Teskamba laisvės muzika laisvoje Lietuvoje

"Teskamba laisvės muzika laisvoje Lietuvoje", - tokiu Krašto apsaugos ministro Juozo Olekos palinkėjimu lapkričio 5 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje prasidėjo vakaras, skirtas paminėti Lietuvos Garbės sargybos kuopos  orkestrą. Jo vadovai – kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas, dirigentas – kapitonas Dainius Pavilionis.

Šis orkestras, sutinkantis pačius reikšmingiausius į Lietuvą atvykstančių visų valstybių svečius, dalyvaujantis pačiuose reikšmingiausiuose valstybės renginiuose, kariuomenės ceremonijose ir šventėse, mūsų valstybę reprezentuojantis užsienio festivaliuose – Lietuvos valstybės vizitinė kortelė. Požiūrį į tai, kam rūpi kokia ji, pamatėme koncerte. Pasirodo, tai buvo įdomu, pagarbu tik niekada kultūros nestokojusiam ministrui Juozui Olekai. Pasigedau kitų valdžios žmonių puokščių. Tačiau su jubiliejumi sveikino daugybė tikrų draugų, pučiamųjų muzikos entuziastų, profesionalų iš visos Lietuvos. Būtent šis orkestras – ne karinių sraigtasparnių elementas, bet svarbus Lietuvos muzikinės kultūros reiškinys, gebantis įvertinti pučiamųjų meno Lietuvoje patirtį, naujam skambėjimui prikelti mūsų muzikoje geriausius, pamirštus kūrinius, gyventi dabartimi, ugdyti jaunus muzikus ir išmoningai puoselėdami pučiamųjų orkestrų meną, rodyti gerą pavyzdį kitiems kolektyvams. Tai įrodė įvykęs koncertas.

Istoriją pradėjo nuo vaikystės greta žemaičių kapelijų buvęs Justinas Jonušas (1938–2013). Mokęsis Klaipėdoje, Vilniaus aukštosiose mokyklose, nenustigdavo ramiai mokytojaudamas. Dainuojančius, grojančius kvietė į įvairius ansamblius. 1966 m. sukūręs ir septynerius metus vadovavęs Klaipėdos miesto profesionaliam  pučiamųjų instrumentų orkestrui, savotiškai pasirengė vadovauti aukštos kvalifikacijos muzikantų sambūriui.

1991-ieji tapo lemtingi. Gerai užsirekomendavęs su Vilniaus inžinerinio statybos instituto studentų pučiamųjų instrumentų orkestru „Inžinerija“ (1973–1991), J. Jonušas buvo pakviestas įkurti Nepriklausomos Lietuvos centrinį kariuomenės Garbės sargybos kuopos pučiamųjų instrumentų orkestrą. 2008 m. orkestras buvo pavadintas Lietuvos kariuomenės orkestru.

Kokie buvo jo „protėviai“? 1918-ųjų metų kapelmeisteris Juozas Gudavičius (1872–1939) sukūrė DLK Gedimino pulko „dūdų“ orkestrą. 1935–1937 m. – Vytauto Didžiojo Trečiojo pėstininkų pulko  pučiamųjų orkestro kapelmeisteris Kėdainiuose buvo Bronius Jonušas (1899–1976). 

Manoma, kad XX a. trečiame dešimtmetyje visi Lietuvos kariuomenės pėstininkų ir kavalerijos pulkai turėjo savo etatinius orkestrus. 1928 metais buvo leista įkurti Karo muziejaus orkestrą. Šešiolikos muzikantų kolektyvą, pavadintą Karo invalidų orkestru, subūrė J. Gudavičius. Tai buvo sunki pradžia. „Kovo  mėnesio 30 dieną, keliaudamas iš Marijampolės į Alytaus frontą, orkestras mokėjo griežti tris maršus ir himną“, – rašė J. Žilevičius. Vėliau pučiamųjų orkestrų muzika skambėjo ne tik eitynėse, bet ir vasarėjančiuose Birštono, Palangos, Kulautuvos parkuose. Orkestrą sukurti buvo sunku: trūko  instrumentų, gerai grojančių muzikantų, kūrinių, natų. Dažnai grodavo  instrumentuotas dainas „Valio, vytiečiai“, „Kur bėga Šešupė“, popuri „Tėvynės garsai“ ir kt. Orkestrantai buvo įdarbinami kaip Karo muziejaus tarnautojai. Toks orkestras turėjo kelias funkcijas: privalomą reprezentacinę ir specifinę kultūrinę. Todėl jis privalėjo dalyvauti visose tautinėse, karinėse šventėse ir iškilmėse, grodavo sutinkant garbius muziejaus svečius, jiems ir kauniečiams rengdavo specialias menines programas.  

Karinio orkestro pasirodymais garsėjo Birštono kurortas. Pasak Kęstučio 5- ojo pulko ir kurorto 1935 gegužės 17 d pasirašytos bendradarbiavimo sutarties, fleitisto virtuozo Florijono Valeikos vadovaujamas trisdešimties muzikantų orkestras kurorte birželio– rugsėjo mėnesiais turėsiąs groti kiekvieną dieną. Muzikantams skirti kambariai ir maistas.

1936 m. kariuomenei išleistame įsakyme Nr. 70 išaiškinamos orkestro egzistencijos sąlygos: lėšų orkestrai galėjo užsidirbti grodami įvariuose vakarėliuose, gegužinėse, šokiuose, miestelių šventėse. 45 procentų uždarbio būdavo pervedama kariuomenei, 15 procentų tekdavo orkestrui dirigavusiam  kapelmeisteriui, o 40 procentų muzikantai po koncerto pasidalindavo lygiomis dalimis.

Kariniai orkestrai visuomenėje buvo populiarūs. Grodavo nesudėtingus, nuotaikingus kūrinius, valsus, polkas, liaudiškomis melodijomis paremtus maršus. Populiariausi buvo labai profesionaliai sukomponuoti Br. Jonušo maršai.

Teko matyti tą ypatingą Justino Jonušo kūrybinį polėkį kuriant kariuomenės orkestrą jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Rūpinosi perspektyviais muzikantais, instrumentų komplektavimu. Ypač svarbi buvo repertuaro problema. Suskambo rūpestingai parengti puikūs Lietuvos kariuomenės kapelmeisterio Br. Jonušo maršai. Tačiau J. Jonušui buvo svarbu ne tik gerai pagroti privalomą šiam orkestrui repertuarą  – įvairių valstybinių himnus, kariuomenės susitikimuose su visuomene dalyvauti defile programose. Jis siekė sukurti savitą orkestro veidą. Klausydavo, žiūrėdavo, aptardavo kitų valstybių orkestrų programas. Grojant skirtingų žanrų, epochų kūrinius orkestras augo. Jau po metų kasdienio darbo jis nė iš tolo nepriminė žmonėse vadinamos „duchavuškės“ egzistavimo parkuose laikų. Jau per pirmuosius penkerius metus buvo paruoštas pluoštas naujų kūrinių, kurie tuojau buvo įrašyti magnetofono juosetelėse, radijo, televizijos studijose.

Orkestras dalyvavo Europos karinių orkestrų paraduose, festivaliuose Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje. 1996 m. Grand Prix laimėjo Lenijoje vykusiame pučiamųjų orkestrų festivalyje „Auksinė lyra“. 1997 m. –  grojo NATO būstinėje ir, kaip tuosyk juokavo J. Jonušas, „mums buvo suteikta galimybė pirmiesiems patekti į NATO“. Sekė sėkmingi pasirodymai Europos karinių orkestrų festivaliuose Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Belgijoje, Estijoje, Švedijoje, Čekijoje, koncertai su olandų dirigentu ir trombonistu Dirku Lautenbachu. Su orkestru yra groję Antanas Taločka (klarnetas), Artūras Laurinavičius (trombonas), Egidijus Ališauskas (birbynė), Povilas Stravinskas (fortepijonas), Sergijus Kirsenka (tūba), Daumantas Slipkus (fortepijonas) ir kiti atlikėjai. Kolektyvas akomponavo dainininkams Virgilijui Noreikai, Asmik Grigorian, Veronikai Povilionienei, Carsie Sawyer ir kitiems atlikėjams bei ansambliams. Orkestrui dirigavo prof. E. Vanoosthuyse (Belgija) ir kiti.

1995 m. orkestras įrašė pirmą garso plokštelę. Po dvejų metų kompaktinę plokštelę „Maršai“. Tais metais jau pagrojo ryškiai augantį orkestro meistriškumą rodančius kūrinius – Moriso Ravelio „Bolero“, George Gershwino „Žydriąją rapsodiją“. Orkestras brendo atlikdamas įvairų repertuarą. Susitikimuose su visuomene, koncertuose skambėjo  P. Mascagni Intermezzo iš operos „Kaimo garbė“, A. Dvořako Devintosios simfonijos „Iš Naujojo Pasaulio“ finalas, škotų liaudies melodija „Kalnų katedra“,  A. Waigneiso „Storia eroica“, Tauro Adomavičiaus, Algimanto Raudonikio, Kazimiero Daugėlos, Rimanto Giedraičio maršai, kiti kūriniai. „Klausau daug kitų valstybių orkestrų. Jie parengia įdomiausių programų, negirdėtų orkestruočių. Ieškau galimybių jas gauti. Pavyzdžiui, girdėjau orkestrus, kuriuose groja įvairūs liaudies instrumentai: ragai, dūdmaišiai, kitokie instrumentai. Ir mes turime   birbynę, labai gerą muzikantą – Egidijų Ališauską, – galėtume pagroti. O jeigu panaudotume skudučius? Giedraitis mums parašė pjesę, kurioje groja skudučiai. Kodėl nepabandyti, neparodyti mūsų tautinio skambesio? Gal ateityje ir ragus pabandysim?“, – viename interviu kalbėjo J. Jonušas.  Su pasisekimu buvo atliekama Kazimiero Daugėlos aranžuota Eduardo Balsio Andante cantabile birbynei ir orkestrui . 

J. Jonušo iniciatyva pradėjęs, dabar orkestras turi sukaupęs per tūkstantį lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, kurie saugomi kasetėse ir kompaktinėse plokštelėse. Taip pat nemaža orkestro įrašų yra ir Lietuvos radijo ir televizijos fonotekose. Orkestras puoselėja kūrybinius ryšius su JAV, Belgijos, Vengrijos, Latvijos, Olandijos, Vokietijos kariniais orkestrais. Nuo pat įkūrimo pradžios bendradarbiauja su kariniais orkestrais ir jų dirigentais iš Europos Sąjungos ir NATO šalių. Ir šį kartą su 25-mečiu orkestro pasveikinti atvyko Estijos bei Latvijos karinių orkestrų vadovai. Prisiminė gražų bendradarbiavimą, išreiškė nuoširdų grožėjimąsi koncertu ir išgirstu meniniu orkestro lygiu.    

Taip su muzika į Europą žygiavo Lietuva. Orkestrą pradėjome girdėti reikšminguose Lietuvoje vykusiuose kultūros ir politinio gyvenimo renginiuose, Lietuvos ir pasaulio dainų šventėse. J. Jonušui suteiktas majoro karinis laipsnis (1994), apdovanotas Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ garbės ženklu (1996), Gedimino V laipsnio ordino Riterio kryžius (1998). Deja, 2013-siais nutruko gyvenimo ir kūrybos stygos.

Iki IX-ojo Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionato, kuriame dalyvavo 36 orkestrai, nugalėtojo titulo 2009-siais Kariuomenės orkestrą jau atvedė puikus birbynininkas, ir dabar kuriantis įdomias interpretacijas, Egidijus Ališauskas. Jis apdovanotas kaip geriausias čempionato dirigentas, geriausiai orkestras atliko privalomą kūrinį – olandų kompozitoriaus Jan Van der Roost kūrinys „Kebek“. E. Ališauskas 1996 m. baigė birbynės specialybę prof. Prano Tamošaičio birbynės klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Biografiją puošia daugybė koncertų Lietuvos bei užsienio festivaliuose, tarptautiniuose projektuose Kolumbijoje, Vengrijoje, Malaizijoje, Olandijoje, Estijoje, Latvijoje ir kitose šalyse. Tarptautinio konkurso laureatas grojo su Rygos pučiamųjų orkestru, Rygos kameriniu orkestru, Lietuvos Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir kt. Nuolat bendradarbiauja su žymiais Lietuvos bei užsienio kompozitoriais, įdomiais scenos partneriais. Dirigavimą studijavo    prof. Juozo Domarko klasėje. 1997 m. pradėjo vadovauti liaudies instrumentų orkestrui. Nuo 2007-ųjų jis – reprezentacinio Lietuvos Garbės sargybos kuopos  orkestro vadovas.

Minėdami orkestro 25-metį, orkestras ir visa salė pagerbė savąjį Maestro  ir kitus Išėjusiuosius. Liejosi muzikaliai, raiškiai Ingridos Rupaitės su orkestru atlikta ilgesinga smuiko giesmė. Koncerto programa sudaryta tęsiant savo pirmapradžio Maestro strategiją. Apgalvotai siekta parodyti orkestro galimybes atlikti įvairių žanrų muziką, gebėti būti dabartį atliepiančiu kolektyvu, atskleisti muzikantų individualią, jų grupių meistrystę ir orkestrinio muzikavimo brandą. Todėl skambėjo netradiciniai orkestriniai kūriniai, įdomios aranžuotės, jautriai grojami akompanimentai. Pirmiausia būtina išskirti J. Pakalnio kūrybos tyrinėtojo Vaclovo Juodpusio pagalba K. Daugėlos „prikeltą“ iš užmaršties Juozo Pakalnio „Romantiškąją uvertiūrą“. Kompozitorius-aranžuotojas K. Daugėla žinomas kaip puikus meistras, ne tik gerai pažįstantis, bet ir jaučiantis orkestrą. Jo maršas „Ąžuolėlis“ 2000 m. paskelbtas „Geriausių pasaulio maršų enciklopedijoje“. Originalūs ir aranžuoti jo kūriniai atliekami Lietuvos bei Europos šalių orkestrų, leidžiami žinomų leidyklų. Puikiai instrumentuotas ir J. Pakalnio kūrinys, gerai D. Pavilionio diriguojamo orkestro perteiktas: muzikaliai išbalansuotos instrumentų grupės, jautri dinamika, išryškinta muzikos epizodų charakterių kaita. Šis dirigentas į orkestrą įsiliejo po darbo Klaipėdos muzikiniame teatre. LMTA J. Domarko auklėtinis Rukloje baigė vadų kursus, tapo leitenantu. Dirbant su orkestru juo jaustis nebūtina, tačiau verta ieškoti galimybių atskleisti tikrai turimas dirigento potencijas.

Įdomūs, spalvingi, nesunkiai suvokiami koncerte skambėjo net muziką kinui rašiusiųjų kūriniai. Girdėjome Miklós Rózsa,  Friedricho Guldos, Davido Arnoldo, meksikiečio Arturo Márquez Danzóno partitūras.  Grigoro Dinicu  „Hora Staccato“ ir visų pūtikų pažįstamas „Venecijos karnavalas“ patvirtino orkestrą esantį ir labai profesionalų, ir žaismingą.

Koncerte dalyvavo solistai. Grožiu publiką žavėjusi Viktorija Miškūnaitė atliko Madama Butterfly ariją iš Giacomo Puccinio operos, Džiuditos ariją iš Franco Leharo operetės „Džiudita“, skoningai Edith Piaf „Po Paryžiaus dangumi“. Violončele solo su orkestru grojo Povilas Jacunskas. Skambėjo ir Veronikos Pavilionienės su „Blezdinga“ atlikta viena iš lietuviškų karo dainų. Ir dar Gytis Paškevičius, ir dar vienas posmas, ir dar viena daina... Visa tai, ko buvo per daug.

Puikiai koncertą vedė Marius Žiedas (prisipažino buvęs trombonistas!). Klausytojai galėjo įsitikinti ką reiškia scenoje matyti ir girdėti profesionalą...
K. Daugėlos maršu vakaras-šventė baigėsi >>>

Pilnutėlei salei ji suteikė žaismės, nuskaidrino vėjuotą rudenį, kitų orkestrų kapelmeisteriams suteikė progos pamąstyti, o muzikantams priminė orkestrą palikusius draugus, keliones, koncertus ir atliktos muzikos džiaugsmą.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Egidijus Ališauskas

Birbynininkas, Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteris

Kazys Daugėla

Kompozitorius, aranžuotojas, dirigentas, LMTA profesorius

Justinas Jonušas

Dirigentas, atsargos majoras

Ingrida Rupaitė

Smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė, Vilniaus m. savivaldybės šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertmeisterė, LMTA asistentė, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytoja