribos tarp to, ką jie norėtų padaryti ir ką jie gali padaryti. Sąmoningai tai darau, siekdamas palaikyti jų veržlumą. Ilgainiui, tikiuosi, tai pakreips dabartinę situaciją taip, kad ir po bakalauro studijų daugelis, ir tie gabesnieji, liks čia studijuoti. Mano manymu, bakalauro studijos turėtų būti orientuotos daugiau į individą, į kiekvieną žmogų ir jo galimybes. Į tai bendrieji planai neatsižvelgia. Čia yra viena iš problemų. Tai priežastis to, kad po bakalauro studijų studentai stengiasi išvažiuoti, nes čia pamato, na, ne sąstingį, bet nežinau, kaip tai pavadinti...

Kuo skiriasi dabartinis studentas nuo studijavusio prieš 30 metų.

Labai sunkus klausimas. Pirmiausia, teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, kad prieš 20-30 metų buvo vienodesnis stojančiųjų kontingentas savo pasiruošimu, pvz. nebuvo tokių, kurie nevaldo instrumento. Dabar yra net ir magistrantų, kurie nelabai valdo instrumentą. Taip jau natūraliai susiklostė, kad yra didžiulė diferenciacija. Tenka pripažinti, kad kai kas prieš 30 metų nebūtų įstojęs čia su tokiu pradiniu pasiruošimu, su kokiu yra priimami į akademiją dabar. Be to, buvo kitokios tradicijos. Natūrali talentingų gerai paruoštų jaunų žmonių tėkmė liedavosi į akademiją iš Čiurlionio meno mokyklos arba Gruodžio konservatorijos. Dabar, kai valstybės sienos atsidarė, atsirado kitos galimybės: jaunimas važiuoja į Zalcburgą ir kitur, o mes truputuką stokojam tų syvų. Vienas kitas gabus žmogus, kuris kukliau save vertina, pasilieka Lietuvoje. Tiems veržlesniems žmonėms atsivėrusios galimybės. Turėtumėm skatinti tą jų veržlumą ir individualiai žiūrėti į kiekvieną.

Užsienio akademijose studentai turi daugiau praktikos

Mūsų muzikų paruošimas ir dirigavimo mokyklos lygis yra gana aukštas – tiek akademijoje, tiek Čiurlionio mokykloje. Mūsų mokiniai moka dirbti, moka mokytis, ir dėl savo darbštumo ir talento jie yra graibstomi ir Norvegijoje, ir kitur. Ten jiems skiriamos stipendijos, sudaromos geresnės sąlygos, nei gali pasiūlyti Lietuva. Įdomu ir tai, kad jų programos taip sudarytos, kad studentas iškart įjungiamas į praktiką - iš anksto žinoma, su kuo ir kokioje srityje būsimasis chorvedys dirbs, ar specializuojasi senojoje muzikoje, ar vokalinio ansamblio dainavimo, ar kažkurioje kitoje srityje. Ten jie turi daugiau praktikos, o mūsų akademijoje studentai praktikos turi palyginus mažai. Katedroje stengiamasi viską daryti, rengiami koncertai, bet to per mažai. Kol tampama dirigentu, kolektyvo vadovu, reikia turėti labai daug praktinių valandų, daug repetuoti su choru, pačiam ruošti programas, reikia labai daug bendrauti su kolekyvu. Turime ir mes tokių ryškių asmenybių, magistrantų, kurie jau dirba – chormeisteriauja. Jie save mato tame darbe.

Kas trukdo LMTA chorvedybos studentams skirti daugiau praktikos

Kažkada prieš daug daug metų LMTA choras buvo išsklaidytas pagal kursus – I, II, III, IV kurso chorai tam, kad studentai turėtų daugiau praktikos, bet tai nelabai pasiteisina, tiesą sakant... Vistik yra programos, ir praktiškai visų kursų studentai gauna padiriguoti chorui, gal tik pirmojo mažiau. Jei padarytume kursinius choriukus, nebeliktų pagrindinio choro, kuris turi ne tik studijines, bet ir reprezentacines funkcijas. Trukdyti niekas netrukdo, bet kita vertus, reikia labai skatinti tuos (ką mes ir darom), kurie pradeda kad ir nedidelį darbelį – pvz, chormeisterio. LMTA vyksta mokomasis procesas – teorinis ir praktinis, bet to yra mažai. Įsivaizduoju, kad jau nuo antro, vėliausiai nuo trečio bakalauro kurso būsimasis chorvedys būtinai turėtų dirbti su ansambliu ar su choreliu, arba bažnyčioje pavargonininkauti, kad darbas būtų susietas su studijomis, o jau dėstytojai patartų, kaip ir ką daryti. Studentas pats to turi norėti, bet jei pasiremia ant Maximos kasos (aš ne prieš Maximą)...?

Perspektyvos, įsidarbinimo problemos

Pasakyčiau taip: aš patenkintas, kad iš mano studentų 80% jau dirba profesinėj linijoj. Kaip orkestrantai solistai paskęsta orkestruose, taip ir mūsų studentai eina dainuoti į profesionalius kolektyvus - „Vilniaus“ chorą, į kurį labai kviečia profesorius Gylys, į “Jauną muziką “ pas Vaclovą Augustiną, Lietuvos ansamblį, o kurie turi stiprų balsą, tuos Radžiūnas kviečia į Operos teatro chorą. Kai kas su vaikais dirba. Pagaliau užsidirba kokį eurą, garantuojantį pragyvenimo sąlygas. Tie, kas nori save realizuoti profesine linkme, tai jie tą ir padaro. Šiais metais choro dirigavimo katedra turi du puikius doktorantus – Egidijų Kavecką ir Liną Balandį. Tie, kurie tikrai nori, veržiasi – pasiekia. Jie net savo kolektyvus sukuria. O kad kas pasiūlytų chorvedžio darbą – šito tai nėra. Vyresnė karta dar neskuba nueiti, ir klausimas, ar to reikia. Jaunimas pats prasiveržia, kai nori. Kas instrumetą valdo, kas vargonus, kas, žiūrėk, eina dirbti į bažnyčią ir taip toliau ir panašiai. Apskritai, aš nežinau žmogaus, kuris dirbtų viename darbe, įskaitant ir koncertmeisterius. Pavyzdžiui, visi LMTA chorvedybos katedros dėstytojai turi po vieną ar du chorus. Kita vertus, studentai dabar nepaprastai reiklūs. Autoritetą turi tas dėstytojas, kuris turi chorą. Tai yra pavyzdys studentams.

Palinkėjimai studentams

Palinkėčiau veržlumo, noro, siekio ir tikėjimo savim, nes jei pats savimi tikėsi, tai ir kiti pastikės, ir turėsi visą reikalingą įtaigą kaip dirigentas ir vadovas.