Vilniaus festivalyje - vargonų solo

Publikuota: 2017-06-22 Autorius: Agnė Petruškevičiūtė
Vilniaus festivalyje - vargonų solo

 Pirmąkart Vilniaus festivalyje - vargonų solo

 

Pirmą kartą Vilniaus festivalio programoje nuskambėjo solinis vargonų muzikos koncertas. Susidomėjimas buvo didžiulis - nemažai melomanų gerą valandą trukusio koncerto šv. Kazimiero bažnyčioje klausėsi stovėdami.

Vilniaus festivalio kvietimu Lietuvoje pirmąsyk koncertavo Hayo Boerema - olandų Roterdamo konservatorijos dėstytojas, vargonininkas plačiai žinomas savo improvizacijomis.

Koncerto programa aprėpė kelis šimtmečius: nuo renesanso iki pat šių dienų, joje išryškėjo ir skirtingos vargonų mokyklos: olandų, vokiečių, prancūzų. Vilniaus festivalio organizatorių prašymu, vargonininkas į programą įtraukė Olivier Messiaeno muzikos, į kurią dabar ypatingai gilinasi - ruošiasi įrašyti visą gausią kompozitoriaus vargoninę kūrybą.

Prasidėjo koncertas J.S.Bacho Tokata ir fuga F-dur - unikalios formos ir harmoninės struktūros kūriniu. Įdomi detalė, kad tokata ir fuga nebuvo sukurtos vienu metu. Tokata buvo parašyta greičiausiai kompozitoriui gyvenant Kiotene (apie 1717-1723) ir yra žymiai labiau ištobulinta, nei fuga (be to ir ilgiausia iš visų Bacho preliudų) ir panašu, kad ji nebuvo kuriama specialiai į porą šiai fugai, o galbūt net buvo atliekama paties Bacho kaip savarankiškas kūrinys, be jokios fugos išvis. Hayo Boerema pasirinkta registruotė buvo skaidri ir šviesi, touché pakankamai aiškus bažnyčios akustikoje, ir nors retsykiais lyg dingdavo pulsacija, bendras įspūdis buvo labai šviesus ir lengvas, tiek tokata, tiek fuga nebuvo rėksmingos ir griozdiškos, puikiai perteiktas ir išlaikytas kūrinio charakteris (juk pagal afektų teoriją F-dur tonacija išreiškiama ramybė, džiaugsmas, šviesa).

Po Bacho sekė bene žymiausio olandų renesanso epochos  kompozitoriaus ir vargonininko Jano Pieterzsoono Sweelincko Variacijos “Onder een linden groen” (“Po žalia liepa”). Tais laikas improvizavimas buvo įprastas reiškinys. Sweelinckas improvizuodavo tiek populiariomis to meto liaudies dainelių, tiek sakralių kūrinių temomis, tiek pagal melodijas, gimstančias jo vaizduotėje. “Po žalia liepa” - populiari to meto olandų liaudies daina apie meilę - Sweelincko kompozicijoje plėtojama ir varijuojama keturiose variacijose. Hayo Boerema temai pademonstruoti pasirinko krumhorno registrą - sprendimas tikrai vykęs ir įtaigus. Keturios po to sekusios variacijos buvo palaipsniui garsinamos, kas suteikė visam kūriniui papildomo organiškumo (pati kompozicija ornamentuojama labai nuosekliai, kiekvienos sekančios variacijos faktūra tirštinama pamažu, kompozitorius naudoja įvairiausias kontrapunktines priemones, prideda dar ir chromatizmų, kurie turint omeny tų laikų vargonų derinimą turėjo skambėt ypač spalvingai, nors šių dienų žmogui ko gero rėžtų ausį). Atlikėjo interpretacija labiau priminė improvizaciją - tai sukūrė stiprų natūralumo, autentiškumo įspūdį besiklausantiems (lyg pats Sweelinckas būtų prisikėlęs ir sėdęs paimprovizuoti).

Renesansą keitė klasicizmas - Wolfgango Amadėjaus Mozarto Fantazija f-moll. Reiktų pažymėti, kad pati koncerto programa išmoningai parinkta ir sudėliota kontrasto principu, todėl nebuvo nė šešėlio nuobodulio. Kontrastai patys įvairiausi: tiek epochos su sava stilistika, tiek labai skirtingi savo natūra kompozitoriai, tiek patys kūriniai - neabejotinai reprezentatyvūs kiekvieno laikmečio pavyzdžiai. Žinia, klasicizmo epochoje vargonams sukurtos muzikos toli gražu nėra tiek daug, kaip baroko ar romantizmo periodais. Mozartas ne išimtis, jo kūrybos kataloge vos keli opusai originaliai skirti vargonams. Vienas tokių - Fantazija f-moll, H.Boeremos buvo atlikta labai preciziškai, kūrinio dalių charakteriai perteikti įtaigiai, štrichai - tikslūs, kompozicijos sekcijos gražiai kontrastavo tarpusavyje savitomis tembrinėmis spalvomis.

Vėliau iš klasicizmo persikėlėme į šiuos laikus, olandų kompozitoriaus Ad Wammes 1989 metais sukurtą pjesę “Miroir”. Joje dešinė ranka groja tą patį motyvą visus 140 kūrinio taktų, o kairė ranka ir kojos “prideda papildomas detales ir mažus melodijos fragmentus; mirguliuojančios tekstūros sukuria hipnotizuojantį efektą, lyg šokantys spinduliai ar saulės zuikučiai.”[1] Kūrinys baigiasi netikėtai - lyg saulė būtų pasislėpus už debesies ir zuikučiai staiga išnykę.

“Miroir” kompozitorių išgarsino už Nyderandų ribų ir jau buvo įrašytas 13-oje kompaktinių plokštelių.

Olivier Messiaeno “Les Corps glorieux” (“Šlovingieji kūnai”) dalys šiame koncerte nuskambėjo lyg šiam atlikėjui kurtos, - pojūtis buvo lyg staiga persikeltum į visai kitą pasaulį. Aišku, iš dalies kalta ir be galo savita Messiaeno muzikinė kalba - beje, kūrinys žymi jos kitimą, naujų priemonių atsiradimą (jame jungiasi tiek indų klasikinės muzikos, tiek grigališkojo choralo elementai) - bet toli gražu ne kiekvienas atlikėjas sugeba ją perprasti ir perteikti, o tai iškart akivaizdu klausytojams.

Šv.Kazimiero vargonai nėra labai tinkami prancūzų muzikai groti (šioje bažnyčioje stovi 1968 metų vokiškojo neobarokinio tipo instrumentas), jie neturi pakankamai 8 pėdų ir kitų XX a. pirmos pusės prancūzų vargonams būdingų spalvingų registrų, bet atlikėją gelbėjo puiki erdvės akustika ir jo paties išmonė.

Les Corps glorieux, vienas iš trijų vargoninių kompozitoriaus ciklų, parašytų ankstyvuoju kūrybos periodu (t.y. iki II pasaulinio karo), susideda iš septynių dalių, kiekvienoje kurių pristatomas savas muzikinis ir teologinis argumentas. Šiame koncerte pasirinktose dalyse atlikėjas labai aiškiai perteikė Messiaeno idėjas. Les Eaux de Grace (Malonės vandenys, “Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių” Apr. 7,17) impresionistinio skambesio dalyje, buvo girdimi trys orkestriniai tembrai, kurių melodinės linijos juda savu tempu ir skambėdamos vienu metu sukuria švelnų, svajingą ir kartu paslaptingą  vandens bangavimo, tekėjimo pojūtį. Vandenys, kurie teka nesustodami, amžinai.

Force et agilité des Corps glorieux (Šlovingųjų kūnų galia ir judrumas, “Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas.” 1 Kor 15, 43) - dalis, pilna repetatyvinių natų sugrupuotų 4+4+3, savo vitališkumu ir jėga primena Stravinskio Šventajį pavasarį. Šia dalimi Messiaenas norėjo išreikšti jėgą, greitį ir lankstumą, kurį prikeltieji įgaus Paskutinio Teismo dieną, o H.Boerema tai įtaigiai perteikė klausytojams šv. Kazimiero bažnyčioje - tikrai nėra lengva išlaikyti tą įtaigą nuo pradžios iki pat galo griežiant tokią temą, ypač didelėje akustikoje.

 Joie et clarté des Corps Glorieux (Šlovingųjų kūnų džiaugsmas ir  spindesys, “Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje” Mt 13,43). Rondo formos dalis (A-B-A’-B’-A”), pagrindinė jos idėja - kaita tarp A ir B dalių, kurių abiejose naudojamos labai neįprastos vargonų spalvos (traktuojant instrumentą labai orkestriškai), vaizduojančios Dievo šviesą ir prikeltųjų švytėjimą. Ši vizija, atlikta Boeremos, parodė visą prikeltųjų džiaugsmą, kuris išreiškiamas žaismingais ritmais (A) ir kontrastuojančiomis su jais ekstazės pilnomis melodijomis (B). Skaisti šviesa, gaubianti šlovinguosius kūnus atlikėjo buvo išreikšta įvairiausiomis spalvomis, kiek tik tai buvo įmanoma griežiant šiais vargonais.

 

Koncerto pabaigoje Hayo Boerema išsirinko iš klausytojų pateiktų temų dvi (Lietuva brangi ir dzūkišką dainą Pasvarcyk antela) ir iškart prasidėjo improvizacija.  Įspūdinga, kaip gal 10-ties minučių improvizacijoje įmanoma pristatyti tiek daug įvairių idėjų, panaudoti tiek skirtingų technikų ir spalvų. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad improvizavimas grigališko choralo ir kitomis tinkamomis liturgijoje temomis ilgus šimtmečius buvo (pirmiausia) prancūzų vargoninio repertuaro pagrindas, ir nors po II Vatikano susirinkimo grigališkasis choralas daug kur buvo primirštas, ši prancūziškoji tradicija gyvuoja iki šiol, o pats grigališkasis choralas vėl atgimsta. Lietuvos bažnyčiose improvizavimo tradicija galima sakyti neegzistuoja, - jei kai kur ir nuskamba trumpos, pauzes liturgijoje užpildančios miniatiūros, tai jos labiau primena harmonijos pratimus, nei įvairiaspalvę ir išmoningą prancūziškos tradicijos improvizaciją.

Žinoma, tai yra daug įdirbio ir tam tikrų asmens savybių reikalaujantis menas. Danielis Rothas, pasaulyje garsus vargonininkas, dirbantis St.Sulpice bažnyčioje Paryžiuje yra pasakęs: “Improvizuoti nėra lengva. Turi išstudijuoti visą muzikos istoriją, įsisavinti įvairių periodų stilius ir išmanyti muzikos harmoniją ir teoriją ir net tada ne kiekvienas gali gerai  improvizuoti, kad ir koks puikus atlikėjas bebūtų”.

Apie improvizavimą ir kitus įdomius dalykus koncerto išvakarėse su Hayo Boerema kalbėjosi Vilniaus šv. Jonų vargonininkas Vidas Pinkevičius, vienas iš tų retų Lietuvoje atlikėjų, kurie labai domisi improvizavimu ir jį skatina. Čia, mielam  kolegai leidus, kelios Hayo Boeremos mintys ir prisiminimai iš jų pokalbio.

 

Vidas Pinkevičius: Kokį repertuarą pasirinkote rytdienos koncertui?

Hayo Boerema: Esu priklausomas nuo vargonų dispozicijos. Dėl to, nusprendžiau groti Bachą ir, žinoma, Sweelincką, nes kaip olandas turiu atlikti kažkiek savo tautos kompozitorių kūrybos. Dar grosiu Mozarto Fantaziją f-moll, taip pat Ad Wammes kūrinį, kad parodyčiau ir šiuolaikinę olandų vargoninę muziką. Organizatoriai ypač prašė į programą įtraukti Messiaeno kūrybos ir pabaigoje norėjo išgirsti mano improvizacijų. O improvizavimą aš labai myliu.

V. P.: Kas Jums įdomiausia improvizicijoje?

H. B.: Improvizuojant labiausiai jaudinantis dalykas kai leidi muzikai gimti čia ir dabar, neturėdamas kruopščiai apgalvoto plano, nes tada galima atrasti labai įdomios muzikos. Improvizuojantis vargonininkas yra spontaniškas muzikos kūrėjas.

V.P.: Ar atsimenate kaip įsimylėjote vargonus ir atradote improvizaciją? Kaip Jūs tapote vargonininku?

H.B.: Nuo mažens lankiausi su šeima bažnyčioje ir nuo pat pradžių žavėjausi  tuo dideliu daiktu bažnyčios gale ir iš jo sklindančiais garsais. O mano vaikystės draugo šeima turėjo nedidelę fisharmoniją, aš dažnai ateidavau ja groti. Kadangi nebuvau mokęsis dar muzikos, nežinojau nei jos taisyklių, nei kas yra teisinga ir kas ne, tai tiesiog kažką improvizuodavau ir buvau susikūręs savo grojimo ir muzikos užrašymo sistemą. Taip mano muzikavimas prasidėjo nuo improvizacijos ir atradimų savais būdais.

V.P. : Tai man primena kaip vaikai pradeda piešti, savais metodais, vaikiškai. O kai paauga,  jei ir toliau tuo domisi, pradeda lankyti pamokas ir tobulėti, tuomet kažkas dingsta, dingsta tas vaikiškas spontaniškumas, gyvumas.

H.B.: Taip, viskas prasideda nuo kūrybiškumo ir išsivysto į kopijavimą. Kiekvieno mokymo esmė yra kopijavimas: tu kopijuoji ką kiti daro.

V.P.: Kai jau žinome taisykles, reikia kažkaip grįžti atgal, galbūt atsikratyti tam tikrų taisyklių?

H.B. Taip, manau, kad improvizuojant  vystomas vaiko spontaniškumas ir kūrybiškumas muzikoje, kurį labai svarbu išlaikyti, kad dėl neteisingo mokymo nedingtų noras ar net neatsirastų baimė improvizuoti. Atsimenu, vieno masterklaso metu, mokytojas (Jos van der Kooy) pasakė vienam iš dalyvių, sėsk ir paimprovizuok. Jis pradėjo improvizuoti tipiškai: akordais bet net neteisingais akordais. Mokytojas jo paklausė: “ar tau patinka tai, ką groji?” Mokinys pasakė: “Ne. Tai skamba kvailai”. “Tai kodėl tu tai darai?” paklausė van der Kooy. “Nes tai vienintelis būdas kurį žinau”. Mokytojas tarė: “Ne, tai netiesa. Pamiršk taisykles, galvok apie garsus.” Kursų pabaigoje tas mokinys atsiskleidė, ir buvo juose vienas iš geriausių improvizatorių. Labai savito, modernaus, atonalaus stiliaus, bet labai kūrybiškas.

V.P.: vienas iš įdomių pratimų, kuriuos žinau, yra toks: išsirinkus 4 garsus improvizuoti, bet pagal vieną taisyklę - padaryti ką nors įdomaus iš tų 4 natų nesustojant groti 10 minučių be sustojimo. Yra labai sunku tai daryti 10 minučių be pertraukos, nes protas tau rėkia, “sustok, čia kažkokios nesąmonės”, bet vėliau pradeda gimti kažkas įdomaus.

 H.B.: Taip, kai peržengi tam tikrą ribą, pradedi pasakot savo istoriją. Mano vienintelė taisyklė improvizuojant: turi išmokti reaguoti. Improvizuojant svarbu veiksmas ir reakcija į jį (atsakymas, atoveiksmis),  sutikimas ar nesutikimas su tuo veiksmu  - visos didelės formos tuo grindžiamos.

Improvizuojant išmoksti galvoti apie dvi linijas vienu metu. Viena - pati kūrinio forma - pvz. fantazija duota tema: introdukcija-vystymas-pabaiga. Antra linija - kitos kūrinio dalies linija - kas bus po sekundės. Ir tos dvi linijos nuolat susiję viena su kita. Bet kartais antroj linijoj sugalvoji kažką labai įdomaus ir tą sekundę nusprendi pakeisti visą formą, nes dar nori paplėtoti tą įdomią mintį

V.P. Ar prisimenat kas Jus pirmasis išmokė improvizacijos taisyklių? Kas Jūsų pirmasis mentorius?

H.B.: Gal skambės keistai, bet tai buvo visiems žinomas Pierre Cochereau. Kai pirmą kartą jį išgirdau improvizuojant puoliau jį kopijuot iš klausos. Tai yra gerai, bet taip pat ir pavojinga. Vėliau konservatorijoje mokiausi pas Jos van der Kooy, fantastišką mokytoją, jis mane išgirdęs pasakė: “labai gražu ką darai, bet tai yra kopijos, nenoriu šito girdėti, noriu girdėti tave”. Dėstytojas mane nulupo kaip svogūną nuo visų tų įtakų ir svetimų idėjų. Tai buvo labai skausminga, bet po kelių mėnesių tai pakeitė mane kaip improvizatorių, o dėstytojas pasakė, kad neturiu pamiršti to, ką mėgstu improvizuojant. Aš mėgstu tam tikras harmonijas pavyzdžiui. Van der Kooy išmokė mane susikurti savo paties stilių.

Tuo pat metu turėjau pamokas pas Naji Hakim, kuris visiškai kitoks dėstytojas - dėsto pagal prancūzų tradiciją (Hakim yra J. Langlais mokinys [t.y. jo mokymo tesėjas - aut.past.]), improvizuojant labai svarbu kompozicijos formos, naudojamas Duprė metodas... Bet mokymasis pas šiuos du skirtingus mokytojus labai gerai paveikė mano, kaip improvizatoriaus augimą.

V.P.: Klausant improvizacijos tu nežinai kas įvyks po sekundės, improvizacija yra visada staigmena, netikėtumas klausytojams. Bet įdomu tai, kad improvizacija yra staigmena ir pačiam atlikėjui, nes tu toli gražu ne visada žinai į ką ji išsivystys.

H.B.: Taip! Aš turiu tokį jausmą, kad tos muzikinės idėjos sklando ore, o aš esu lyg mediumas, kuris gali jas pademonstruoti vargonais. todėl po improvizacijos aš nesijaučiu taip lyg tai būtų mano kūrinys, aišku kad grojau aš, bet buvo ir dar kažkas kitas, nematomas. Aš tik priemonė perteikti toms idėjoms, atmosferai ir energijai, kuri tuo metu tvyro aplink. 

V.P.: Davidas Lynchas, legendinio serialo Twin Peaksas režisierius yra kartą pasakęs:“Idėjos kaip žuvys - žuvų nesukuri, jas pagauni.”

H.B.: Taip, tai daro ir improvizatorius, jis pagauna idėją. Manau, kad tą jausmą yra patyrę daug menininkų: rašytojų, kompozitorių, improvizatorių.

V.P.: Ar Jūs tas idėjas kartais užrašote kaip kompoziciją?

H.B.: Taip, kartais užrašau. Neseniai sukūriau Mišias chorui, vargonams ir perkusijai. Viena iš dalių (Agnus Dei) grįsta anksčiau gimusia improvizacija. Bet komponavimas man yra visai kitoks procesas nei improvizacija, nes čia reikia daugiau sluoksnių, daugiau detalių. Nes kai gali perklausyti kūrinį kelis kartus turi būt galimybė atrasti vis kažką naujo tame kūrinyje.

 V.P.: Ar sutinkat, kad būtų gerai, kad kuo daugiau žmonių bandytų improvizuoti bent jau dėl savęs?

H.B.: Nereikia bijoti improvizuoti, nereikia bijoti klysti, improvizacija išlaisvina kūrybiškumą. Seniau niekas negrodavo svetimų kūrinių, grojo savus, o pastaraisiais šimtmečiais viskas atvirkščiai. Tačiau dabar vis daugiau ne tik vargonininkų, bet ir pianistų, smuikininkų mėgina improvizuoti, kurti savo muziką čia ir dabar. Jei tau nors kiek įdomi muzika, būtinai turi pasidomėti ir improvizacija.

V.P: Taip, žmonės visame pasaulyje atranda improvizaciją. Jei reiktų trimis patarimais apsiribojant nusakyti, kaip tapti geresniu improvizuotoju, kokie jie būtų?

H.B.:, Jie būtų tokie : “Nebijok. Išmok reaguoti. Galvok apie skirtingus charakterius”.

V.P.: Iš esmės, tiesiog pasakok istoriją.

H.B. Taip, stebėk, kaip tie skirtingi charakteriai, lyg personažai vienas su kitu sąveikauja. Pasižiūrėkite, kaip Messiaenas pereina nuo vieno charakterio prie kito ar grįža atgal - kokia jo kūrinių struktūra. Mano galva, labai puikus pavyzdys, kaip galima žaisti vos su keliom trumpom temom - Aukojimas iš Sekminių Mišių.

V.P. Ačiū už pokalbį.

Hayo Boerema gimė 1972 m. Groningene, Šiaurės Olandijoje. Hagos Karališkoje Konservatorijoje studijavo vargonus (Johann Th. Lemckert kl.), bažnyčios muziką (Marijke van Klaveren kl.) ir improvizaciją (Jos van der Kooy kl.), vėliau Roterdamo Konservatorijoje studijavo chorvedybą (Barend Schuuman kl.)

Improvizavimo subtilybių sėmėsi pas Naji Hakim Paryžiuje, į prancūzų simfoninės vargonų muzikos repertuarą gilinosi pas Ben an Oosten.

Hayo Boerema skynė laurus keliuose tarptautiniuose vargonininkų konkursuose ir festivaliuose: Antono Heillerio vardo improvizacijos konkurse Vienoje (I premija, 1998), Improvizacijos konkurse Nuremberge (Johanno Pachelbelio vardo, bei publikos simpatijų prizai, 1999), III Paryžiaus miesto konkurse (Grand Prix, 1999), St. Albans vargonų festivalyje (II premija, 2001), Nijmegeno vargonininkų konkurse (II premija, 2004) ir Kotkos vargonininkų konkurse Suomijoje (I premija, 2005); grojo rečitalius Ispanijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Rusijoje.

Nuo 2005 m. jis - Rotterdamo Šv.Lauryno bažnyčios vargonininkas, 2009 m. Paryžiaus Akademinė Asociacija “Arts, Sciences, Lettres” apdovanojo vargonininką sidabriniu medaliu už nuopelnus prancūzų vargoninei muzikai.

Šiuo metu jis dėsto improvizaciją Roterdamo Codarts Konservatorijoje.

 

[1]http://www.adwammes.nl/index2.php?lng=_en&brwsr=_moz&fnt=&page=composition&id=Miroir)

Susiję nariai

Leopoldas Digrys

Leopoldas Digrys

Vargonininkas, pianistas, LR Valstybinės, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas

Lesieur Renata Marcinkutė

Lesieur Renata Marcinkutė

LMTA docentė, Vargonų ir klavesino katedros vedėja, Religinės muzikos centro pirmininkė

Leonidas Melnikas

Leonidas Melnikas

Pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius

Vilimas Norkūnas

Vilimas Norkūnas

Choro dirigentas, vargonininkas, klavesinistas

Vidas Pinkevičius

Vidas Pinkevičius

Vilniaus universiteto vargonininkas, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytojas

Komentarai